Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Hildė išlipo iš lovos ir atsistojo prie lango į įlanką. Šeštadienį ji pradėjo perskaitydama apie Sofijos penkioliktąjį gimtadienį. Dar vakar Hildė šventė gimimo dieną pati.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo „Happy Birthday“. Hildė pasijuto nejaukiai.

Paskui Sofija visus užkvietė i „filosofinį pokilį“, kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis.

Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos…

Motina tebebuvo pašiūrėje. Hildė nusėlino į pirmąjį aukštą ir priėjo prie telefono stalelio. Susirado Anės ir Ūlio telefono numerį ir surinko.

– Anė Kvemsdal.

– Labas, Čia Hildė.

– O, kaip malonu! Kaip sekasi jums Lilesande?

– Puikiai! Ką tik prasidėjo vasaros atostogos. O po savaitės iš Libano grįžta tėtis.

– Argi ne smagu, Hildė?

– Taip, aš džiaugiuosi. Ir žinai, kaip tik dėl to ir skambinu…

– O?

– Kiek žinau, jis nusileidžia Kastrupo aerouoste šeštadienį, 23 dieną, apie penktą valandą. Ar jūs tuomet būsit Kopenhagoje?

– Manau, kad taip.

– Tai gal galėtumėt man padaryti mažytę paslaugą?

– Žinoma.

– Bet tai šiek tiek ypatingas atvejis. Net nežinau, ar įmanoma.

– Man darosi įdomu…

Tada Hildė leidosi pasakoti. Jį papasakojo apie aplanką, Albertą, Sofiją ir visa, kas su tuo susiję. Keletą kartų ji viską turėjo pradėti nuo pradžių, nes arba ji pati, arba teta kitame telefono linijos gale pratrūkdavo juokais. Tačiau kai jiedvi baigė pokalbį, Hildės planas buvo patvirtintas.

Teliko kai ką paruošti namuose. Ką gi – laiko dar yra.

Likusią dienos dalį Hildė praleido kartu su mama. Vakare jiedvi nuvažiavo į Kristiansandą ir nuėjo į kiną. Juk reikėjo kaip nors atsigriebti už vakardieną, kuri visai nebuvo panaši į gimtadienį. Važiuojant pro kryžkelę, nuo kurios ėjo kelias į Kjeviko aerouostą, paaiškėjo dar kai kurios Hildės plano, apie kurį ji nepaliaujamai galvojo, detalės.

Tik vėliau vakare, susiruošusi miegoti, ji vėl atsivertė storąjį aplanką.

Kai Sofija pro gyvatvorę įlindo į sodą, buvo beveik aštuonios valandos. Mama tvarkė gėlyną prie namų.

– Kaip tu čia atsidūrei?

– Pralindau pro gyvatvorę.

– Pro gyvatvorę?

– Nežinai, kad anapus sodo yra takas?

– Bet kur tu buvai, Sofija? Vėl negrįžai pietų, nepalikusi jokios žinutės.

– Atleisk. Lauke buvo toks gražus oras. Aš visąlaik vaikštinėjau. Tik dabar motina atsistojo ir pažvelgė į ją.

– Negi vėl buvai susitikusi su filosofu?

– Na, taip. Sakiau juk, kad jam patinka vaikštinėti.

– Bet jis ateis į šventę sode?

– Taip, jis labai laukia tos dienos.

– Aš taip pat. Skaičiuoju dienas, Sofija.

Balse, rodės, suskambėjo pagiežos gaidelė. Dėl visa pikta Sofija pasakė:

– Džiaugiuosi, kad pakviečiau ir Jorunos tėvus. Šiaip butų buvę šiek tiek nesmagu.

– Nežinau… šiaip ar taip, rasiu progą pasikalbėti su Albertu prie keturių akių.

– Galėsit eit į mano kambarį. Esu tikra, kad tau jis patiks.

– Tai dar ne viskas. Tau yra laiškas.

– Oi…

– Ant jo atspausta „JT batalionas“.

– Čia nuo Alberto brolio.

– To jau per daug, dukra.

Sofija įtemptai galvojo. Po poros sekundžių ji jau turėjo tinkamą atsakymą. Rodės, lyg pagelbėjus būtų kokia dvasia.

– Albertui papasakojau, kad renku retus pašto antspaudus. O brolis juk niekada neatsisakys padėti.

Šis atsakymas, matyt, nuramino mamą.

– Pietūs Šaldytuve,- pasakė ji taikesniu tonu.

– Kur laiškas?

– Ant šaldytuvo.

Sofija nubėgo į vidų. Vokas buvo antspauduotas 1990 metų birželio 15 dieną. Ji atplėšė laišką ir netrukus jos rankose atsidūrė mažytis lapelis:

Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką,

ir jiems tik laukti pražūties belieka!

