(1525-1701)

Po lietuvių bei žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas pasidarė nereikalingas. Palengva kilo nepasitenkinimas Ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę Ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą tvarką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių. Tuo pat metu galingiausias Ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu Ordino žemės labai sumažėjo.

Taip susilpnėjęs, Ordinas išgyvavo dar 60 metų. Tačiau jo valstybė nykte nyko. Teokratinė kryžiuočių valstybė virto pasaulietine. Ją supasaulietino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis. XVI amžiaus pradžioje Vokietijoje kilus reformacijos judėjimui, didysis magistras Albrechtas Branderburgietis (Albrecht von Brandenburg, 1490-1568) su dauguma Ordino brolių perėjo iš katalikybės į liuterionybę ir paskelbė teokratinę kryžiuočių valstybę pasaulietine – Prūsijos kunigaikštyste. (Taip baltiškas Prūsijos vardas atiteko jos pavergėjų vokiečių valstybei.) Albrechtas Branderburgietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus, Žygimanto Augusto pusbrolis, tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1525 metais Krokuvoje jis davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam. Taigi Kryžiuočių ordinas Prūsijoje buvo likviduotas, jo turtai sekuliarizuoti – perduoti valstybei bei pasauliečiams. Tačiau jis dar tebegyvavo Vokietijoje ir Livonijoje, tiktai atskirai, ir su Prūsija niekas jo nebesiejo.

Valstybinė santvarka pasikeitė, tačiau baudžiava Mažojoje Lietuvoje nepalengvėjo. 1525 m. visi Ordino žemių valstiečiai sukilo, bet laisvės jie vis dėlto neatgavo: Albrechto kariuomenė numalšino sukilimą. Kunigaikštis Albrechtas, tiesa, ketino pagerinti valstiečių būklę ir net panaikinti baudžiavą, bet jam tatai nepasisekė, ir valstiečių būklė kaskart ėjo vis sunkyn. Šituo metu teisiniai skirtumai tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių ėmė nykti: visi buvo lygiai spaudžiami.
Praėjus beveik šimtui metų po Prūsijos kunigaikštystės paskelbimo, Brandenburgo kurfiurstai (vokiečių žemių feodalai, turėję teisę rinkti imperatorių) paveldėjo Prūsijos kunigaikštystės sostą, nes baigėsi Prūsijos kunigaikščių vyriškoji linija. 1618 m. Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo kurfiurstyste. Šis susijungimas iš pradžių prūsų socialinio gyvenimo nepaveikė, tačiau tuo laikotarpiu prasidėjo varginantis Trisdešimties metų karas. 1629 m. švedai užėmė Klaipėdą ir visą pajūrį iki Dancigo. Jie čia išbuvo iki 1635 m. Vėliau Mažąją Lietuvą labai nusiaubė totoriai (1656-1657).

1660 m. Prūsijos kunigaikštystė nutraukė vasalinius ryšius su Lenkija, ir Brandenburgo kurfiurstas tapo visišku jungtinės valstybės – Prūsijos karalystės – valdovu. Sostinė iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Berlyną.
Kurfiurstas, siekdamas didesnių pajamų, leido miškuose kurtis žemdirbiams, kurie sklypus gaudavo be baudžiavinių prievolių, sumokėję už juos sutartą mokestį. Tokios žemės savininku tapo ir K. Donelaičio senelis, kuris su dviem kaimynais 1683 m. pirmieji įsikūrė Lazdynėlių kaime (prie Gumbinės).

Reformacija

XV-XVI a. plintant humanizmo idėjoms, Katalikų bažnyčia darėsi vis didesnis pažangos stabdis. Laisvesnių pažiūrų žmonėms ypač nepriimtina buvo jos nuostata nevertinti žemiškojo gyvenimo, siekimas slopinti natūralius žmogaus polinkius. Daugelį piktino ir dvasininkų tarpusavio intrigos, jų siekimas pasaulietinės valdžios, turtų. Taigi gyvenimas reikalavo iš esmės pertvarkyti viešpataujančią religinę idealogiją, išlaisvinti kūrybines visuomenės jėgas. Viduramžių krikščionybę reformavo Martynas Liuteris. Jo pertvarkytos Bažnyčios idėjos karščiausią pritarimą rado Vokietijoje. Netrukus liuteronybė tapo viešpataujančia Kryžiuočių ordino, kartu ir Mažosios Lietuvos religija. Apie naująjį tikėjimą ir jo pradininką dera kiek plačiau pakalbėti.
Martynas Liuteris gimė 1483 m. Saksonijoje, Eislebeno mieste. Garsiajame Erfurto universitete studijavo filosofiją ir gavo laisvųjų menų bakalauro diplomą. Kartą kelionėje audros išgąsdintas pasižadėjo tapti vienuoliu ir įstojo į augustinų ordiną. Kurį laiką atidžiai studijavo Bibliją, teologų veikalus, stebėjo Bažnyčios gyvenimą. 1508 m. jis pakviečiamas dėstyti į Vitenbergo universitetą, o po ketverių metų jam suteikiamas teologijos daktaro laipsnis.
1517 m. į Vitenbergą atkeliavo vienuoliai pardavinėti indulgencijų (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė) – specialių, už pinigus išduodamų Bažnyčios raštų, suteikančių nuodėmių atlaidimą. Mat tuo metu Romoje buvo pradėta statyti Šv. Petro bazilika, ir reikėjo daug pinigų. Protestuodamas prieš tokį pinigų įsigijimo būdą, M. Liuteris ankstų 1517 m. spalio10 dienos rytą prie Vitenbergo katedros durų prikalė savo garsiąsias 95 tezes, kuriose smerkė indulgencijų pardavinėjimą, Bažnyčios, kunigų siekimą pasaulietinių turtų, išdėstė savo religinio mokymo svarbiausius teiginius.

