1988 m. birželio 3-oji, penktadienis. Vilnius.

Ryte Lietuvos TSR Mokslų akademijos konferencijų salėje vyko akademiko E. Vilko vadovaujamos komisijos dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų posėdis. Prie LTSR Mokslų akademijos Prezidiumo suformuotos komisijos tikslas – siūlyti respublikos vyriausybei konstitucines pataisas, atspindinčias Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo persitvarkymo („perestroikos“) politikos dvasią.

Vakare toje pačioje salėje surengta diskusija apie Lietuvos TSR socialinę-ekonominę plėtotę, persitvarkymo problemas. Salė buvo pilnutėlė, susirinko apie 500 žmonių, susirūpinusių Lietuvos likimu – mokslininkų, menininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų, studentų. Susitikime su visuomene dalyvavo ir minėta konstitucinių pataisų komisija, kurios pirmininkas E. Vilkas vadovavo šiam susirinkimui. Šalia jo, Prezidiumo salės scenoje, sėdėjo akademikai R. Rajeckas, A. Buračas, J. Bulavas bei profesorius B. Kuzmickas.

„Iš pradžių E. Vilkas nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine, – savo atsiminimuose rašo ekonomistė K. Prunskienė. – (…) Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa“.

Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas A. Kumža, dalyvavęs šiame susirinkime, prisimena: „Į tribūną vienas po kito veržėsi oratoriai: kas su istoriniu rašinėliu apie 1941 metus, kas su pasiūlymais Respublikos vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai“.

Filosofas profesorius B. Genzelis: „Reikia žinoti, ko mes norime. Negalime laukti, kol už mus kas nors sugalvos. Esame mąstanti tauta, galime sukurti savo programas ekonomikoje, kultūroje, politikoje“.

Kino režisierius A. Žebriūnas: „Šis susitikimas pavėlavo 3 metus. Tai atspindi tautos temperamentą“.

Supratęs, kad mokslinė diskusija neįvyks, E. Vilkas tarė: „Jau dabar aišku, kad su tokia audringa publika daugiau nenorėtume susitikti, nes tai – tuščias reikalas. Galvojome, kad visuomenė domisi mūsų nuomone įvairiais klausimais, o ji nenori mūsų klausytis“.

Susirinkimo dalyvė žurnalistė A. Aukštikalnienė replikavo: „Auditorija susirinko ne tam, kad klausytų kvalifikuotos paskaitos apie seniai žinomus dalykus. Reikia organizacinių žingsnių persitvarkymo kryptimi pirmyn. Reikia iniciatyvinės grupės, kuri taptų naujo visuomeninio judėjimo branduoliu“.

„Mokslas domisi objektyvia tiesa. O mes šiandien, atrodo, jokios tiesos neieškom. Kiekvienas turi savo tiesą ir ją sako“, – polemizavo E. Vilkas, pasiūlęs forumą užbaigti ir išsiskirstyti.

Kaip pastebi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, „susirinkimas darėsi panašus į chaosą. R. Ozolas, A. Juozaitis ir dar keli aktyvistai jau buvo pakilę išeiti ir „tęsti susirinkimą kur nors aikštėje“. Taip revoliucija Lietuvoje galėjo tiesiogiai išsilieti į gatvę, tačiau išeiti iš Mokslų akademijos salės per susispietusius žmones buvo nelengva. Antano Buračo perspėti, kad „negalima pyktis su akademikais“, „maištininkai“ pasiliko.

Vis dėlto po architekto A. Skučo bei filosofo A. Juozaičio, muzikologo profesoriaus V. Landsbergio ir fiziko Z. Vaišvilos kalbų Rubikonas, galima sakyti, buvo peržengtas.