Ne, į tai Sofija nieko negalėjo atsakyti. Prieš eidama valgyti, lapelį įdėjo spinton prie viso kito turto, sukaupto per pastarąsias savaites. Neilgai trukus, matyt, sužinos, kodėl ji gavo šį laišką.

Kitą rytą į svečius atėjo Joruna. Pažaidusios badmintoną, jiedvi toliau planavo filosofinę šventę sode. Atsargai reikėjo turėti staigmenų, jei Šventinė nuotaika atslūgtų.

Kai iš darbo grįžo mama, vėl buvo kalbama apie pokylį. Mama vis kartojo: „Čia nieko neturi trūkti“. Tai buvo sakoma be jokios ironijos.

Ji tikriausiai manė, kad „filosofinis pokylis“ yra kaip tik tai, ko Sofijai reikia, kad po daugelio savaičių intensyvaus filosofijos mokymosi ji vėl sugrįžtų ant žemės.

Vakarui dar nesibaigus, jos dėl visko susitarė, pradedant šakočiu ir japoniškais žibintais sode, baigiant filosofine viktorina, kurios pagrindinis prizas – filosofijos knyga jaunimui. Žinoma, jei tokia knyga yra. Sofija nebuvo tuo įsitikinusi.

Ketvirtadienį, birželio 21 dieną, likus tik dviem dienoms iki Joninių, vėl paskambino Albertas.

– Sofija.

– Ir Albertas.

– Kaip sekasi?

– Kuo puikiausiai. Rodos, suradau išeitį.

– Kokią išeitį?

– Pati žinai. Išeitį iš dvasinės nelaisvės, kurioje ir taip praleidome pernelyg daug laiko.

– A, šitai…

– Bet nieko negaliu atskleisti apie planą, kol nepradėjome jo įgyvendinti.

– Ar nebus per vėlu? Aš juk turiu žinoti, kam ryžtuosi?

– Nebūk naivi. Juk klausomasi kiekvieno mūsų žodžio. Todėl protingiausia būtų tylėti.

– Ar tai tikrai taip beviltiška?

– Žinoma, vaikeli. Svarbiausia turi vykti tada, kai mes nesikalbam.

– Oi…

– Gyvename fiktyvioje tikrovėje po ilgo pasakojimo žodžiais. Kiekvieną raidelę majoras atspaudžia pigia kelionine rašomąja mašinėle, Taigi viskas, kas parašyta, atkreips jo dėmesį.

– Aš puikiai suprantu. Bet kaip mes nuo jo pasislėpsime?

– Cit!

– Ką?

– Tarp eilučių taip pat kažkas vyksta. Kaip tik ten aš ir bandau prasibrauti, pasitelkdamas visą savo dvilypę klastą.

– Suprantu.

– Bet mes dar turim susitikti šiandien ir rytoj. Šeštadienį viskas prasideda. Ar gali tuoj pat ateiti?

– Einu.

Sofija palesino paukščius, pašėrė žuveles, padavė didelį salotos lapą Govindai ir atidarė dėžutę kačių maisto Šerekanai. Išeidama dubenėlį su kačių maistu padėjo ant laiptų.

Tada prasmuko pro gyvatvorę ir išėjo į taką miške. Kiek paėjusi, viržyne Sofija netikėtai išvydo didžiulį rašomąjį stalą. Už jo sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Atrodė, kad jis kažką skaičiuoja. Sofija priėjo prie vyro ir paklausė, kuo jis vardu.

– Skrudžas, – atsakė šis ir vėl palinko prie popierių.

– Mano vardas Sofija. Galbūt esi verslininkas? Vyriškis linktelėjo.

– Ir baisiai pinigingas. Nė vienai kronai neleidžiu prapulti. Todėl turiu labai atidžiai sekti apskaitą.

– Ir iš kur tiek kantrybės!

Sofija pamojavo ir nuėjo toliau. Žengusi vos keletą žingsnių, pastebėjo mažą mergaitę, kuri vienut vienutėlė stovėjo po aukštu medžiu. Vilkėjo sudriskusiais drabužiais, atrodė išblyškusi ir liguista. Kai Sofija ėjo pro šalį, mergaitė įkišo ranką į nedidelį krepšelį ir ištraukė degtukų dėžutę.

– Gal nupirktum degtukų? – paklausė ji.

Sofija pagraibė po kišenę, ieškodama pinigų. Taip – viena krona tikrai atsiras.

– O kiek jie kainuoja?

– Vieną kroną.

Sofija padavė mergaitei moneta ir gavo dėžutę degtukų.

– Per šimtą metų esi pirmoji, iš manės nupirkusi. Kartais mirštu iš bado, o kai kada mane įveikia šaltis.

