KADA PILIS STATYTA?

Pirmą kartą Medininkų vardas paminėtas M. Strijkovskio (1547—po 1586) kronikoje 1311 ir 1313 m., aprašant lietuvių kovas su kryžiuočiais. Lietuvą tuo metu valdė Vytenis, o kryžiuočių didžiuoju magistru buvo Henrikas iš Plocko. Jis suorganizavo keletą didelių žygių į Lietuvą. M. Strijkovskis Lietuvą (Aukštaitiją) skiria nuo Žemaitijos ir Medininkų prie Vilniaus nepainioja su Medininkais prie Varnių. 1311 m. liepos 2 d. kryžiuočiai įsibrovė į sritį, kurią M. Strijkovskis vadina „powiat Salsemlienski“. Kryžiuočiai užėmė vietovę ir 3 joje stovėjusias pilis; pilis sudegino, daug lietuvių karių išžudė ir 70 bajorų išsivarė į nelaisvę. Kitais (1312) metais naujai išrinktas magistru Henrikas Prūsas, arba Karolis Treviras, norėdamas parodyti savo karinius sugebėjimus, pasiėmęs du komtūrus, surengė žygį sausuma ir vandeniu. Ragainės komtūrą Vernerį pasiuntė su laivynu toliau, o pats su kitu komtūru išlipo ir patraukė į Žemaitiją prie Bisenos pilies. Verneris Nemunu nuplaukė į Lietuvą ir pasiekė „Merzysto“ pilį. Šią žinią M. Strijkovskis paėmė iš lenkų kronikininko Miechovitos, paraštėje pažymėdamas, kad Miechovita „Merzystą“ identifikuoja su Merkine (Merecz). M. Strijkovskis nuo savęs priduria, jog anksčiau čia buvusi pilis. Prieš tai paminėtos vietovės „Salsemlieiiski“ jis su niekuo neidentifikuoja. Iš kronikininko užrašyto pavadinimo atrodo, kad tai galėję būti arba Šalčininkai, arba Druskininkai.

Penktajam žygiui Henrikas iš Plocko savo kariuomenę padalijęs į 3 dalis ir pasiuntęs į 3 sritis (pavietus), kurias M. Strijkovskis vadina: „Miednicki“, „Krzywiczanski“ ir „Trywiczariski“. Čia jie maisto neradę, nes lietuviai viską iš anksto išslapstę, ir prisibadavę turėję grįžti. Lietuvos Medininkai esą už 4 mylių nuo Vilniaus. Kad tie Medininkai nebūtų painiojami su Žemaičių Medininkais, M. Strijkovskis, sekdamas Miechovita, pabrėžia, kad jie vieni nuo kitų esą toli. Žemaičių Medininkai nuo ordino sienos — už 12—13 mylių, o kryžiuočiai sakosi nužygiavę daugiau kaip 100 mylių, vadinasi, jie galėjo pasiekti Vilniaus Medininkus. 1315 m. tas pats Henrikas iš Plocko, užėmęs Bisenos pilį, nužudęs 80 lietuvių vyrų, perėjęs į Medininkų sritį ir ją nuniokojęs. Prie šios žinios M. Strijkovskis paraštėje pažymi: „Medininkai, kur šiuo metu Varniai“.

Dusburgo ir Jerošino kronikose Medininkai kaip karinio žygio tikslas pirmą kartą paminėti 1320 m. Žygis buvo didelis (jam vadovavo pats didysis magistras Henrikas iš Plocko), bet labai nesėkmingas. Lietuviai įvilioję kryžiuočius į tamsų mišką ir, nepaisydami jų narsumo, sumušę. Žuvę 29 ordino broliai (riteriai) ir pats magistras.

Tą patį įvykį aprašo ir M. Strijkovskis, remdamasis ne Dus-burgu, o Miechovita. Jis kartoja žuvusių žymių riterių vardus ir pareiškia, kad mūšis įvykęs Žemaičių Medininkuose, nors vokiečių tyrinėtojai ir maną, kad tuose Medininkuose, kurie netoli Vilniaus. Mūšio ir pralaimėjimo būta didelio. Kryžiuočiai kronikininkai nenurodo žuvusiųjų skaičiaus. Jie tik pamini savo brolius, ordino riterius, kurių paprastai į žygį vykdavo nedaug. Kitas šaltinis teigia, kad mūšis įvykęs sekmadienį ir kad žuvę 22 broliai ir 200 karių. Jeigu 1313 m. žygis į Medininkus nepavyko, tai 1320 m. didysis magistras galėjo jį pakartoti. Prieš Žemaičių Medininkus tokio didelio žygio nereikėjo rengti — jie buvo lengviau pasiekiami ir nuniokojami. XIV a. pr. kryžiuočių jau buvo veržiamasi toliau, į valstybės gilumą.

