Po 1863-1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą Lietuvoje. 1864 m. M.Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija uždraudė spausdinti ir įsivežti lietuviškus leidinius senuoju raidynu. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Visą mūsų tautos spaudą į savo rankas perėmė caro administracija. Tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra – prievarta rusinama. Caro administracija kėlė į Lietuvą rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.
Caro valdžia ėmė labiau persekioti Katalikų bažnyčią. Panaudodama visą savo galią, ji siekė Lietuvą sustačiatikinti bei surusinti.Taip Žemaičių vyskupijoje 1832-1893m. buvo uždaryti 46 vienuolynai. Jų pastatus carinė administracija pavertė kareivinėmis, karo ligoninėmis, rusų mokyklomis. Iki Pirmojo pasaulinio karo trijose Lietuvos vyskupijose teliko 6 vienuolynai. Matydamas, jog bažnyčios yra lietuvių religinio bei tautinio atsparumo centrai, caras pradėjo jas uždarinėti. 1863-1866 m. generalgubernatorius M.Muravjovas uždarė 32 bažnyčias ir 52 koplyčias. Buvo uždrausta statyti naujus bei taisyti senus kulto pastatus. Policija nuolat kontroliavo kunigų veiklą. Be karinio apskrities viršininko leidimo kunigas negalėjo išvykti iš savo parapijos. Šis draudimas galiojo net vyskupams. Caro valdžia ėmė kontroliuoti ir varžyti jaunų kunigų rengimą, kišosi į kunigų seminarijos darbą.

Griežtais cenzūros įstatymais buvo suvaržytas ir Dievo žodžio skelbimas. Parapinėse bažnyčiose sekmadieniais tegalėjo būti vienas pamokslas. Policija klausydavosi pamokslų bei bausdavo kunigus už taisyklių nesilaikymą. Varžydama tikėjimo laisvę Lietuvoje, caro valdžia uždraudė rengti viešas bažnytines procesijas, iškilmingai laidoti mirusiuosius, statyti kryžius pakelėse, pardavinėti religinius ženklus.

Katalikų bažnyčia aktyviai reiškėsi švietimo srityje. Antai pradinės mokyklos buvo parapijų klebonų žinioje. Šių mokymo įstaigų Lietuvoje daugėjo. Antai 1853 m. Žemaičių vyskupijoje veikė 197 parapinės mokyklos, kuriose mokėsi 5910 vaikų. Pats vyskupas M.Valančius rūpinosi tokio pobūdžio mokyklų steigimu. Tačiau 1864 m. caro valdžia jas uždraudė. Buvo steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose rusai mokytojai stengėsi nutautinti lietuvių jaunuomenę. Vyskupui M.Valančiui paraginus, kūrėsi slaptos mokyklos parapijose, dvaruose, kaimuose. Jose buvo mokoma skaityti bei rašyti. Kaimuose slaptos mokyklos drauge su mokytoju kilnojosi iš vieno ūkininko trobos pas kitą. Mokytoją išlaikė tas ūkininkas, pas kurį jis mokė. Samdomas mokytojas vadinosi daraktoriumi. Paprastai jis neturėdavo jokio pedagoginio išsilavinimo. Daraktoriai mokė lietuviškai skaityti. Labiau išsilavinę – rašyti, skaičiuoti, Lietuvos istorijos, rusiškai skaityti. Tačiau caro valdžia ir čia griebėsi represijų. 1871 m. Vilniaus apygardos švietimo valdyba įsakė mokyklų inspektoriams sekti slaptąsias mokyklas bei pranešinėti policijai. 1892 m. carinė administracija išleido taisykles kelti bylas už slaptųjų mokyklų steigimą, laikymą ir mokymą jose. Nusižengus šioms taisyklėms, reikėjo sumokėti 300 rublių piniginę baudą arba 3 mėn. kalėti. 1899 m. buvo išleistas dar vienas įsakymas, uždraudęs be valdžios leidimo tėvams mokyti namuose savo vaikus. Nepaisydamos visų draudimų, bausmių, slaptos mokyklos veikė iki 1905 m.
Nepalaužė caras ir Katalikų bažnyčios. Vieningas ir ištvermingas jos priešinimasis privertė rusų valdžią nusileisti. 1878 m. caras sustabdė beprasmišką kovą prieš kryžius, 1897 m. atšaukė įstatymą, kuriuo katalikai mokiniai buvo verčiami švenčių dienomis eiti į cerkves, 1897 m. – draudimą statyti bažnyčias.