Sofija pamanė, kad nekeista, jog čia, vidury miško, ji negali parduoti degtukų. Tada atsiminė turtingąjį verslininką, matytą netoliese. Kam mergaitei su degtukais kęsti badą, kai jis turi tiek pinigų.

– Eime, – tarė Sofija.

Ji paėmė mergaitę už rankos ir nusitempė pas turtuolį.

– Privalai pasirūpinti, kad šis vaikas nebebadautų, – pasakė ji. Vyriškis pakėlė akis nuo popierių ir tarė:

– Tai kainuoja pinigus, o aš tau jau sakiau, kad negaliu prarasti ne kronos.

– Bet neteisinga, kad esi toks turtingas, o ši mergaitė skursta, – neatlyžo Sofija.

– Kokie niekai! Teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Aš viską pasiekiau darbu, o už darbą privalo būti atlyginta. Aš tai vadinu pažanga.

– Ne, žinai ką?

– Jei nepadėsi man, aš mirsiu, – pasakė vargšė mergaitė. Verslininkas vėl dėbtelėjo į jas. Tada tėškė plunksną į stalą.

– Tu gi neįrašyta į jokią mano apskaitos skiltį. Viskas – nešdinkis į vargšų prieglaudą.

– Jei man nepadėsi, padegsiu mišką, – pagrasino mergaitė. Tada vyriškis už rašomojo stalo atsistojo. Bet mergaitė įbrėžė degtuką ir prikišo prie sausos žolės kupstų. Šie bematant įsidegė. Turtuolis ėmė mosuoti rankomis.

– Gelbėkit! – šaukė jis. – Raudonasis gaidys!

Mergaitė šelmiškai pažvelgė į jį.

– Turbūt nežinojai, kad aš komunistė.

Po akimirkos mergaitė, verslininkas ir rašomasis stalas išnyko. Sofija liko viena, o sausa žolė degė vis smarkiau. Ji ėmė trypti liepsnas ir po kiek laiko viską pavyko užgesinti.

Ačiū Dievui! Sofija pažvelgė žemyn į juodus kupstus. Rankose laikė degtukų dėžutę.

Nejaugi pati ir padegė?

Prie trobeles susitikusi su Albertu, Sofija papasakojo, ką patyrė.

– Skrudžas buvo šykštus kapitalistas iš Čarlzo Dikenso „Kalėdinės pasakos“. Mergaitę su degtukais tikriausiai atsimeni iš H.K. Anderseno pasakos.

– Argi ne keista, kad sutikau juos miške?

– Nieko čia keista. Tai nėra koks nors paprastas miškas. O kadangi dabar kalbėsime apie Karlą Marksą, visai naudinga buvo pamatyti, kokių didžiulių klasinių priešingumų būtą praeito amžiaus viduryje. Bet eime į vidų. Ten būsime bent kiek apsaugoti nuo majoro trukdymų.

Jie vėl įsitaisė prie stalo šalia lango į ežerą, Sofija dar gerai atsiminė, koks ežerėlis jai matėsi, gurkštelėjus iš mėlynojo buteliuko.

Dabar raudonasis ir mėlynasis buteliukai stovėjo ant židinio atbrailos. Ant stalo buvo pastatyta nedidelė graikų šventyklos kopija.

– Kas tai? – pasidomėjo Sofija.

– Viskam savo eilė, vaikeli.

Tada Albertas pradėjo pasakoti apie Marksą:

– Kai 1841 metais Kirkegoras atvyko į Berlyną, klausydamasis Šelingo paskaitų, galbūt sėdėjo šalia Karlo Markso. Savo magistro darbe Kirkegoras nagrinėjo Sokrato filosofiją. Tuo pat metu Marksas parašė daktarinę disertaciją apie Demokritą ir Epikūrą – taigi apie antikos materializmą. Taip jie pasirinko savo pačių filosofijos kelią.

– Kirkegoras tapo egzistencialistu, o Marksas – materialistu?

– Marksas pasuko vadinamojo istorinio materializmo kryptimi. Bet prie to dar grįšime.

– Pasakok toliau!

– Kirkegoras ir Marksas kiekvienas savaip rėmėsi Hėgelio filosofija. Jo mąstymo būdas abiem padarė įtaką. Tačiau ir vienas, ir kitas atsiriboja nuo Hėgelio pasaulinės sielos, arba vadinamojo Hėgelio idealizmo.

– Jiems tai tikriausiai pasirodė miglota.

– Be jokios abejonės. Apibendrintai galime sakyti, kad Hėgelis užbaigė didžiųjų filosofinių sistemų laikus. Vėliau filosofija pasuko visai kita linkme. Vietoj plačių spekuliatyvių sistemų atsirado vadinamoji „egzistencijos filosofija“, arba „veiksmų filosofija“. Tai Marksas ir turėjo galvoje sakydamas, kad iki tol filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, užuot jį keitę. Šiais žodžiais išreiškiamas svarbus posūkis filosofijos istorijoje.