1385 m. ordinas suruošė didelį karo žygį į Ašmenos žemę. Jo kariuomenė atplaukė Nemunu ir Nerim ir net 3 savaites naikino kraštą iki pat Ašmenos. Kronikininkas pažymi, kad prieš tai čia jokia krikščionių kariuomenė nebuvo kojos įkėlusi. Sis įvykis buvo toks reikšmingas, kad aprašytas net trijose kronikose: Torunės analuose, Detmaro iš Liubeko ir Posilgės. Jos viena kitą papildo. Torunės analuose sakoma, kad kryžiuočiai nuėję 7 mylias už Vilniaus į Medininkų žemę („terram Medeniken“), Detmaras taip pat pažymi, kad 7 mylias už Vilniaus, tik nemini Medininkų vardo. Jis sako, kad radę labai turtingų kaimų, daug javų ir puikiai gyvenę, galvijus ir ypač avis buvę galima pirkti pigiai. Jie praleidę 21 dieną ir nuniokoję viską. Kad būtų užėmę ir sunaikinę pilį, Detmaras nemini. Posilgė Medininkų kraštą mini, sako, kad nuėję iki Ašmenos, bet nemini pilies. Torunės analuose pasakojama dar ir apie surengtas riterių pratybas. Visi trys šaltiniai vienodai teigia apie gana liūdną šio žygio pabaigą. Tuo metu, kai kryžiuočiai džiūgaudami niokojo Medininkų kraštą, Skirgaila ir Vytautas, surinkę daug vyrų, pastojo jiems kelią plaukiant upėmis atgal, persekiojo, neleido išlipti į krantą ir pridarė daug nuostolių.

Iš šio žygio aprašymo galima daryti išvadą, kad pilies Medininkuose dar nebuvo. Apie jos paėmimą arba sunaikinimą kronikininkai būtų ne nutylėję, o pažymėtų kaip didelį laimėjimą.

Tačiau tokia išvada gali būti per skubota. Reikia turėti galvoje kryžiuočių kariavimo būdus, kurie aiškėja iš XIV a. pab. magistro žvalgų sudarytų Lietuvos kelių aprašymų — vegebe-richtų. Iš tų aprašymų matyti, kad grobiamieji žygiai į Lietuvos gilumą būdavo klastingi. Būriai vykdavo ne įprastiniais pirklių keliais, o per miškus, brūzgynus ir net pelkes, kad nebūtų pastebėti ir užpuolimas būtų netikėtas. Tvirtas pilis jie apeidavo, jeigu nebūdavo pasiruošę jas pulti ir griauti. Jos būdavo laikomos pavojingomis, nes turėdavo savo įgulas. Net artėjant prie stambesnio bajoro sodybos, buvo įsakoma paruošti ginklus. Vykdami į žygius, kryžiuočiai apeidavo ne tik Vilnių, bet ir Kernavę, Maišiagalą. Puldami kurią nors žemę (lauko bendruomenę), ne visada puldavo joje esančią pilį. Taigi iš pilies nepaminėjimo dar negalima spręsti apie jos nebuvimą.

Medininkų sritis buvo puolama ir 1392 m., vadovaujant Vytautui, kai jis antrą kartą buvo pabėgęs pas kryžiuočius. Šį žygį aprašo 2 vokiečių kronikininkai — Posilgė ir Vygandas.

Pirmasis sako, kad žygiuojama buvo į Medininkus, nepridedamas, kas tie Medininkai. Antrasis Medininkus vadina žeme (terra). Juose kryžiuočiai praleidę 8 dienas. Apie kokį nors mūšį pačiuose Medininkuose nekalbama. Medininkai, matyt, nebuvo svarbiausias žygio tikslas. Smarkiausias mūšis įvyko dėl Gardino pilies. Šios pilies apsupimo metu Vytautas pastatęs net naują pilį ir pavadinęs Naujuoju Gardinu. Tas Gardino puolimas istorijoje plačiai žinomas, nes pilyje buvo ne tik lietuvių, bet ir lenkų kariuomenės įgulos, kurios puolimo metu laikėsi skirtingai.