Lietuvių inteligentija ėmė organizuoti draudžiamosios spaudos leidimą užsienyje. Daugiausia nelegalių lietuviškų leidinių buvo spausdinama Mažosios Lietuvos (esančios vokiečių valdžioje) spaustuvėse Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Iš ten spaudą organizuotai gabeno knygnešiai, kuriems teko sunkiomis sąlygomis pereiti sieną. Iš pradžių buvo gabenamos daugiausia religinės knygos, o nuo 1883 m. – ir periodinė spauda.

Tuo metu Lietuvoje kūrėsi spaudos platinimo draugijos: Artojų draugija, Atgaja, Garšvių bendrovė, Sietynas. Caro valdžia knygnešius persekiojo, kalino, trėmė. Už lietuvių literatūros gabenimą, laikymą, platinimą bei skaitymą buvo nubausta apie 2000 žmonių. Ypač pasižymėjo knygnešiai M.Baltūsis, J.Rimša, A.Rucevičius, M.Slančiauskas, K.Ūdras, L.Vaineikis. Daug knygnešių nelegaliai gabendavo knygas tik dėl pinigų. Jie gerokai pasipelnė, pirkosi žemes, pasistatė trobas. Literatūroje užsimenama, kad iš visų pasaulio tautų lietuviai už knygas mokėjo brangiausiai tiek materialine, tiek dvasine prasme.

Tautinį atgimimą skatino ir lietuvių klojimo teatras – lietuviškieji vakarai. Vieni iš pirmųjų slaptieji vaidinimai buvo surengti Zarasų apskrityje Naujikų kaime, Kamajuose, Kupiškyje, Joniškio apylinkėse, Šiauliuose, Žiūrių Gudelių kaime. Nuo 1892 m. legalūs lietuviški spektakliai buvo vaidinami Peterburge, kiek vėliau Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvyko pirmasis legalus lietuviškas spektaklis: mėgėjai suvaidino A.Vilkutaičio-Keturakio komediją “Amerika pirtyje”.
Laikraštis “Aušra”, jo programa ir reikšmė. 1863 m. sukilimo pralaimėjimas ir po jo prasidėjusios represijos kuriam laikui pakirto lietuvių tautinį sąjūdį, sustabdė lietuvių tautinį atgimimą. M.Valančiaus vadovaujama Katalikų bažnyčios nelegali kova prieš rusifikaciją, lietuviškos literatūros leidimas Rytų Prūsijoje, slapto vaikų mokymo gimtąja kalba skatinimas bei organizavimas sužlugdė caro užmačias, palaikė lietuvybę, plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui ir sukūrė materialines-organizacines sąlygas nelegaliam tautiniam sąjūdžiui plėtotis, tautinio budinimo darbui dirbti. Tačiau tai dar nebuvo tikrasis tautinio atgimimo sąjūdis. “Aušra” lietuvių tautinį sąjūdį bei tautinį atgimimą išjudino iš naujo. Tik jo socialinis pagrindas buvo kitoks negu iki 1863 m., – grynai liaudiškas, valstietiškas.

Nuo XIX a. Devintojo dešimtmečio pradžios kovoje dėl tautinės priespaudos pastebimas nemažas kokybinis šuolis. 1882 m. susiformavo daugiausia iš liberalų ir klerikalinių pažiūrų inteligentų, kilusių iš valstiečių ir dvarininkų, politinė grupuotė – aušrininkai, kurie veikė iki 1886 m. Jie siekė sukurti Rusijoje ir Prūsijoje legalią lietuvišką periodinę spaudą. Į šią grupuotę įėjo J.Basanavičius, P.Vileišis, J.Šliūpas, J.Spudulis ir kiti. 1883 m. aušrininkai išleido pirmąjį mėnesinį visuomeninį politinį ir literatūrinį lietuvišką laikraštį lotynišku šriftu. Jį redagavo J.Basanavičius, J.Šliūpas, J.Mikštas, M.Jankus, J.Andziulaitis-Kalnėnas. Laikraštis nelegaliai ėjo 1883-1886 m. Ragainėje ir Tižėje. Iš viso buvo išleista 40 numerių, kurių kiekvieno tiražas – apie 1000 egzempliorių. Laikraštisq savo publikacijose reiškė nepasitenkinimą carine priespauda, kritikavo lietuviškos spaudos draudimo politiką, reikalavo teisių lietuvių kalbai ir kultūrai, gvildeno liaudies švietimo rūpesčius. “Aušra” propagavo tautinį sąmoningumą, pasisakė prieš prievartinę asimiliaciją, polonizaciją.

