Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausymais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės.
Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.

Kalba ir kilmė. Ekonominiai feodalų klasės reikalai, vis besiplečianti valstybės aparato administracinė – teisinė veikla, sudėtinga raštiškų potvarkių sistema kėlė Lietuvos feodalams rašto ir platesnio lavinimosi poreikį. Kadangi Lietuvos valstybė perėmė raštą iš kaimynų šalių, susidarė sudėtingi santykiai tarp kalbų: dauguma XIV – XVI a. raštų buvo kuriama senosiomis rašto kalbomis – LDK kanceliarijoje vartotomis rytų slavų ir lotynų, o kalbama buvo nelygu vieta: Lietuvoje lietuviškai, valstybei plečiantis į rytų slavų žemes – tenai tų žemių šnekamosiomis kalbomis. XV ir XVI a. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija, didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasininkai. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus, Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją, lietuviai esą kilę iš senovės romėnų, taigi jie kilnesni už savo kaimynus. Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo, kad jie atnešę Lietuvai vakarų Europos kultūrą, o bajorijai davę savo herbus. Tuo tarpu Lietuvos istorikai teigė, kad lenkai herbus pasisavinę iš čekų, o šie – iš romėnų; būtent iš to jie nusprendė, kad lietuviai kilę iš romėnų. Tai romėniškai kilmei paremti buvo sudaryta ištisa teorija. Sakoma, kad istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Libonas, savo priešų persekiojamas, iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Palemoną. Tai atsitiko I – II amžiuje po Kristaus. Užpildę tą didelę spragą (II – XII a.) visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono.

Švietimas. Raštingumui plisti Lietuvoje didelę reikšmę turėjo pajėgi didžiojo kunigaikščio kanceliarija, taip pat luominių institucijų raštinės. Rašto įsigalėjimas feodalų buityje reikalavo steigti mokyklas, perimti kitose šalyse susidariusią mokslo žinių visumą. Mokyklų steigimu ėmė rūpintis pirmiausia patys bajorai, jie iškėlė šį klausimą seime. Pirmosios mokyklos pradėjo kurtis Lietuvoje XIV a. pabaigoje – XV amžiuje. Dvi katedros mokyklos (1397 m. įkurta Vilniuje, 1469 m. – Varniuose) ir dvi parapinės (1409 m. Naujuosiuose Trakuose, 1473 m. Kaune) mokyklos suteikė galimybę lavintis nedaugeliui moksleivių. Todėl didesnė dalis didikų jaunuomenės ėmė ieškoti mokslo užsienio universitetuose (nuo XVII a. jiems šią teisę laidavo Lietuvos Statutas). Katalikai vyko į Italijos, Austrijos, Šveicarijos universitetus, o protestantai – į Vokietijos, Nyderlandų universitetus, parsiveždavo iš ten knygų, žinių apie naujausius mokslo pasiekimus. Nuo XVI a. mokyklas savo dvaruose kūrė ir kai kurie didikai. Yra žinoma Mikalojaus Radvilos Rudojo XVI a. septintojo dešimtmečio viduryje įkurta mokykla Biržuose, kuri amžiaus pabaigoje pasiekė kolegijos lygį. Septynioliktajame amžiuje bajorų procentas mokyklose ėmė pamažu didėti. Visas šias LDK vidurines mokyklas išlaikė bažnytinės institucijos ir visos jos buvo humanitarinio pobūdžio ir lotyniškos (išskyrus Vilniaus stačiatikių mokyklą). Palaikoma karaliaus Lietuvos aukštuomenė gavo monopolinę teisę steigti kolegiją ir aukštąją mokyklą. 1579 m. balandžio 1 dieną Steponas Batoras pasirašė aukštosios mokyklos įsteigimo raštą. Sąlygas jai įkurti parengė visuomenės ekonominė, politinė ir kultūrinė raida, intensyviai augantis reformacijos judėjimas. Kita vertus, universiteto įkūrimu karalius ir Lenkijos didikai, siekę išlaikyti Krokuvos universiteto monopoliją aukštajam mokslui, padarė nuolaidą Lietuvos bajorams, pirmiausia didikams, nepatenkintiems gerokai apribojusia LDK valstybingumą Liublino unija. Čia po pusantro šimto metų bajorų buvo kur kas daugiau nei kitų luomų studentų. Nuo XVIII a. antros pusės Lietuvoje pradėjo plisti Švietimo idėjos, kuriomis susidomėjo pažangieji LDK didikai. Buvo sukurta nauja mokyklų administravimo sistema. Visos naujai sudarytos Lietuvos švietimo provincijos mokyklos nuo 1780 m. tapo pavaldžios Vilniaus universitetui. Lietuvos provincijoje buvo įsteigta apie 30 naujo tipo, vadinamųjų apygardinių ir paapygardinių, vidurinių mokyklų. Šios mokyklos buvo lenkiškos, skirtos iš esmės bajorų vaikams.