– Kadangi susitikau Skrudžą ir mergaitę su degtukais, man nesunku suprasti, ką norėjo pasakyti Marksas.

– Taigi Markso mastymas turi praktinį – ir politinį – tikslą. Be to, reikia įsidėmėti, kad jis buvo ne tik filosofas, bet taip pat istorikas, sociologas ir ekonomistas.

– Ar jis tiek pat pasiekė visose srityse?

– Šiaip ar taip, joks kitas filosofes neturėjo didesnės reikšmės praktinei politikai. Kita vertus, reikia būti atsargiems ir netapatinti visko, kas vadinama „marksizmu“, su Markso mintimis. Sakoma, kad pats Marksas „marksistu“ tapo XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Jis ir vėliau dažnai pabrėždavo, kad nėra „marksistas“.

– Ar Jėzus buvo krikščionis?

– Žinoma, ir dėl to galima ginčytis.

– Kalbėk toliau.

– Kuriant teoriją, kuri vėliau buvo pavadinta „marksizmu“, nuo pat pradžių dalyvavo Markso draugas ir kolega Frydrichas Engelsas. Mūsų amžiuje marksizmą arba „marksizmą-leninizmą“ toliau plėtojo Leninas, Stalinas, Mao ir daugelis kitų.

– Siūlyčiau apsistoti prie paties Markso. Sakei, kad jis buvo istorinio materializmo pradininkas?

– Tai nebuvo filosofinis materializmas kaip antikos atomizmas ir XVII-XVIII amžiaus mechanicizmas. Tačiau Marksas manė, kad mūsų mąstyseną daugiausia lemia materialinės visuomenės sąlygos. Nuo tokių sąlygų taip pat priklauso istorinė raida.

– Tai visai kas kita nei Hėgelio pasaulinė siela.

– Hėgelis parodė, kad istorija vyksta atsirandant prieštaravimams ir juos įveikiant. Šią mintį Marksas plėtoja toliau. Tačiau, pasak Markso, gerasis Hėgelis stovėjo ant galvos.

– Gal ne visą gyvenimą?

– Varomąją istorijos jėgą Hėgelis vadino pasauline siela, arba pasauliniu protu. Dėl to, Markso nuomone, jis ir matė viską aukštyn ko jomis. Marksas norėjo įrodyti, kad lemiamą reikšmę turi materialiniai pokyliai. Taigi ne dvasinės prielaidos sukurk materialius pasikeitimus, bet priešingai: materialūs pasikeitimai nulemia dvasines sąlygas. Ypač Marksas pabrėžė, kad pasikeitimus lemia ir istoriją varo ekonominės visuomenės jėgos.

– Gal žinai pavyzdžių?

– Antikoje filosofija ir mokslas turėjo grynai teorinę paskirtį. Filosofus nėmaž nerūpėjo pritaikyti savo žinias praktikoje.

– Šit kaip?

– Tai priklausė nuo visuomenės santvarkos. Beveik visa gamyba buvo paremta vergų darbu. Laisvieji piliečiai nebuvo suinteresuoti ją tobulinti. Tai puikiai parodo, kaip materialinės sąlygos nulemia visuomenes mąstysena.

– Suprantu.

– Materialinius, ekonominius ir socialinius visuomenes santykius Marksas įvardijo kaip bazę. Visuomenės mąstyseną, politinių institucijų ir įstatymų visumą, taip pat religija, moralę, meną, filosofiją ir meną Marksas pavadino visuomenės antstatu.

– Taigi bazė ir antstatas.

– O dabar gal galėtum man paduoti graikišką šventyklą.

– Prašau.

– Tai yra sumažinta Partenono, stovinčio Atėnų Akropolyje, kopija. Esi ją mačiusi ir tikrovėje.

– Per video, norėjai pasakyti.

– Pastebėjai, kad šventykla turi skoningą ir puošnų stogą. Galbūt dėmesį pirmiausia ir patraukia stogas bei frontonas. Tai mes galime pavadinti „antstatu“. Bet stogas negali kyboti ore.

– Jį laiko kolonos.

– Visų pirma pastatas turi tvirtą pagrindą, arba „bazę“, į kurią remiasi visa konstrukcija. Markso nuomone, į materialines sąlygas tarsi remiasi visos visuomenės mintys ir idėjos. Šiuo požiūriu antstatas yra visuomenės bazės atspindys.

– Ar tai reiškia, kad Platono idėjų teorija yra puodininkystės ir vynuogininkystės atspindys?

