Lyčių skirtumai

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?

Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys – geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Vyrų ir moterų jausmai.

Vyro ir moters jausmai nėra labai skirtingi. Skiriasi sugebėjimas suprasti, kas žmoguje vyksta. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Šiuo požiūriu labai įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moters pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu, negu vyro. Žinome, kad dešinysis pusrutulis fiksuoja labiau jausminę informaciją, o kairysis atsakingas už loginį mąstymą. Todėl šitie duomenys teikia anatominį paaiškinimą, kodėl vyras sunkiau įvardina tai, kas su juo vyksta. Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, išgyvendamas stiprų nerimą ar liūdesį, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Šie skirtumai taip pat paaiškina, kodėl moterys daug dažniau kreipiasi į psichologą: jos daug lengviau loginiu mąstymu suvokia, kad problemos slypi jose pačiose, jų prieštaringuose jausmuose ir panašiai. Moterys ne tik geriau susigaudo savo jausmuose, joms yra svarbūs aplinkinių žmonių jausmai, santykis į jas. Vyrai sėkmingai funkcionuoja konkurencinėje, netgi priešiškoje aplinkoje, o tuo tarpu moterų sugebėjimai labiau atsiskleidžia palaikančioje, draugiškoje atmosferoje. Moterys kritiką ir pritarimą yra linkusios vertinti kaip aplinkinių meilės ar priešiškumo pasireiškimą, o vyrai – kaip jų pasiekimų įvertinimą. Didesnis jautrumas savo jausmams ir didesnė priklausomybė nuo aplinkinių žmonių jausmų skatina moteris dažniau ieškoti psichologų pagalbos.

Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Šiaip jau ir moteris ir vyras, gyvenantys šeimoje, yra suaugę žmonės ir atsakingi už savo emocinę gerovę. Dažnai girdėti, kad moteris turėtų būti šeimos židiniu ar ta žvakele, aplink kurią viskas sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Visi šie pasakymai atspindi nuostatą, skiriančią moteriai labai neparankią vietą, t.y., užkrauna didelę atsakomybę už dalykus, kurių ji negali valdyti, pavyzdžiui, už kito žmogaus jausmus, už tai, kas šeimoje vyksta ne taip. Šiuolaikinėje visuomenėje šis požiūris geriausiu atveju naivus. Bet vis dėlto sunku nesutikti su nuomone, kad moteris sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emocines problemas.

Jei šiuo požiūriu vyras ir moteris skiriasi, vadinasi, kažkada šie skirtumai turėjo įtakos skirtingų lyčių individų išlikimui. Jeigu persikeltume į tolimą praeitį ir pažiūrėtume, kokia evoliucinė skirtumų prasmė, tai pamatytume, kad moteris turėjo gerai sugyventi su kitomis moterimis, sugebėti kartu auginti vaikus, palaikyti gerus santykius ir su vaiko tėvu, ir su kitais vyriškos lyties atstovais. Kitaip ir jos palikuonys negalėjo būti saugūs. Matyt , per tūkstantmečius moteris išsiugdė bendravimo sugebėjimus, kurie genetiškai buvo perduodami iš kartos į kartą. Vyras ilgus tūkstantmečius buvo laisvas medžiotojas, kurio praktinis intelektas ir agresyvumas, ko gero, turėjo daug didesnę reikšmę, negu kiti dalykai. Šeimoje jo vaidmuo buvo “padaryti” vaikus, aprūpinti maistu ir apginti. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters – globėjos ir vyro – medžiotojo prigimties: vyras yra grubesnis, kreipiantis mažiau dėmesio į tarpasmeninius santykius, labiau siekiantis kažkokio konkretaus tikslo. Dabartis kelia naujus reikalavimus, tačiau netaip lengva pakeisti prigimtį, o ir pastovaus noro keistis taip pat reikia. Labai svarbu šeimyniniame gyvenime išsakyti savo norus ir laukimus, nes pavyzdžiui žmona, norinti, kad jos vyras būtų jautresnis jos nuotaikų kitimams arba dažniau pasipasakotų savo išgyvenimus, ir nesugebanti apie tai pasakyti, bus pasmerkta nepasitenkinimui, susierzinimui, pykčiui. Padėti irgi galima tik tada, kai žmogus pagalbos nori ir yra pasiruošęs ją priimti. O gan dažnai pvz., vyrai yra linkę manyti, kad “tikras” vyras su visais sunkumais turi susitvarkyti pats. Ši problema yra aktuali tiek vyrams, tiek moterims, o sugebėjimas priimti pagalbą yra asmenybės brandos dalykas. Kartais, kai kalbama apie vyro ir moters skirtumus, užmirštama, kad kalbama apie abstrakčius skirtumus, kurie būdingi visai žmonijai, o ne konkrečiam vyrui ar konkrečiai moteriai. Todėl pvz,. kiekvienas vyras yra unikalus, ir jis gali turėti daug turtingesnį jausmų pasaulį ir gebėjimą kalbėti apie jį, negu šalia esanti moteris. Tokiu atveju moteriai reikia vyro pagalbos susigaudyti jausmuose, tinkamai juos išreikšti. Negalime bendrų teiginių taikyti konkretiems asmenims, nes tada esame neteisūs ir žeidžiantys. Iš tiesų, dviejų konkrečių vyrų arba dviejų moterų psichikos, taip pat ir emociniai ypatumai gali būti labai skirtingi. Yra gi labai emocianalių vyrų ir, atvirkščiai, emociškai gana šaltų moterų.

