“Buvo tokis margas šunelis, medžiotojai nušovė, aš net verkiau, aš ėjau už miškelio šaudų, nu ir jis bėgo jau namo, o medžiotojai, iš kur jie ty atsirado, pamislino, kad usūrinis ir nušovė, parainu, kad nušautas šuniukas mano, sėdžiu ir verkiu, o jiej sako – tai jūs taip šunio verkiant, aš sakau – mano draugas buvo, kur aš ty ir jis, tai labai atsiprašė jau jiej mani… Oi, geras buvo, labai brangus jis man buvo, būdavo, aš kapliuoju daržą, o jis guli šalia, aš ainu in ganyklų, pas karvį – ir jis”.

Šitaip apie savo šunelį kalbėjo Liškiavos vienkiemio gyventoja Eugenija Kulešienė.

* * *

Praėjusį pavasarį, pradėjau surašinėti Liškiavos apylinkių šunis, ketindamas patikrinti keletą hipotezių ir susipažinti su tolimesniais kaimynais bei jų kiemsargiais. “Žaliasis pasaulis” atsiuntė moksleivės Dalios Kosmočiūtės anketą “Šuo upninkiečių gyvenime” ir Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendrijos parengtą klausimyną. Konsultavausi su Zenonu Butkevičiumi. Ir šis darbas pasirodė labai prasmingas. Dabar galiu patarti kraštotyra besidomintiems moksleiviams: prieš leisdamiesi į tolimus žygius, ištyrinėkite savo ir kaimyno kiemą. Dabar man netgi keista, kad Gyvūnų globos draugija neorganizavo tokio darbo. Mes net neturime lietuviško šunų vardyno. Kiek sugadinome popieriaus spausdindami visokias paikas pranašystes ir naivius sapnininkus, o lietuviškų gyvulių vardų dar neatspausdinome. Šiokia tokia pradžia, tiesa, jau padaryta – “Valstiečių laikraštis” paskelbė Broniaus Lozoraičio ir Loretos Skėraitytės surinktus gyvulių vardus, bet visi žodžiai ten lyg iš maišo papilti. Pirmiausia visus Murdukus, Murmalius, Babaužius, Birbuoles, Kemsius ir Krypuoles reikia atskirti nuo Eolų, Eukaliptų ir Fortūnų. Jaučiame skirtumą? Tarptautiniai ir literatūriniai vardai dabar labai plinta, bet ne jie yra svarbiausi. Jeigu norime išsaugoti savitumą ir tautosakos vertybes, pirmiausia surinkime visus lietuviškus vardus. Gali būti, kad kai kuriuos vardus berasime senuose raštuose. Ne visi besurasime, pavyzdžiui, ką reiškia Murdukas. O kokį gyvūną Jurgis Pabrėža vadino rupūže pamatine, kaip atrodo kregždė sodietė, kas tai yra kumelmėtė… Visi senieji vardai saugojo svarbią informaciją, išryškino kokį nors būdingą rūšies ar individo bruožą – štai kodėl tie žodžiai neturi prapulti. Ką reiškia Fortūna vienodai žino ir prancūzai, ir japonai, ir lietuviai, o ką reiškia pantinė gyvatė, kuo ypatingas yra Murmalius, suprantame tik mes.

Vardyno sudarymas – bendras zoologų, tautosakininkų ir etnografų rūpestis. Kas pradės koordinuoti tą darbą?.. Jeigu turėtume Lietuvos naminių gyvūnų vardyną, tikriausiai pamatytume, kad ir šiuo požiūriu Dzūkija yra archaiškesnė už Vidurio Lietuvą – juk miškai labiau nei bekraščiai laukai saugo tradicinį tautiškumą. Bet tai, žinoma, yra spėjimas, reikia jį paremti faktais.