– Ne, viskas ne taip paprasta, ir Marksas tai pabrėžia. Visuomenės bazę ir visuomenės antstatą sieja abipusis ryšys. Neigdamas tokį abipusiškumą, jis būtų artimas mechanicizmui. Kadangi Marksas įžvelgia, jog tarp bazės ir antstato yra dialektinis ryšys, jį laikome dialektinio materializmo atstovu. Beje, gali įsidėmėti, kad Platonas nedirbo nei puodžiumi, nei vynuogininku.

– Aišku. Ar dar kalbėsim apie šventyklą?

– Taip, šiek tiek. Gerai apžiūrėk šventyklos pagrindą ir pabandyk jį apibūdinti.

– Kolonos remiasi į pagrindą, kurį sudaro trys dalys, arba pakopos-

– Taip pat galime skirti tris visuomenės bazės dalis. Apačioje yra vadinamosios gamybos sąlygos. Čia turimos galvoje toje visuomenėje esančios gamtinės sąlygos ir gamtos ištekliai, taigi klimatas, naudingosios iškasenos ir t.t. Visa tai sudaro visuomenės pamatus, nuo kurių priklauso, kokia gamyba gali būti vystoma toje visuomenėje. Gamybos sąlygos taip pat aiškiai apibrėžia, kokia išvis galima visuomenė ir kultūra.

– Pavyzdžiui, Sacharoje neįmanoma verstis silkių žvejyba, o Šiaurės Norvegijoje – auginti datules.

– Supratai esme. Bet ir žmonių mąstysena labai skirtinga klajoklių kultūroje ir, pavyzdžiui, Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelyje. Kita bazės dalis – visuomenės gamybinės jėgos. Čia Marksas turi galvoje įrankius, prietaisus ir mašinas.

– Anksčiau žvejoti plaukdavo irklinėmis valtimis, o dabar žuvys gaudomos galingais traleriais.

– Čia palietei kitą svarbią visuomenės bazės dalį – gamybos priemonių nuosavybę. Patį darbo organizavimą, tai yra darbo pasidalijimą ir nuosavybės santykius, Marksas pavadino visuomenės gamybiniais santykiais.

– Aišku.

– Galime daryti išvadą, kad visuomenės politinius ir ideologinius santykius nulemia gamybos būdas. Šiandien mes neatsitiktinai mąstome kitaip – ir turime kitokią morale – nei žmonės senojoje feodalinėje visuomenėje.

– Vadinasi, Marksas netikėjo prigimtine teise, kuri galioja visais laikais.

– Ne. Dorovės klausimas, pasak Markso, yra visuomenės bazės produktas. Neatsitiktinai senojoje žemdirbių visuomenėje sutuoktinius savo vaikams parinkdavo tėvai. Vedybomis juk taip pat buvo sprendžiama, kas paveldės ūkį. Šiuolaikiniame didmiestyje socialiniai santykiai visai kitokie. Savo būsimąjį galime sutikti vakarėlyje arba diskotekoje, ir jei tik abu esam pakankamai įsimylėję, atsiras ir kur gyventi.

– Nepakęsčiau, jei tėvai man parinktų, už ko tekėti.

– Ne, nes ir tu esi savo laikų kūdikis. Be to, Marksas pabrėžė, jog tai, kas teisinga ir kas neteisinga, dažniausiai nusprendžia valdančioji klasė. Pasak jo, visa istorija yra klasių kovos istorija. Tai reiškia, kad svarbiausia tai, kam priklauso gamybos priemonės.

– Ir taip, ir ne. Marksas buvo įsitikinęs, jog santykiai visuomenės Antstate gali paveikti visuomenės bazę, bet atmetė mintį, kad visuomenės antstatas turi savarankišką istoriją. Nuo pat antikos vergovinės Santvarkos iki šių dienų pramoninės visuomenės istorijos eigą lėmė visuomenės bazės pokyčiai.

– Taip, jau minėjai.

– Markso nuomone, visose istorijos raidos pakopose vyko kova tarp dviejų vyraujančių visuomenės klasių. Antikos vergovinėje santvarkoje prieštaravimai buvo tarp laisvųjų piliečių ir vergų, viduramžių feodalinėje santvarkoje – tarp feodalų ir baudžiauninkų, o vėliau – tarp didikų ir biurgerių. Markso laikais, vadinamojoje buržuazinėje, arba kapitalistinėje, santvarkoje, pagrindiniai nesutarimai kyla tarp kapitalistų ir darbininkų arba proletarų. Taigi vyksta kova tarp tų, kurie turi gamybos priemonių ir tų, kurie jų neturi. O kadangi „aukštesnioji“ klasė nenori atiduoti valdžios, pakeisti santvarką gali revoliucija.