Vyriška – moteriška

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti diegiant jiems “tai tik mergaitėm” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o berniukai su mašinomis ir kaladėlėmis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas – tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas , bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Galima teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako “ Na, be moters aš prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones infantiliai priklausomus vieną no kito. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri ateina su evoliucija ir su žmogaus prigimtimi. Aišku , kad moteris genetiškai užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau, negu berniukus, traukia lėlės, o berniukus – kuokos ir ietys. Tai labai natūralus prigimties dalykas. Bet tada, kai jis per daug eksploatuojamas, kai prie jo klijuojami kultūriniai stereotipai, ką turi daryti mergaitė, o ką berniukas, daroma daugiau žalos, negu atnešama naudos. Ir tai suprantama, nes kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą berniuką: koks tu vyras, jei verki. Taip palaipsniui iš vyrų atimama galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk – tu juk mergaitė”. Tai ne agitacija už moterų agresyvumą, tačiau ribojant jį formuojamas moterų nesugebėjimas pakovoti už savo nuomonę, teises arba akivaizdžiai pademonstruoti savo pranašumą.

Manoma, kad darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra kultūrinių stereotipų išraiška. Aišku nejauku stebėti, kaip moterys kloja asfaltą ar dirba kitus sunkius fizinius darbus. Kaip bebūtų, moterys yra fiziškai silpnesnės už vyrus. Tačiau sakykim mes Lietuvoje galvojame, kad arti laukus, tampyti akmenis arba dirbti kitus sunkesnius žemės ūkio darbus dirbti yra vyrų reikalas, o tuo tarpu vienos Afrikos genties moterys teigia, kad tie visi darbai yra tik moterų reikalas. Kai buvo pabandyta išsiaiškinti tokios nuomonės priežastis, pasirodė, kad toje gentyje vyrai, sulaukę brandaus amžiaus, dėl nuolatinio gėrimo tiesiog negali tų darbų atlikti. Genetiškai užprogramuota didesnė moterų atsakomybė už palikuonis, matyt, lemia tai, kad moterys rečiau gyvenimo sunkumus skandina svaigaluose ar narkotikuose. Moterys yra labiau prisitaikiusios, lankstesnės.