Paskelbtosios tezės padarė didekį įspūdį. Minios žmonių rinkdavosi klausytis M. Liuterio pamokslų, graibstyte graibstė jo raštus. M. Liuterio skelbiamos idėjos atspindėjo ir besi formuojančios naujos pasaulėžiūros konfliktą su feodaline idealogija ir Bažnyčia. Prasidėjo galingas reformacijos judėjimas. Didžiulis M. Liuterio populiarumas neleido inkvizicijai su naujo tikėjimo pradininku. Jis kvietė į viešus disputus žymiausius katalikų teologus ir įrodinėjo savo idėjų teisingumą. Kviečiamas į bažnytinį teismą Romoje M. Liuteris neatvyko, todėl buvo popiežiaus Leono X ekskomunikuotas, t. y. atskirtas nuo Bažnyčios. M. Liuteris siūlė Šv. Romos imperatoriui Karoliui V atimti iš popiežiaus Romą, o bažnyčių žemes Vokietijoje sekuliarizuoti – perduoti pasaulietinri valdžiai. Imperatorius M. Liuteriui ir jo šalininkams atėmė pilietines teises. Tada M. Liuteris pareiškė, jog kova su popiežių prievarta yra visos vokiečių tautos reikalas. M. Liuteris buvo pirmasis popiežių sosto priešininkas, išvengęs inkvizicjos laužo.
M. Liuteris slapstėsi Vartburgo pilyje (1521-1522), kur išvertė į vokiečių kalbą Bibliją, išleistą 1534 m. Paskui atsidėjo teologijai ir diskusijoms Vitenbergo universitete.
1529 m. Špėjerio miesto seime M. Liuterio šalininkai prieš katalikų daugumos nutarimą sustabdyti Reformaciją. Taip atsirado protestantizmo terminas, kuris apima ne tik liuteronybę, bet ir kitas religines kryptis, taip pat atskilusias nuo katalikybės.
Protestantizmas labai lengvai nugalėjo Prūsijoje, buvusioje Kryžiuočių ordino valstybėje. Jos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis per gana trumpą laiką (1525-1527) ne tik įvedė liuteronybę, bet ir paskelbė ją oficialia valstybės religija. Taip ir Mažosios Lietuvos gyventojai tapo naujojo tikėjimo išpažinėjais. Pripažinusi gimtosios kalbos teises bažnyčioje, liuteronybė, tikriausiai, išgelbėjo lietuvybę Mažojoje Lietuvoje.

Albrechtui perėjus į liuteronybę ir ją įvedus visoje Prūsijos kunigaikštystėje, nusilpo ryšiai su Vokietija ir katališkaja Europa. Naująjį kunigaikštį prakeikė popiežius, pasmerkė Šv. Romos imperatorius. Albrechtas, ieškodamas, atramos, siekė suartėti su Didžiąja Lietuva. Prieš tai teko numalšinti vakarinius lietuvius ir prūsus, sukilusius 1525-1528 m. dėl pasunkėjusių baudžiavos prievolių.

Kultūrinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje valdant kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui

Albrechtas Brandenburgietis įvykdė daug labai svarbių reformų. 1542 m. Karaliaučiuje įsteigė partikuliarią – dalinę aukštąją mokyklą, kuri 1544 m. virto universitetu. Į partikuliarą ir universitetą priėmė ne tik bajorų, bet ir miestiečių bei valstiečių vaikus iš savo kunigaikštystės ir iš Lietuvos, Lenkijos, kad galėtų turėti vietines kalbas mokančių liuteronų dvasininkų. Skyrė specialias stipendijas lietuviams ir lenkams. Miestuose dabar irgi vienur kitur ėmė rastis mokyklų, kurias globojo bažnyčia – aiškus dalykas, kad tai buvo mokyklos ne visiems gyventojams. Į jas galėjo patekti tik pasiturinčių tėvų vaikai – čia juos supažindindavo su katekizmu, pramokydavo skaityti ir rašyti.
Kunigaikštis Albrechtas rūpinosi ir bendru gyventojų švietimu: imta steigti kaimo mokyklas kiekvienoje parapijoje. Nors mokslas ano laiko sąlygomis galėjo būti žemo lygio (mokytojavo paprasti amatininkai, mokymas nereguliarus), tačiau buvo padėti pirmieji pagrindai vėlesniam tvarkingam liaudies švietimui. 1568 m. Mažojoje Lietuvoje jau būta 20 mokyklų su lietuvių dėstomąją kalba. Steigiamos pirmosios trys aukštosios mokyklos, pirmoji jų 1586 m. Tižėje.
Steigiant aukštojo mokslo įstaigas, pasirodė Albrechto gerų santykių su Didžiosios Lietuvos bajorija nauda. Karaliaučiuje 1541 m. įkurtame partikuliare pirmasis rektorius buvo dr. Abraomas Kulvietis, iš Lietuvos atsikėlęs bajoras, aukštuosius mokslus ėjęs ir Vokietijoje. Kai partikuliaras 1544 m. tapo universitetu, jis ir dr. Stanislovas Rapolionis, kitas Lietuvos bajoras, buvo vieni pirmųjų profesorių. Netrukus universitete įsirašė ir daugiau lietuvių studentų, vėliau pasižymėjusių moksle ir raštijoje.
Kad lietuviams ir prūsams būtų galima Dievo žodį skelbti ir jųjų rašyta kalba, imta rūpintis atitnkamos religinės literatūros kūrimu. 1545-1561 m. išleisti trys katekizmai prūsų kalba – šalia dviejų žodynėlių vieninteliai prūsų kalbos paminklai, po kurių kitų raštų prūsų kalba jau nebepasirodė. Tačiau religinė literatūra lietuvių kalba sulaukė pirmojo žydėjimo. Katekizmą į lietuvių kalbą 1547 m. išvertė Martynas Mažvydas (1510-1563), Karaliaučiaus universiteto studentas, paties kunigaikščio Albrechto atkviestas iš Lietuvos ir Mažojoje Lietuvoje (Ragainėje) vėliau kunigavęs iki mirties. Jo vertimas yra pirmoji lietuviška spausdinta knyga. Didžiojoje Lietuvoje pirmoji tokia knyga, Daukšos katekizmas, išspausdintas tik 1595 m.

Pirmas iš pačios Mažosios Lietuvos kilęs kunigas rašytojas buvo Jonas Bretkūnas (1536-1602). Lietuvių kalba jis išleido du giesmynus, maldų knygą ir dviejų tomų postilę – pamokslų rinkinį, pirmą didesnę tokią knygą. J. Bretkūnas ypač pasižymėjo Šv. Rašto vertimu į gramatiškai taisyklingą ir stilingą lietuvių kalbą. Deja, šis vertimas liko tik rankraštyje, bet vėlesnių vertėjų 1701 ir 1735 m. panaudotu savo darbams. Apskaičiuota, kad iki 1625 m. Mažojoje Lietuvoje jau buvo išleista 18 knygą lietuvių kalba (3444 psl.).

Iš Didžiosios Lietuvos atsikėlusių protestantų kunigų, kūrusių lietuvišką tikybinę literatūrą, be minėtųjų buvo dar daugiau. Daugelis jų įsikūrė Mažojoje Lietuvoje, sukūrė šeimas ir ilgainiui, sekdami ano laiko papročiu, sudarė kunigų dinastijas (kaip tai darė ir ne vienas iš Vokietijos atsikėlęs kunigas vokietis). Jų veikla ne tik stiprino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos šviesuomenės ryšius (kurie nutrūko, kai pastarojoje įsigalėjo katalikybė), bet ir pakėlė Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę, skatino vėlesnius rašytojus tęsti darbą ir sukurti Mažajai Lietuvai būdingą ne tik religinę, bet ir pasaulietinę literatūrą.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. A. Juška, J. Mališauskas, V. Pupšys. Lietuvninkų žemė.- Kaunas: 1994. – P. – 176.

2. O. Šneidereitas. Prūsai.- Vilnius: 1989. – P. – 322.

3. M. Brakas. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija.- Vilnius: 1994. – P. –
287.

4. A. Šapoka. Lietuvos istorija.- Vilnius: 1990. – P. – 688.

5. A. Jovaišas. Martynas Mažvydas.- Kaunas: 1996. -P. – 199.

Views All Time
Views All Time
6846
Views Today
Views Today
1
0 0