– O ką jis sakė apie komunistinę santvarką?

– Marksą ypač domino kapitalistinės santvarkos perėjimas į komunizmą. Taip pat jis pateikia išsamią kapitalistinio gamybos būdo analizę. Bet iš pradžių pakalbėsime apie Markso požiūrį į žmogaus darbą.

– Rėžk!

– Prieš tapdamas komunistu, jaunasis Marksas domėjosi, kas vyksta žmogui, kai jis dirba. Šią problemą nagrinėjo ir Hėgelis. Jis manė, kad žmogų ir gamtą sieja abipusis, arba „dialektinis“ ryšys. Kai žmogus veikia gamtą, jis pats yra veikiamas gamtos. Arba, kitaip tariant, dirbdamas žmogus pertvarko gamtą ir ją keičia. Tačiau darbo procese gamta taip pat daro poveikį žmogui ir keičia jo sąmonę.

– Pasakyk, kuo dirbi, ir aš tau pasakysiu, kas esi.

– Būtent. Markso manymu, tai, kaip mes dirbame, veikia mūsų sąmonę, bet ir mūsų sąmonė veikia tai, kaip mes dirbame. Galima sakyti, jog yra abipusis ryšys tarp „rankos“ ir „galvos“. Taigi žmogaus pažinimas yra tampriai susijęs su jo darbu.

– Matyt, nelinksma būti bedarbiu.

– Taip, kas neturi darbo, yra tarsi bergždžias. Dar Hėgelis atkreipė į tai dėmesį. Ir Hėgelis, ir Marksas darbą laiko teigiama veikla, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus būtimi.

– Vadinasi, taip pat teigiama būti darbininku?

– Iš esmės taip. Bet nuo to Marksas ir pradeda negailestingą kapitalistinio gamybos būdo kritiką.

– Pasakok!

– Kapitalistinėje santvarkoje darbininkas dirba ne sau. Darbas tarsi nutolsta nuo jo ir jam nebepriklauso. Darbininkas tampa svetimas savo paties darbui, bet taip pat – sau pačiam. Jis praranda žmogiškumą. Pavartodamas Hėgelio posakį, Marksas kalba apie darbininko susvetimėjimą.

– Mano viena teta jau daugiau kaip dvidešimt metų fabrike pakuoja saldainius. Todėl man nesunku suprasti, ką turi galvoje. Ji sako, kad kiekvieną rytą savo darbui pajunta gilią neapykantą.

– Jeigu ji nekenčia savo darbo, Sofija, tam tikra prasme ji nekenčia ir savęs.

– Žinau tik, kad ji nekenčia saldainių.

– Kapitalistinėje santvarkoje darbas organizuotas taip, kad iš tikrųjų darbininkas vergauja kitai visuomenes klasei. Visą darbininko darbą – ir visą jo žmogiškąją būtį – pasisavina buržuazija.

– Ar viskas tikrai taip blogai?

– Dabar mes kalbame apie Marksą. Vadinasi, turime atsižvelgti į sąlygas, kurios buvo praeito amžiaus viduryje. Taigi į tavo klausimą galima drąsiai atsakyti „taip“. Darbininkai šaltuose fabrikų cechuose dirbdavo po dvylika valandų per dieną. Užmokestis būdavo toks menkas, kad dirbti turėdavo net vaikai ir gimdyvės. Žmonės gyveno neapsakomai baisiomis sąlygomis. Kai kuriuose fabrikuose dalį atlyginimo mokėdavo pigia degtine. Moterys buvo priverstos užsiimti prostitucija. Jų klientai būdavo didžiausi miesto ponai. Trumpai tariant, darbas, kuris turėtų būti žmogaus privalumas, pavertė darbininką gyvuliu.

– Mane tai siutina.

– Marksą taip pat siutino. Buržuazijos vaikai, pasilepinę gaivinančiomis voniomis, erdviuose šiltuose kambariuose grieždavo smuiku. Arba prieš prabangius keturių patiekalų pietus sėsdavo paskambinti pianinu. Muzikuojama būdavo ir vakarais po ilgesnio pasijodinėjimo.

– Fu, kokia neteisybė!

– Ir Marksui taip atrodė. 1848 metais kartu su Engelsu jie paskelbė Komunistų partijos manifestą. Įžanginis manifesto sakinys skamba taip: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“.

– Man darosi baisu.

– Tą patį jautė buržuazija. Proletarai pradėjo bruzdėti. Ar nori išgirsti manifesto pabaigą?

– Mielai.