Laisvalaikis

Vyrų ir moterų laisvalaikio pasirinkimą nulemia psichologiniai ypatumai ir tradicijos. Ryškus moterų domėjimasis žmonių tarpusavio santykiais – viena iš priežasčių, nulemiančių įvairių serialų žiūrovų sudėtį. Tai, kad teatrų, koncertų ir parodų salėse irgi yra daugiau moterų, rodo didesnį moterų dėmesį estetinėms – kultūrinėms vertybėms. Tuo tarpu stadionuose ir sporto salėse vyrauja vyrai. Ten daugiau veiksmo, azarto. Tradiciniam moterų laisvalaikiui galima skirti mezgimą, siuvimą, o vyrų – medžioklę, žvejybą. Šiaip jau vyrų ir moterų laisvalaikio skirtumai nėra labai ryškūs. Žinoma vyrai mažiau mezga, bet jie su panašiu užsispyrimu gali rinktis monotonišką veiklą laisvalaikiui praleisti, pavyzdžiui, valandų valandas dėbsoti į plūdę. Atrodo , kad ir vyrai, ir moterys laisvalaikio metu tenkina tuos pačius poreikius, tik rekasi visuomenės sufleruojamas formas. Panašu, kad skirtumai mažėja ir mažės. Futbolą jau žaidžia ir vyrai, ir moterys, boksuojasi ir vyrai, ir moterys. Matosi, kad sporto šakos, kuriose yra daugiau agresyvumo, labiau traukia vyriškius, nors tai, atrodo, nėra universalu. Moterys neretai sportuoja iš estetinių paskatų, t. y., besirūpindamos savo grožiu, figūra. Vyrams tai daugiau iškrovos dalykas. Tačiau sportas, kaip reginys – daugiau vyrų stichija. Futbolo stadione esančių daugumą sudaro vyrai. Ten vyrai “serga” – švilpia, trypia, taip turėdami puikią galimybę išlieti susikaupusias emocijas. Kitos aplinkybės renkantis laisvalaikį taip pat yra svarbios. Pavyzdžiui, moteris, kuri nemato vyro visą dieną, norėtų nors savaitgalį praleisti su visa šeima arba tik su vyru. O vyras, dažnai visą savaitę prabuvęs tarp žmonių, pavargęs no jų balsų, nori pailsėti nuo įtampos ir bendravimo. Tokiu atveju jis mieliau pabūtų su kompanija, kuri išgeria ir nieko nebegirdi, arba eitų pažvejoti, kur tik paukštelių čiulbėjimas, žuvelių pliaukšėjimas… Tas pats gali būti ir su dauguma moterų, kurios dirba ir būna tarp žmonių ir gal būt taip pat norėtų savaitgalį atsiriboti nuo visų, taip pat ir nuo šeimos… Arba praleisti laiką plepėdamos su draugėmis.

Erotinė stimuliacija

Tradiciškai pas mus (nors tradicijos pamažu keičiasi) nėra priimta, kad moterys akivaizdžiai demonstruotų savo seksualumą, rodytų seksualinę iniciatyvą, viešai domėtųsi erotiniais žurnalais ar filmais. Tačiau erotiniai žurnalai, ir filmai daugelį moterų veikia stimuliuojančiai. Tyrimai rodo, kad moterys erotinių fantazijų turi ne mažiau negu vyrai. Tačiau šiokį tokį skirtumą tarp vyro ir moters lytinio potraukio nulėmė tolima praeitis. Vyrui genetiškai prasminga, grubiai kalbant, apvaisinti kiek galima daugiau moterų, nes jo genai tada pasiskleidžia plačiau ir įgivendina savo evoliucinę funkciją. Moterims yra kitaip, joms svarbu pasirinkti tokį partnerį, kuris turėtų ne tik gerą genetinį fondą, gražiai atrodytų, būtų stiprus, bet ir padėtų užauginti palikuonį. Atrodytų, kad visa tai šiek tiek keičia ir tai, kas patinka vyrams bei moterims, ir tai, ką jie bei jos renkasi. Manoma, kad vyrus labiau traukia erotika, nes ji teikia tam tikrą įvairovę, naujumą, tam tikrą nuolatinį seksualinį dirginimą. Moterims tai nėra taip labai svarbu. Nors to negalima pasakyti apie visus konkrečius atvejus.