Spauda, spaustuvės, bibliotekos. Viena iš reikšmingiausių kultūros institucijų buvo spauda. Jos atsiradimą Lietuvoje parengė plintančios humanizmo idėjos bei reformacijos sąjūdis. Reformatų spaudos centras – spaustuvės LDK didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo valdose Breste ir Nesvyžiuje bei Jono Kiškos dvare Loske. Čia buvo spausdinama kalvinistinė ir arijoniška literatūra bažnytine slavų, senąja baltarusių, lotynų ir lenkų kalba. Didžiausia spaustuvė (iš viso išleidusi per 3265 leidinius) buvo Vilniaus akademijos, iš Bresto perkelta į Vilnių M.K.Radvilos Našlaitėlio. Čia išleistos pirmosios lietuviškos knygos LDK: J.Ledesmos “Katekizmas” (1595) ir J.Vujeko “Postilė” (1599), verstos M.Daukšos.

XVI a. kylant bajorų ir miestiečių išsilavinimo lygiui, plintant Renesanso idėjoms, prasidėjus reformacijai, šalia jau susiformavusio raštijos žanro – metraščių, atsirado įvairių žanrų grožinė ir publicistinė literatūra. Į poleminės publicistikos skelbimą įsitraukė ir didikai (kanclerio A.Goštauto 1525 m. “Memorialas”), ir bajorai (manoma, kad Mykolo Lietuvio vardu 1550 m., o 1615 m. Bazelyje paskelbto rašinio “Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius” autorius buvo Maišiagalos bajoras Venclovas Mikalojaitis).

Humanizmo plitimas, mokslo kilimas, padaugėjimas LDK apsišvietusių žmonių sudarė sąlygas atsirasti bibliotekoms. Lietuvos Metrikoje surastas 1510 m. sudarytas Albrechto Goštauto bibliotekos, vienos seniausių, katalogas (71 knyga). Žygimantas Augustas sukaupė Vilniuje apie 4000 tomų biblioteką, būdingą Renesanso epochai. Dideles bibliotekas turėjo M.K.Radvila Našlaitėlis, Sapiegos, Vilniaus pavyskupis Georgijus Albinijus, kiti didikai. Šios bibliotekos buvo komplektuojamos iš Vakarų ir Vidurio Europos leidyklų išleidžiamų knygų ir vietinių spaustuvių produkcijos. Naujas reiškinys buvo privačios bibliotekėlės Vilniaus, Kauno miestiečių ir bajorų butuose.

Architektūra. XIV a. pabaigoje Lietuvoje paplito gotikos stilius. Gotikinės pilys jau ne tik gynybinės, bet ir rezidencinės, su aptvaru apjuostais kunigaikščio gyvenamaisiais rūmais. Pradėjus vartoti paraku šaunamus ginklus, atsirado aptvaro išorėn išsikišę bokštai. Netinkuoti fasadai papuošti tinkuotais elementais, juodų plytų ornamentais, detalėmis iš profilinių plytų. Patalpos dengtos plokščiomis medinėmis lubomis ar skliautuotos. Paplito puošnūs tinkliniai, žvaigždiniai, krištoliniai skliautai. Renesansiniai pastatai mūryti beveik vien iš plytų.

Dailė. Didžiojo kunigaikščio, LDK didikų, vyskupų rūmuose paveikslų galerijos tapo reprezentaciniu dalyku. Dažnai jose vyravo giminės ar valstybės veikėjų portretų kolekcijos. Mecenatai – LDK didikai – savo dvaruose telkė ir išlaikė dailininkus, o šie įaugo į to meto feodalinės visuomenės gyvenimą.

Menas ir teatras. Didžiojo kunigaikščio ir didikų dvaruose iš pradžių muzikavimas rėmėsi liaudies tradicijomis. Per kunigaikščio ir didikų dvarus plito Lietuvoje ir kitų tautų muzikavimas bei instrumentai. Nuo XVI a. pradžios Lietuvos aukštuomenėje tapo madingos vokalinės – instrumentinės kapelos:jas turėjo Vilniaus katedra, karaliai, didikai Radvilos, Goštautai (1515 m. į Vienos kongresą Vilniaus vaivada M.Radvila vežėsi didelį tais laikais muzikantų orkestrą), vėliau kapelas įsigijo Sapiegos, Tiškevičiai. Ne vienas iš šių kolektyvų buvo kartu ir profesionaliosios pasaulietinės muzikos atlikėjai. XVI a. viduryje Vilniuje ir kituose stambiuose didikų dvaruose kūrė atvykę iš Vidurio Europos ir Lenkijos kompozitoriai ir atlikėjai.

Literatūra:

• “LIETUVOS TSR ISTORIJA|1 Nuo seniausių laikų iki 1917 metų”
• M.Jučas, I.Lukšaitė, V.Merkys “Lietuvos istorija”
• A.Šapoka “Lietuvos istorija”

Views All Time
Views All Time
10478
Views Today
Views Today
1
0 0