Žiaurios caro valdžios represijos vertė aušrininkus vengti bekompromisinės kovos, pavojingos politikos. Jie stengėsi sujungti patriotines jėgas ir tik tada aktyviai veikti. “Aušra” sugebėjo burti jaunąją Lietuvos šviesuomenę bendram dideliam tautos darbui, padrąsino ją griežčiau reikšti savo pageidavimus, paskatino skelbti bei platinti tautos pabudimo idėją. Drauge ji parengė dirvą kitiems periodiniams leidiniams, kai ėmė aiškėti požiūrių į Lietuvos ateitį nevienodumas. “Aušra” ugdė supratimą, jog lietuviai ir Lietuva yra viena tauta, vienas kraštas. Ne veltui dalis istorikų ligi šiol “Aušros” pasirodymą laiko tikrojo lietuvių atgimimo pradžia.

Lietuvių tautinio sąjūdžio idėjinės diferenciacijos pradžia. XIX a. Pabaigoje tautinio atgimimo idėjos pasiekė tautos didumą. Tautinis sąjūdis tapo masinis. Tada jis suskilo į kelias socialines-idėjines grupuotes ir sroves. Jos kūrė savus politinių – valstybinių programų metmenis, ieškojo kelių valstybingumui atkurti.
1888 m. įsikūrė Varšuvos lietuvių studentų draugija “Lietuva”. Šios organizacijos nariai J.Adomaitis-Šernas, J.Gaidamavičius, V.Kudirka, J.Staugaitis ėmėsi iniciatyvos sukurti varpininkų politinę grupę. Varpininkai veikė nuo 1888m. iki 1905 m. Jie kritikavo caro valdžios tautinio engimo politiką, reikalavo lygių teisių lietuviams su kitais Rusijos imperijos piliečiais, smerkė lietuvių nutautimą. Varpininkai nuo 1889 m. iki 19005 m. leido visuomeninį, politinį, literatūrinį ir mokslinį mėnesinį žurnalą “Varpas”. Jis ėjo Tilžėje, Ragainėje. “Varpą” redagavo V.Kudirka, J.Adomaitis-Šernas, J.Kriaučiūnas, S.Matulaitis, J.Bagdonas, J.Šaulys, J.Vileišis, P.Višinskis. “Varpe” ir šalia jo įsteigtame laikraštyje “Ūkininkas” (1890-1905 m.), skirtame valstiečiams, buvo smerkiama carinė priespauda, plonizacija, raginama kovoti dėl demokratinių teisių.

Varpininkai realiai žiūrėjo į visuomenės gyvenimą, daugiau dėmesio skyrė vidiniam tautos stiprinimui, stengėsi kelti švietimo bei ūkio lygį. Lietuviams studentams, valstiečių vaikams tikios pažiūros buvo suprantamos, artimos. Varpininkai stengėsi reikšti ūkininkų interesus. Jie neturėjo oficialios veiklos programos. Tačiau pagrindinis varpininkų tikslas – budinti tautą.

Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai jų suvažiavimai, kur būdavo renkamas centro komitetas arba vykdomasis komitetas. 1902 m. suvažiavime varpininkai pasivadino Lietuvių demokratų partija.
Didelį vaidmenį tautinio atgimimo sąjūdyje atliko Lietuvos katalikų bažnyčia. Žymų pėdsaką šioje srityje paliko Žemaičių vyskupas M.Valančius, kuris rūpinosi liaudies švietimu, steigė parapines mokyklas, reikalavo, kad jose būtų mokoma lietuvių kalba. XIX a. Viduryje jis suorganizavo Lietuvoje blaivybės judėjimą, kovojo su girtavimu, steigė blaivybės draugijas. Uždraudus lietuvišką spaudą, M.Valančius rūpinosi lietuviškų leidinių spausdinimu Prūsijoje ir platinimu Lietuvoje. Jo veikla užkrėtė ir kitus kunigus.1889 m. susidarė lietuvių klerikalų politinė grupuotė, pasivadinusi apžvalgininkais. Jai priklausė katalikų dvasininkai ir vienas kitas pasaulietis. Ji gyvavo iki 1896 m. Apžvalgininkai prisidėjo, kad išsijudintų valstiečių sluoksniai ir įsitrauktų į tautinį sąjūdį. Jie kovojo prieš pravoslavybės brukimą, caro valdžios nutautimo politiką, lenkų dvasininkijos hegemoniją, gyventojų polonizavimą. Grupuotės branduolį sudarė senieji apžvalgininkai, po M.Valančiaus mirties turėję lietuviškų maldaknygiųrengimo monopolį. Jie susitarė su vokiečių spaustuvininku O.Hauderode, kad šis iš pelno, gauto už lietuviškas maldaknyges, leistų katalikišką konservatyvų laikraštį “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”. Pagal laikraščio pavadinimą visus grupuotės dalyvius ėmė vadinti apžvalgininkais. Šis leidinys ėjo nuo 1889 m. iki 1896 m. Tilžėje, Iš pradžių jį leido nereguliariai, o vėliau – du kartus per mėnesį. “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” buvo platinama nelegaliai. Faktiškai ją redagavo J.Angrabaitis, P.Urbonavičius, o oficialiai – E.Jagmastas, M.Kiošis. Seniesiems apžvalgininkams priklausė vyskupas A.Beresnevičius, Žemaitijos pavyskupis, poetas A.Baranauskas, P.Urbonavičius, K.Pakalniškis, kurie gan ribotai žiūrėjo į tautinio atgimimo sąjūdį.