Vaikų auklėjimas

Šios nuostatos yra koduojamos pačios visuomenės, visuomenės įstatymų, visuomenės tradicijų. Todėl dekretinių atostogų mūsuose eina tik moterys. Atrodytų, abu tėvai, jei nereikia žindyti, galėtų rūpintis vaiku: ir vienas, ir kitas gali taip pat sėkmingai keisti vystyklus. Tačiau, kai kalbame apie vyro dekretines atostogas, tai kelia juoką arba nesupratimą. Ši nuostaba rodo tam tikras labai giliai mumyse įsišaknijusias nuostatas, kurios verčia moteris ir vyrus elgtis tik tam tikru, tradiciniu būdu, kuris gali prieštarauti tam, kas reikalinga ir prasminga šiuolaikiniame pasaulyje. Tai pasakytina ir apie patį vaikų auklėjimą. Pasąmonėje esančios nuostatos, net mums patiems nepastebint verčia mus elgtis stereotipiškai, nors ir galvojame, kad esame jas jau įveikę: “Reikia sutaisyti mašinėlės sulūžusį ratą? Tėvas tau padės”, “Tau liūdna? Batelių negali užsirišti? Eik pas mamytę”. Taip jau yra, kad su vaikais, bent jau pirmaisiais jų gyvenimo metais, daugiau laiko praleidžia mamos. Mama rengia, prausia t.y.,tenkina elementariausius poreikius. Tėvui, mažiau įtrauktam į vaiko kasdienybę, lieka “dėkingesnis” vaidmuo: žaidimai, pokalbiai, pramogos. Tačiau tai yra tradicinis ir supaprastintas modelis. Realiai tėvai ne prasčiau už mamas sugeba pakeisti vystyklus ar sumaitinti košelę. Tad nors vyrai dekretinių atostogų neišeina, tai nereiškia, kad nėra šeimų, kuriose didesnę laiko dalį vaiką prižiūri tėvas. Griežtos nuostatos, kaip turi elgtis vyras ir kaip moteris, kokia turi būti šeima, dažniausiai atkeliauja iš praeities ir neatspindi to, kokie mes sąmoningai norėtume būti, o kartais yra tiesiog priešingos mūsų norams. Pavyzdžiui, populiari visuomenėje stabilios šeimos ir tėvo, – šeimos galvos, vizija, šeimos, kurioje vyrauja disciplina, tvarka, besąlygiškas vaikų paklusnumas ir pagarba vyresniems, atkeliauja iš patriarchalinės feodalinio laikotarpio šeimos, bet vargu, ar daug kas sąmoningai norėtų tokioje šeimoje gyventi. Ne visos praeities tradicijos, kad ir kokios, gali kryžmintis su dabartiniu dinamišku gyvenimu, derėti su žmonių noru gyventi laisvą ir unikalų gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus turėtų ne vadovautis stereotipais, bet sąmoningai pasirinkti, kokios šeimos jis nori (ir ar nori), ką jis toje šeimoje veiks, už ką jis prisiims atsakomybę. Žmonės, kurdami šeimą, turėtų ne vadovautis principu “kaip visi”, bet kurti kažką, kas jiems labiausiai tinka, kažką unikalaus, kad formuotų savitas tradicijas, savitą pareigų pasiskirstymą, bendravimą.

Skirtumai ir konfliktai

Realūs ar menami vyrų ir moterų skirtumai dažnai yra panaudojami kaip ginklai: pvz., virtuvėje susėda draugės ir šneka: “Tie vyrai šiokie ir anokie”. Ta kalba lyg abstrakti, bet aišku, kad kiekviena kalba apie vyrą arba bičiulį. Šalia sėdintys vyrai girdi tai ir pradeda šnekėtis apie moteris. Taip po truputį mezgasi lyčių karas. Žmonės, užuot, mylėjęsi, džiaugiasi lyčių skirtumais, pradeda muštis dėl jų galvose tūnančių lytinių stereotipų. Kai vyras ir moteris gerai sutaria, jie labai greitai randa, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, ir išmoksta džiaugtis tuo arba apeiti galimas konflikto sritis. Pavyzdžiui, vyras, važiuodamas mašina, kiekvieną kartą, kai šaligatviu eina kokia ilgakojė, atkreipia į ją dėmesį. Juk tai nėra taip svarbu, ar šis bruožas nulemtas genetiškai, ar tai jo paties išsiugdytas refleksas. Jei tai priimtina žmonai – viskas tvarkoje. Tačiau jei ne, abiem verta surasti išeitį, kad toks elgesys abiem pusėms nesugadintų nuotaikos. Tačiau aš manau, kad vyrų ir moterų skirtumai bendravimą daro įvairiapusiškesnį, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę. Psichologinės žinios ir geranoriškumas taip pat gali nemažai padėti. Kiekvienas iš mūsų bendraujame, gyvename, mylimės su konkrečiu žmogumi. Svarbu tą konkretų žmogų matyti, girdėti, suprasti, priimti tokį, koks jis yra, ir nebandyti traukti ant savo kurpaliaus. Populiaru ieškoti lyčių skirtumų ir jais aiškinti asmeninę nedarną su kažkokiu konkrečiu žmogumi. Tokiu būdu dažnai dangstomasi ir bėgama nuo būtinybės išsiaiškinti santykius su artimiausiu draugu, atrasti tokį bendravimo būdą, kuris būtų priimtinas ir vyrui, ir moteriai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie lytinius santykius, apie buitinius darbus, ar apie vaikų auklėjimą.

Literatūros sąrašas:

1. “Psichologija Tau” 97 – 3
2. “Psichologija Tau” 96 – 2