Lyderio fenomenas
Kompensacinė teorija, pagal kurią valdžia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, iš vaikystės užsilikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.
Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);
Lyderio bruožų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiškina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;
Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra žmogus, kurį išsirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;
Situacinė teorija analogiškai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė išsirenka sau lyderį, kuris esamomis aplinkybėmis geriausiai atitinka grupės poreikiams.
Sintetinė teorija priima paminėtų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektiška ir nieko nepaaiškina.
Išskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiškai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta mažiausios žalos principu), lyderis – tai asmenybė, kuriai valdžia yra arba aukščiausia vertybė (valdžios ieškotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, įžvalgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus žmones, organizacinis talentas. Max Weber atžymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir šaltas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai išreikštą iš šių savybių, arba dažniau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivysčius elektroninei žiniasklaidai, nemaža reikšmę įgyja lyderio imidžas, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.
Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stiliaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią išlaikyti status quo. Veiklos sferos atžvilgiu išskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiksmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:
lyderis – “įkvėpėjas”, arba “vėliavnešys”: ryški asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; šio tipo lyderiai nubrėžia tikslus, sutelkia aplink save daug pasekėjų ir nurodo jiems veiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.
lyderis – “pranašas” linkęs į mistiką, dažnai religinio tipo;
lyderis-”tarnas” nepasižymi originalumu, jo pagrindinis privalumas – išreikšti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;
situacinis lyderis atsiranda, kai iškyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzdžiui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo “žaliųjų” judėjimas ir kartu atsirado situacinių lyderių vakansijos;
lyderis-”prekiautojas” – siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda “pirkėjų”, kurie tampa jo šalininkais; šio lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberalizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;
lyderis-”gaisrininkas” pasižymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristiškose situacijose arba iškilus konfliktams; pavyzdžiu gali būti Rusijos generolo Lebedžio, tada ėjusio Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečėnijos rezistentais dėl karo pabaigos.
“valdžios ieškotojai” – siekia valdžios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima išskirti keletą subtipų:
agitatoriai – nori kontroliuoti kitus žmones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose – visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;
administratoriai labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.
teoretikai skelbia savo požiūrius ir įsitikinimus pareiškimų ir deklaracijų forma, dažnai bando kurti atitinkamas teorijas.
Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose šalyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iškilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių į valdžią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam išsivadavimo judėjimui. Tačiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (išimtis: Dž. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nušalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai valdžioje yra labai pavojingi.
Pagrindinės politinio lyderio funkcijos iš esmės artimos valdžios funkcijoms, tačiau ryškiau išreikštas naujovės elementas:
– diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų išskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”
– askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (programų, konkrečių sprendimų forma)
– organizacinė ir mobilizacinė – mobilizuoti paramą. siekiant užsibrėžtų tikslų, tame tarpe priemonės:
– legislatyvinės,
– mobilizacinės,
– reguliatyvinės,
– koordinuojančios,
– kontroliuojančios.
– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupių interesų išreiškimas ir prezentacija; atliekama betarpiškame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;
– taktinė – konkretaus momento situacijos įvertinimas, išskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.