Jauniji apžvalgininkai – J.Mačiulis-Maironis, A.Jakštas, J.Tumas-Vaižgantas – skatino sulenkėjusius dvarininkus grįžti į lietuvybę, rėmė nacionalinį judėjimą, kritikavo vietinę caro administraciją. Dėl pažiūrų skirtumo tarp senųjų ir jaunųjų apžvalgininkų kildavo nesutarimų. 1896 m. jaunieji sudarė politinę sargininkų grupuotę, kuri veikė iki 1904 m. Jie ėmė 1896-1904 m. Tilžėje leisti liberalų mėnesinį katalikišką žurnalą “Tėvynės sargas”. 1896-1897 m. žurnalo redaktoriumi buvo F.Lelis, 1897 m. – D.Tumėnas, 1897-1902 m. – J.Tumas-Vaižgantas, 1902-1904 m. A.Milukas.

XIX a. Pabaigos lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis padėjo suvienyti tautą kovai prieš carizmą. Šios kovos priešakyje stojo pažangioji lietuvių tautinė inteligentija, pakėlusi valstiečius, dvasininkiją, darbininkus. Prieš tokią jėgą negalėjo atsispirti caro administracija. 1904 m. gegužės 7 d. caro vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą. Ši pergalė buvo išplėšta po ilgos ir sunkios lietuvių tautos kovos su carizmu.

XX a. pradžios Lietuvoje kaip ir visoje Rusijos imperijoje vyko kapitalo ir gamybos koncentracija, kūrėsi monopolijos. Lietuvoje stiprėjo užsienio kapitalo įtaka. Tai pagyvino krašto ekonomiką. Aktyviausi šioje srityje buvo valstiečiai.
1900-1903 m. Rusijos imperijos krizė turėjo labai blogas pasėkmes: Pablogėjo darbininkų padėtis, kilo kainos, mažėjo užmokesčiai, padaugėjo bedarbių. Lietuvos kaimuose sparčiai vyko gyventojų diferenciacija. Gausėjo smulkiųjų ir bežemių valstiečių, o kartu – valstiečių buržuazijos. Valstiečius slėgė dideli valstybiniai mokesčiai. Jų padėtis buvo blogesnė nei miestiečių darbininkų.

Proletariato ekonominė bei politinė kova turėjo įtakos kaimui.Čia buvo platinami atsišaukimai, kūrėsi nelegalios organizacijos. Pvz. Artojų draugija 1901-1905 m. susikūrusi Užnemunėje turėjo 50 narių ir platino lietuvišką spaudą.
1904 metais prasidėjusį Rusijos-Japonijos karą pralaimėjusioje Rusijoje prasidėjo ekonominė ir politinė suirutė.1904 m. susikūrė socialdemokratų organizacija “Draugas”, kuriai vadovavo V.Kapsukas. Ji pasisakė prieš karą ir ragino jo neremti, kovoti prieš carizmą.
Visoje Rusijoje nuvilnijo nepasitenkinimo carizmu banga. Caras norėdamas sušvelninti padėtį Lietuvoje, panaikino lietuviškos spaudos draudimą.
Lietuvoje ir visoje Rusijoje prasidėjo streikai, mitingai ir demonstracijos. Lietuvos žmonės kovojo už carizmo nuvertimą ir Lietuvos demokratinės respublikos sukūrimą.

Revoliucijos metu buvo išsivadavimo sąjūdžio pakilimas. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Lietuvių suvažiavimas pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo 2000 žmonių iš visų Lietuvos kampelių ir lietuvių kolonijų Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Buvo sudarytas prezidiumas, i kurį įėjo J.Basanavičius, A.Smetona, S.Kairys, Br.Bučys, J.Stankūnas. Seimas priėmė rezoliucijas, kuriose reikalavo Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje, lietuvių kalbos lygiateisiškumo, panaikinti tautinę priespaudą.Lietuvos autonomijos siekimas išsilaikė iki pirmojo pasaulinio karo.

Views All Time
Views All Time
26420
Views Today
Views Today
1
0 0