Buvau suplanavęs užpildyti 200 anketų ir pabandyti daryti išvadas apie šunų ir jų šeimininkų santykius, apie tai, kiek teisingas yra šio priežodis: “Šunies, katės nemylėsi – arklio, karvės neturėsi”. Deja, kol kas pavyko susipažinti tiktai su 36 šunimis. Ir iš tų 36 tik 15 turi lietuviškus vardus, kiti – tarptautiniai arba literatūriniai. Tokio naujoviško “krikštijimo” procedūra labai aiški: atvažiuoja iš miesto anūkas ir mažą šunelį pavadina ką tik perskaitytos knygos herojaus vardu. Tai ką daryti? Būtina užrašyti tai, kas buvo prieš trisdešimt ir daugiau metų. Todėl patobulinau savo anketą, joje atsirado tokie klausimai:

“Kiek atsimenate anksčiau savo sodyboje buvusių šunų, kokie buvo jų vardai”?

Manau, kad šie prisiminimai turėtų parodyti besikeičiančių vardų tendencijas.

Pabandžiau išsiaiškinti dar vieną svarbų dalyką: ar anksčiau šunys gyvendavo ilgiau? Juk daugeliui reiškinių dabar yra trumpalaikiai, efemeriški. Tai negali neatsiliepti ir šuns savijautai. Ar šuva yra konservatyvesnis už žmogų? Nežinia, bet atrodo, kad šuniui geriau, jei sodyba senoviška, jei joje daug kitokių kiemo gyventojų… Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad paprasta užpildyti šunų anketą. O jeigu tau rūpi tolimesnės asociacijos, rūpi pasitikrinti išankstines hipotezes, jeigu leidi šeimininkui nuklysti į praeitį toli toli – sugaišti daug laiko, o paskui pasižiūri, kad ne į visus anketos klausimus atsakyta. Bet prasminga yra viskas. Vėlgi: jei labai tiksliai klausinėsi, šeimininkui gali atrodyti, kad atsiras… nauji mokesčiai.

Tai kas vis dėlto paaiškėjo užpildžius 36 anketas? Pirmiausia paaiškėjo štai kas: šeimininkai savo šunis myli! Vienas kaimynas, paklaustas, kokias komandas jo augintinis žino, atsakė: lenciūgų jis žino!.. O kitą dieną, žiūrim, su tuo pačiu “lenciūgu” vedasi savo Reksą į Nemuną maudytis. Gražu žiūrėt, kaip vilkšunis Reksas karštą dieną maudosi nusekusioje upėje – jis šuoliuoja ratu kiek leidžia grandine šeimininkas, įsibridęs iki kelių, vos spėja suktis kaip vilkutis, o vandens purslai tyška į penkių metrų aukštį. Reksas yra geras kiemsargis, jau du mangutus, atėjusius į kiemą, uždusino, bet laisvės jis žino tik tiek, kiek leidžia grandinė. O ką padarysi – tokia kiemsargio dalia. Jis nėra alkanas, dalyvauja sodybos gyvenime aktyviai, nes viską mato, visus sutinka ir palydi, savaip sveikinasi su kaimynais, skiria, kur geras žmogus, o kur blogas… Vienkiemyje gyvenanti vieniša močiutė kartais taip apie savo kiemsargį šunelį pasako: viską supranta, tik nekalba. Ir tai yra tiesa. Kai šuva mato savo šeimininkę kasdien dirbančią vis tuos pačius darbus, kai girdi vis tuos pačius garsus, jis iš tiesų supranta daug. Būna, kad tokia vieniša močiutė su savo šuneliu pasikalba, pasiguodžia. (“Tu vargsti šuneli, ir aš vargstu…”) Tada atrodo, kad tokiam pririštam šuneliui kitokios laisvės nė nereikia. Visai kita situacija, kai kiemsargis ištremiamas į tolimą lauką saugoti bulvių – grandinė čia jau yra vergovės ženklas. Kenčia šuva ir tada, kai sodyboje paliekamas vienas, ir aplanko jį šeimininkas tik du kartus per savaitę. Maisto visokio prie būdos prikrauta, grandinė ilga, o šuva yra kankinys…