– „Komunistai mano, kad niekinga yra slėpti savo pažiūras ir ketinimus. Jie viešai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti tik jėga nuverčiant visą esamąją visuomenės santvarką. Tegul viešpataujančiosios klasės dreba prieš komunistinę revoliuciją. Proletarai, ją vykdydami, neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. O laimės jie visą pasaulį. Visų šalių proletarai, vienykitės!“

– Jeigu padėtis tikrai buvo tokia baisi, kaip tu pasakojai, manau, būčiau pasirašiusi po šiuo manifestu. Bet šiandien viskas turbūt pasikeitė?

– Norvegijoje – taip, bet ne visur. Daug žmonių ligi šiol gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Jie taip pat gamina prekes, iš kurių kapitalistai vis Labiau lobsta. Tai Marksas vadino išnaudojimu.

– Gal galėtum kiek išsamiau paaiškinti šį žodį?

– Pagamindamas prekę, darbininkas sukuria tam tikrą vertę.

– Taip?

– Jeigu iš prekės pardavimo vertes atimsi darbininko atlyginimą ir gamybos sąnaudas, visada liks tam tikra suma. Šią sumą Marksas pavadino pridedamąja verte arba pelnu. Tai reiškia, jog kapitalistas pasisaviną vertę, kurią iš tikrųjų sukūrė darbininkas. Tai ir vadinama išnaudojimu.

– Aišku.

– Dalį pelno kapitalistas investuoja į naują kapitalą – pavyzdžiui, modernizuoja fabriko įrenginius. Jis tai daro tikėdamasis, kad prekes bus galima pagaminti dar pigiau. Tai reiškia, kad padidės pelnas.

– Logiška.

– Taip, tai gali atrodyti logiška. Tačiau ir šioje srityje, ir kitose ilgainiui viskas pakrypsta kita linkme, nei kapitalistas tikėjosi.

– Ką turi galvoje?

– Marksas manė, kad kapitalistiniame gamybos būde slypi daug konfliktų. Kapitalizmas esąs ekonominė sistema, kuri naikina pati save, nes jai trūksta racionalaus valdymo.

– Taip, iš dalies. Kapitalistinė santvarka neišvengiamai turi žlugti. Šiuo požiūriu kapitalizmas yra „progresyvus“, arba pažangus, nes jis yra perėjimo į komunizmą stadija.

– Ar gali pateikti pavyzdį, kad kapitalizmas pats save naikina?

– Minėjome kapitalistą, kuris turi sukaupęs nemažai pinigų ir dalį pelno nori panaudoti įmonės modernizavimui. Kažkiek jis, žinoma, išleis ir smuikavimo pamokoms. Be to, jo žmona turi kai kurių brangiai atsieinančių įpročių.

– Taip?

– Jis nusiperka naujas mašinas. Jam nebereikia tiek daug darbuotojų. Taip kapitalistas siekia pralenkti savo konkurentus.

– Suprantu.

– Bet ne jis vienas taip galvoja. Tai reiškia, kad visa gamyba nuolatos efektyvinama. Fabrikai vis didėja, jie sukaupiami keleto savininkų rankose. Kas tada įvyksta, Sofija?

– Hm…

– Reikia vis mažiau darbo jėgos. Taigi daugėja bedarbių. Kyla vis daugiau socialinių problemų, o tokios krizės artina kapitalizmo žlugimą. Tačiau ne vien tai veda kapitalizmą į pražūtį. Kai vis daugiau lėšų išleidžiama gamybos tobulinimui, bet pelno nepakanka, kad galima būtų išlaikyti konkurencines kainas…

– Ir?..

– Ką tuomet daro kapitalistas? Ar gali atsakyti?

– Ne, tikrai negaliu.

– Bet įsivaizduok, kad esi fabriko savininkė. Ir štai imi nebesudurti galų. Gresia bankrotas. O dabar klausiu tave: kaip gali sutaupyti pinigu?

– Galbūt mažindama atlyginimus?

– Gudriai sugalvota! Taip, turbūt tai – greičiausia išeitis. Bet jeigu visi kapitalistai būtų tokie gudrūs, kaip tu – o jie tokie ir yra – darbininkai taip nuskurstų, kad nieko nebeįpirktų. Tuomet kalbama apie sumažėjusią, gyventojų perkamąją galią. Atsiduriame užburtame rate. Pasak Markso, kapitalistinei privatinei nuosavybei išmuša paskutinė valanda. Susidaro revoliucinė situacija.

– Aišku.

– Trumpai tariant: galiausiai proletarai sukyla ir gamybos priemones paima į savo rankas.

– O kas įvyksta tada?

– Tam tikrą laikotarpį bus nauja klasinė visuomenė, kurioje proletarai jėga bando užgniaužti buržuazijos pasipriešinimą. Tai Marksas pavadino proletariato diktatūra. Tačiau po pereinamojo laikotarpio bus sukurta beklasė visuomenė, arba komunizmas. Tokioje visuomenėje gamybos priemonės priklausys „visiems“ – taigi liaudžiai. Kiekvienas čia dirbs pagal sugebėjimus ir gaus pagal poreikius. Darbas priklausys liaudžiai, o kapitalizmo susvetimėjimas išnyks.

