Meilė – atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.
Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.
Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo “gėrio ir blogio pažinimo medžio” vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, – pamatė, kad “jie yra nuogi, – ir jie susigėdo”. Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, – tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.
Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.
Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais.
Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta. Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.
Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.
Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami; taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje, kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip, seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė, bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.
Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną; yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje, ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam tikra raida.
Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja; ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti “civis romanus sum”, Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų. Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę. Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant atsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų yra verčiami būti konformistais.
Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, kad jų nuomonė – tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis sutapimas – puikiausias įrodymas, kad “jų” idėjos teisingos. Kadangi vis dėlto esama tokio poreikio – turėti bent šiek tiek individualumo, šis poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams – kurie tampa individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.
Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būti gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude: “Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį”. Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis, įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas išnaudojimas būtų žiaurus ar “žmogiškas”.
Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą. Lygybė šiandien labiau reiškia “tapatumą” negu “unikalumą”. Tai abstraktus tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria. Švietėjų filosofų prielaida – l'ame n'a pas de sexe – siela yra belytė – dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas “lygybe”.
Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta, palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.
Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. “Nuo devynių iki penkių” žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Jo iniciatyva yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje, nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatrų savininkai, jie apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis, visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo ryto iki vakaro – visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš, kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?
Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys – juvelyrinį dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą – visose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu, žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik produktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.
Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę.
Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės, klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę arba destrukciją – savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime “meile”, susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas įvairiais būdais – skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį “meilė” derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir Rytų istorijos tūkstantmečius?
Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios “meilės” sampratos.
Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena “kartu” (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma.
Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai – visais šiais atvejais asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia pačiam spręsti gyvenimo problemos.
Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.
Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai – “likimo, istorijos, aukštesnių gamtos jėgų” atžvilgiu. Jo galas – savižudybė tarp visuotinio sugriovimo – yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę – begalinę valdžią”.
Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi prieštaringoje žodžio “aktyvumas” prasmėje. “Aktyvumas” dabartinėje vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš tiesų tėra “pasyvumas”, nes jis yra verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas “pasyviu”, nes nieko “nedaro”. Iš tiesų šis koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.
Ėrichas Fromas – Menas mylėti