1392 m. Medininkų paminėjimas nereikšmingas, nes ten nebuvo kaunamasi, ir pilies įgula, jeigu ji buvo, galėjo prisidėti prie Vytauto. Jos imti greičiausiai nereikėjo, todėl ir pasakoti nebuvo ko.

Pirmą kartą Medininkų pilis kaip karinis objektas paminėta 1402 m. Tais metais didysis komtūras Vilhelmas fon Helfenšteinas Medininkus pasiekė žygiuodamas per Vilnių. Siame žygyje kryžiuočių pusėje dalyvavo Jogailos brolis Švitrigaila. Kariuomenės skaičiumi, apginklavimu ir pasirengimu žygis buvo vienas iš didžiausių. Neįstengę paimti Vilniaus, kryžiuočiai brovėsi gilyn, užėmė Medininkus, sudegimo pilį („hus“) ir pasiekė Ašmeną. Nuo to laiko Medininkų pilis jau minima šaltiniuose. 1415 m. Vytautas joje parašė didžiajam magistrui laišką, o viename 1426 m. rašte Medininkus jis vadina savo pilimi („unserem husse Medni-ki“).

Iš suminėtųjų šaltinių galima spręsti, kad Medininkų pilis 1385—1402 m. jau buvo; vadinasi, ji turėjo būti pastatyta per šiuos 17 metų arba kiek anksčiau. Tai, kad 1387 m. Medininkuose įsteigta parapija, sakytų, kad tais metais ji buvo pastatyta arba statoma. Išeitų, kad Medininkų pilis statyta Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Jogailai. Lieka atsakyti į klausimą, kokia ji buvo — medinė ar mūrinė. 1402 m. kryžiuočiai pilį sudegino, tad kyla klausimas, ar ji galėjo būti mūrinė. Į šį klausimą atsakymą duoda akademiko M. Tichomirovo (1893—1965) paskelbtas „Rusų miestų sąrašas“, kuriame Medininkai vadinami mūriniais. Sąrašas datuojamas XIV a. paskutiniuoju ketvirčiu arba XV a. pradžia. Taigi šis šaltinis patvirtina prielaidą, kad 1385—1402 m. pilis buvo mūrinė. Kryžiuočių žinia, kad ji buvo sudeginta, tokiai išvadai neprieštarauja: sudeginti jie galėjo pilies kiemo medinius pastatus. Kaip Lydos ir Krėvos, taip ir Medininkų pilis turėjo mūrinę gynimosi sieną, o gyvenamieji rūmai ir ūkiniai pastatai buvo mediniai. Juos ir galėjo padegti naudodamiesi patrankomis, kurių degantieji sviediniai, darydami trajektoriją, perlėkdavo mūrinę sieną. (Panašiu būdu 1362 m. buvo padegta Kauno pilis.)

Literatūroje dėl Medininkų pilies pradžios yra skirtingų nuomonių. Pavyzdžiui, meno istorikas M. Moreliovskis (1884— 1963), 1934—1939 m. profesoriavęs Vilniaus universitete, savo vadove po Vilniaus kraštą teigė, kad pilis statyta ne anksčiau kaip XV a., o vėliausiame savo darbe, skirtame Trakų salos pilies stilistinei analizei,— kad XVI a. Istorikas, kuris remiasi rašytiniais šaltiniais, negali sutikti su tokiu nežinia kuo pagrįstu datavimu, bet jis lygiai taip pat negali pritarti spėliojimams, kad Medininkų pilis statyta XIII a. Nuomonei, kad juo paminklas senesnis, tuo jis vertingesnis, galima pritarti, tačiau vertė nustatoma lyginamuoju metodu. Lyginant Medininkų ir Gardino pilies mūrą, lengva pastebėti, kad pastarasis archaiškesnis (kitaip mūryti akmenys), o Gardino pilies statybos laikas tyrinėtojų išaiškintas. Atkastas ir Kauno pilies seniausias mūras. Medininkų pilies sienos mūrijimo technika naujoviškesnė, nepriskirtina XIII a.

Views All Time
Views All Time
2188
Views Today
Views Today
1
0 0