– Skamba puikiai, bet kaip buvo iš tikrųjų? Ar įvyko revoliucija?

– Ir taip, ir ne. Šiandien ekonomikos specialistai gali teigti, kad Marksas, padarė daug esminių klaidų. Jis taip pat klydo analizuodamas Kapitalizmo krizes. Be to, Marksas nepakankamai atsižvelgė į gamtos pertvarkymo padarinius, kurie šiandien mums kelia vis didesnį susirūpinimą. Tačiau, o tai labai svarbu…

– Taip?

– Marksizmas nulėmė daugelį didelių perversmų. Socializmui, kuris kovoje dėl socialinio teisingumo vadovaujasi Marksu, nors ne visada juo seka, – ir, pavyzdžiui, atmeta proletariato diktatūrą, – be jokios abejonės, pavyko sukurti humaniškesnę visuomenę. Šiaip ar taip, šiandien Europoje turime kur kas teisingesnę ir solidaresnę visuomenę negu Markso laikais. Už tai galima, dėkoti Marksui ir visam socialistiniam judėjimui.

– Kaip tai suprasti?

– Po Markso mirties socialistinis judėjimas pasidalijo į dvi pagrindines sroves: socialdemokratiją ir leninizmą. Vakarų Europa pasirinko socialdemokratiją, kuri pasisakė už nuoseklų ir taikų kelią į socializmą. Tai galime vadinti lėta revoliucija. Leninizmas, kuris išlaikė Markso tikėjimą tuo, kad tik revoliucija gali įveikti senąją klasinę visuomene, didžiausią reikšmę turėjo Rytų Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Šios dvi srovės savaip kovojo su skurdu ir priespauda.

– Bet ar nebuvo sukurta naujos rūšies priespauda? Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje?

– Be abejonės. Čia vėl matome, kad visa, ko imasi žmones, tampa gėrio ir blogio mišiniu. Kita vertus, būtų neteisinga kaltinti Murksą dėl visų bėdų vadinamosiose socialistinėse šalyse, praėjus penkiasdešimčiai ir šimtui metų po jo mirties. Bet galbūt jis nepakankamai įsigilino į tai, kad ir komunistinę visuomenę valdys žmonės. Kaži ar kada nors pavyks sukurti rojų žemėje. Žmonės visada susigalvos naujų problemų.

– Tikrai taip.

– Tuo ir baigiam pokalbį apie Marksą, Sofija.

– Palauk! Ar ne tu sakei, kad teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių?

– Ne, tai Skrudžo žodžiai.

– Iš kur žinai, kad jis taip pasakė?

– Ką gi, mudu turime tą patį autorių. Šiuo požiūriu mus sieja kur kas glaudesnis ryšys, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Kad tu prasmegtum su savo ironija!

– Dviguba, Sofija, tai buvo dviguba ironija.

– Bet pakalbėkim dar apie teisingumą. Sakei, kad, Markso nuomone, kapitalizmas yra neteisinga visuomeninė santvarka. Kaip tu apibrėžtum teisingą visuomenę?

– Marksizmo šalininkas, moralės filosofas Džonas Raulsas į šį klausimą atsakė vienu pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad esi garbingos tarybos, turinčios priimti visus ateities visuomenės įstatymus, narė.

– Visai norėčiau priklausyti tokiai tarybai.

– Tarybos nariai turi apsvarstyti visas galimybes, nes, vos priėję vieningą nuomonę, taigi pasirašę įstatymus, visi kris negyvi.

– Kad tave kur!

– Bet netrukus jie atsibus tokioje visuomenėje, kuriai patys sugalvojo įstatymus. Esmė tokia, kad jie visai neįsivaizduoja, kokią padėtį užims toje visuomenėje.

– Suprantu.

– Tokia visuomenė būtų teisinga. Nes joje visi būtų lygūs.

– O moterys?

– Savaime suprantama. Jie net nežino, ar gims moterimis, ar vyrais. Kadangi tikimybė vienoda, vadinasi, ta visuomenė turi būti tokia pat gera ir moterims, ir vyrams.

– Skamba viliojamai.

– Dabar man pasakyk: ar Europa buvo tokia Markso laikais?

– Ne!

– Bet galbūt gali nurodyti tokią visuomenę šiandieniniame pasaulyje?

– Hm… kažin.

– Gali pamąstyti. Apie Marksą baigiau.

– Ką sakai?

– Skyriaus pabaiga!

Views All Time
Views All Time
2512
Views Today
Views Today
1
0 0