* * *

Ir vis dėlto kiemsargius, ypač tuos, kurie turi aviganio ar kitos veislės kraujo, reikia auklėti. Surašymo metu ir paaiškėjo, kad kiemsargiai nė kiek neauklėjami. Paklausimas, komandos žodžiai dažnai yra suvokiami kaip žaidimas – nei šeimininkas, nei jo augintinis į tai nežiūri rimtai. Iš dalies todėl kartais ir atsitinka nelaimės. Jeigu šuva, būdamas ne savo teritorijoje, puola žmogų – tai yra neteisingo auklėjimo rezultatas. Galima pasakyti dar griežčiau: jei veislinis šuva būna tik pririštas ir nieko daugiau nedirba, pažeidžiamas yra jo orumas, nusikalstama prieš rūšies idėją – veislinis šuva gali daugiau nei “lenciūginis”. Gerai išauklėto tarnybinio šuns, išbėgusio iš savo teritorijos, neturi bijoti nei žmogus, nei gyvulys. Surašinėjant šunis, deja, teko išgirsti tokių istorijų: rotveilerį šeimininkas nušovė, nes buvo agresyvus, puolė keliu važiuojančius žmones. Bet išgirdau ir tokių pasakojimų: didelis gauruotas kiemsargis buvęs toks geras, kad maži viščiukai tupėdavę ant jo nugaros. O štai dar kokia keista žinia: Tatrų aviganis, net ir labai alkanas, neėda avienos! Nei žalios, nei virtos. Štai kur tikroji ištikimybė, štai kur teisingas auklėjimas. Avis reikia saugoti nuo vilkų, o ne ėsti jų mėsą. Bet tas auklėjimas buvo seniai ir ne čia, o Tatruose…

O ką reiškia “malkinis” šuva? Gal jis saugo malkas? Ne, jis yra mažas, kaip malkinė pliauska. Tai toks pat žargonas, kaip ir “lenciūginis”. Teko išgirsti ir tokių pasakojimų, kuriais sunku net patikėti.

Pokario metais atokesnių vienkiemių gyventojai iš šuns lojimo suprasdavę, kas eina – partizanai, ar stribai. Be to, tokie sumanūs šunys vienaip aplodavo neginkluotą žmogų ir kitaip – ginkluotą.

Mano anketą, be abejo, galima tobulinti. Bet svarbiausia, kad tokiam kraštotyrininkų ir gamtininkų darbui pritartų seniūnijos, Gyvūnų globos draugija, Kraštotyros organizacijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Darbo vaisiai bus visiems reikalingi ir įdomūs.

ANKETA

Kaimas, šeimininko pavardė, vardas

Jūsų šuo
1.Vardas
2.Veislė, amžius
3.Kaip jį įsigijote?
4.Išoriniai požymiai
5.Pririštas, ar ne
6.Auklėjimas

A. Ar piktas? Ar sargus?
B. Kokias komandas žino?
C. Ar skundžiasi juo kaimynai?
D. Ar loja (kaukia) naktį?

7.Kiti šios sodybos gyventojai (gyvūnai), jų vardai.
8.Būda, dirželis, grandinė
9.Kaip šuo šeriamas?
10.Ar suserga? Kaip gydote?
11.Ypatingi šuns įpročiai
12.Santykiai su kitais kiemo gyventojais
13.Ką apgynė, išsaugojo.

II. Kiti Jūsų auginti šunys

1.Kiek atsimenate, jų vardai
2.Kuris Jūsų šuo sulaukė ilgiausio amžiaus?
3.Jūsų šunų likimai

A. Nudvėsė dėl senatvės
B. Nudvėsė dėl kitko
C. Nunešė vilkas
D. Kitos priežastys

III. Jūsų nuomonė apie kaimynų šunis ir apie benamius.

1.Ar Jums kenkia kaimynų šunys?
2.Ką daryti, kad nebūtų benamių šunų?

IV.Papildomi klausimai

1.Ar šuo užsitarnauja “pensiją”? (Ar laikote jei visai pasensta)?

Henrikas GUDAVIČIUS

Views All Time
Views All Time
5980
Views Today
Views Today
1
0 0