Kreipdamasis į susirinkimo dalyvius, A. Skučas klausė: „Kam reikalingas tas mokslinis diskutavimas, kuris nieko neįpareigoja ir nieko nenusprendžia… Mes tikėjomės, kad jūs [atsisukdamas į E. Vilką] prisidėsite prie mūsų, bet… baimė yra didelė, ji jus nugalėjo. Jeigu aš paklausčiau publikos, ko jūs čia susirinkote, garsiai sakykite“. „Liaudies fronto“, – atsakė balsai iš salės. O A. Skučas į tai: „Aš jį vadinu Persitvarkymo Sąjūdis“.

A. Juozaitis susirinkusiems teigė: „Prieš ką mums kovoti? Žinoma, prieš baimę. Trejus metus mes bandėme ją įveikti ir tik šiandien ji ima trauktis“.

V. Landsbergis apie šį istorinį susirinkimą politinėje autobiografijoje rašo: „Kažkam suabejojus, ar naujajai organizacijai bus leista veikti ir kokiose ribose, ar nereikėtų iš anksto pasiklausti Centro komiteto, aš sakiau, kad reikia ne klausti, o veikti, ir kai sustabdys mus jėga, būsime gavę atsakymą apie ribą“.

Savo kalboje V. Landsbergis pabrėžė būtinybę kuo greičiau realizuoti Iniciatyvinės grupės įkūrimo idėją: „Mokslininkai turi laiko ieškoti objektyvios tiesos, o mes laiko labai daug praradę. Norime kažko konstruktyvaus, veiksmingo. Ne kada nors, o dabar, – pabrėžė kalbėtojas. – Mes niekuomet nesužinosime, ką mes galime, kol nepradėsime veikti. Kalbos niekad to neišaiškins, o tik konkretūs visuomeniniai veiksmai parodys ir mūsų valią, ir mūsų jėgą, ir, mūsų ribas. (…) Nuskambėjęs pasiūlymas įkurti visuomeninę organizaciją, remiančią persitvarkymą, yra ne tik savalaikis, bet ir pavėluotas, ir jei tokio klausimo sprendimas kompromituoja gerbiamus akademikus, tai, matyt, visuomenė nepaliks to klausimo, jis bus sprendžiamas kitur“.

E. Vilkas dar kartą paprašė skirstytis, o A. Buračas pasiūlė to nedaryti: „Visi laukia rezultatų. Neišsiskirstykime susipykę. Ieškokime bendros tiesos“.

Fizikas Z. Vaišvila, paraginęs susirinkimo dalyvius siūlyti kandidatūras į naujos organizacijos Iniciatyvinę grupę, pridūrė: „(…) nebėra ko laukti. Tai, kas gims, nebūtina vadinti liaudies frontu, jei tas žodis ką nors gąsdina. Toji iniciatyvinė grupė nepretentuos į kažkokius vadovų vaidmenis. Tai būtų tiesiog pradžia“. Į E. Vilko raginimus užbaigti susirinkimą Z. Vaišvila sureagavo tokiais žodžiais: „Va, tuoj užbaigsim. Išrinksim grupę ir užbaigsim“. Fiziko entuziazmą lydėjo susirinkusiųjų plojimai, pagaliau prasidėjo kandidatų į Iniciatyvinę grupę siūlymas.

E. Vilkas, prisimindamas Birželio 3-osios susirinkimą, rašo: „Galiu pasakyti, kad iš dalies juokinga, iš dalies ir pikta, jog visi gerai žinojo, ko susirinko, tačiau niekas nenorėjo imtis protingos iniciatyvos. Iš pradžių man teko keistas vaidmuo. Turėjau raminti A. Aukštikalnienę, kuri ten akivaizdžiai kalbėjo ne į toną, kitus, kol galų gale atsirado Z. Vaišvila ir pasiūlė tai, ko visi tikėjosi“.

K. Prunskienė, vertindama Iniciatyvinės grupės rinkimų eigą ir Z. Vaišvilos vaidmenį juose, atsiminimuose teigia: „Gerai prisimenu, kaip skirtingai jis reagavo į siūlomas įrašyti pavardes. Vienas jis įrašydavo beveik be salės pritarimo, o kitas tekdavo kartoti kelis kartus – jis tarsi negirdėdavo. Mane jis įrašė atsainiai nors mano mintims ir siūlymui salė ką tik buvo karštai pritarusi“.

Galop po beveik tris valandas trukusios audringos polemikos bangavimų įkuriamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS). Jam vadovauti forumo dalyviai, balsuodami už kiekvieną kandidatūrą plojimais, išrinko LPS Iniciatyvinę grupę iš žinomų visuomenės veikėjų, intelektualų, aktyvių M. Gorbačiovo persitvarkymo politikos šalininkų.

Iniciatyvinę grupę sudarė 36 žmonės: aktorius, Teatro draugijos pirmininkas Regimantas Adomaitis, rašytojas Vytautas Bubnys, teisininkas, Mokslų akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas, ekonomistas, Mokslų akademijos narys Antanas Buračas, „Gimtojo krašto“ redaktorius Algimantas Čekuolis, vertėjas Virgilijus Čepaitis, operos dainininkas Vaclovas Daunoras, poetas Sigitas Geda, filosofas Bronius Genzelis, filosofas Arvydas Juozaitis, kompozitorius Julius Juzeliūnas, architektas, rook grupės „Antis“ vadovas Algirdas Kaušpėdas, geografas, Kultūros fondo pirmininkas Česlovas Kudaba, filosofas Bronius Kuzmickas, muzikologas Vytautas Landsbergis, dailininkas, Dailininkų sąjungos pirmininkas Bronius Leonavičius, istorikė Ingė Lukšaitė (po išrinkimo tuojau atsistatydino, todėl grupėje liko 35 nariai), pedagogė Meilė Lukšienė, poetas Alfonsas Maldonis, poetas Justinas Marcinkevičius, ekonomistas Alvydas Medalinskas, filosofas Jokūbas Minkevičius, architektas Algimantas Nasvytis, filosofas Romualdas Ozolas, miškininkas, ekologas Romas Pakalnis, ekonomistas Saulius Pečiulis, rašytojas Vytautas Petkevičius, ekonomistė Kazimiera Prunskienė, filosofas Vytautas Radžvilas, ekonomistas, Mokslų akademijos narys Raimundas Rajeckas, architektas Artūras Skučas, gydytojas Gintaras Songaila, dailininkas Arvydas Šaltenis, žurnalistas Vitas Tomkus, fizikas Zigmas Vaišvila ir kino režisierius Arūnas Žebriūnas.

Į LPS Iniciatyvinę grupę, kaip pažymi istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius, „stengtasi išrinkti tokius asmenis, kurių valdžia negalėtų lengvai suimti, ar kitaip su jais susidoroti. Ypač pagarbiai buvo sutikta Justino Marcinkevičiaus kandidatūra. 17 išrinktųjų priklausė LKP, nors nė vienas jų neužėmė jokio formalaus partinio posto. Visuomenei jie pirmiausia buvo žinomi kaip garsūs mokslininkai, menininkai, žurnalistai ar neformalių organizacijų vadovai. Beveik visi grupės nariai, išskyrus kaunietį Algirdą Kaušpėdą, populiarios tuo metu roko grupės „Antis“ vadovą, buvo vilniečiai. Apskritai ideologiškai Iniciatyvinė grupė, galima sakyti, atstovavo Tarybų Lietuvos identitetui“.

Istoriko A. E. Senno teigimu, išrinkus Iniciatyvinę grupę, jos nariai iš karto „susirinko kambaryje už Akademijos didžiosios salės ir ten (…) nutarė ateityje susirinkti bent kartą per savaitę. Pagal įkuriant vyravusią nuotaiką jie nutarė nerinkti pirmininko – visi buvo lygūs“.

Views All Time
Views All Time
3491
Views Today
Views Today
1
0 0