Partizanų vado Jono Misiūno-Žaliojo Velnio, žuvusio dėl išdaviko J. Markulio-Erelio veiklos, asmenybė iki šiol apipinta legendomis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Jonas Misiūnas gimė 1910 m. Panevėžio apskr., Pušaloto valsčiuje, Pagirių vienkiemyje (netoli Joniškėlio), vidutinio ūkininko šeimoje. Sulaukęs 21-erių metų buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų pulke Kaune. Turėjo puskarininkio laipsnį. Vėliau vedė savo kraštietę Oną, su kuria susilaukė 4 vaikų. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaišiadorių policijos geležinkelio apsaugos tarnyboje. 1944-aisiais, vasario 16 d., įstojo į Karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir čia vėl saugojo geležinkelį.

Tačiau Jonas Misiūnas labiausiai išgarsėjo pokario metais, kai organizavo Didžiosios kovos partizanų apygardą ir jai vadovavo.

Liepos pradžioje bolševikų Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. Tuomet Misiūnas pradėjo kaupti ginklus ir slėpti Kaugonių apylinkėse. Kai sovietų kariuomenė pradėjo nuo Vilniaus žygiuoti Kauno link, Misiūnas patraukė į šiaurę, persikėlė per Nerį ir apsistojo Musninkų valsčiuje, Janonių kaime, pas ūkininką Juozą Kupčiūną. Būtent čia pradėjo burti vyrus, pasiryžusius priešintis rusų okupacijai. Yra žinoma, kad Igno Kazlausko sklype, prie Musės upelio, buvo du Žaliojo Velnio bunkeriai. 

Tuo tarpu 1944-ųjų metų rugpjūčio mėn. jau šimtai vyrų pakluso Žaliojo Velnio vadovybei ir susibūrė į daugybę būrių ne tik Ukmergės, bet ir Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus, Švenčionių, Utenos ir net dalyje Kauno apskričių. Šie daliniai, iš pradžių pavadinti Didžiosios Kovos rinktine, vėliau jų pagrindu įsteigiama Didžiosios Kovos apygarda, padalinta į dvi rinktines – „A“ ir „B“. Tiesa, Žaliasis Velnias iš pradžių buvo sumanęs apygardą padalyti į keturias rinktines.

Intensyvėjant sovietų kariuomenės siautėjimams bei represijoms, išsilaikyti darėsi vis sunkiau. Be to, Žaliojo Velnio daliniai nevengdavo stoti ir į atviras kautynes. Tačiau Jonas Misiūnas neturėjo karininko laipsnio. Kaip jam pavykdavo tvarkytis su savo gausia kariuomene? Kaip pavykdavo suderinti atskirų dalinių veiksmus, taktikos ar net išsisaugojimo klausimus?

Žaliasis Velnias puikiai suvokė šiuos sunkumus. 1945 m. gruodžio 1 d. jis sau pavaldžius dalinius pavadino 5-ąja LLA Didžiosios Kovos apygarda, pertvarkė visą jos struktūrą. Jis jautė, kad tokiam dideliam organizaciniam vienetui reikia gerą karinį išsilavinimą turinčio vado. Tačiau ieškodamas ryšių su aukštesne vadovybe jis susidūrė su MGB provokacijomis ir jau nuo 1946-ųjų apygarda buvo pradėta naikinti…

Didžiosios kovos apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio prisiminimai apie Jono Misiūno-Žalio Velnio žmonos žūtį bei vienas iš daugelio apygardos kautynių:

Paminėsiu, kaip kautynėse žuvo Jono Misiūno-Žalio Velnio žmona. Tai buvo žmogaus tragedija. Vasario mėnesį (1945 m. aut.) mes stovyklavome Ukmergės apskrityje Pigonių kaime. Mūsų – partizanų – buvo apie tris šimtus, todėl pats štabas buvo įsikūręs pačiame kaime, o dauguma kovotojų įsikūrė aplinkiniuose vienkiemiuose. Vidurdienį pasigirdo labai smarkus šaudymas. Mes greitai susirinkome iš vienkiemių ir patraukėme į tą pusę, kur šaudo. Kas šaudė, kur šaudė mes nežinojome.

Po kiek laiko, pralindę pro krūmus pamatėme degantį kaimą ir jame vykstančias žiaurias kautynes – mes iš pamiškės matėme, kaip kažkas pribaiginėja sužeistus karius – gyvų neima. O kas ir ką pribaiginėjo – ar rusai partizanus, ar partizanai rusus, negalėjome atskirti. Bet aš buvau įsitikinęs, kad kaimas apsuptas priešų žiedu ir daviau įsakymą pasiruošti kautynėms. Mano laimei, kulkosvaidininkas “Diemedis” niekaip negalėjo pastatyti kulkosvaidžio – buvo daug sniego, kulkosvaidis tame sniege tiesiog skendo. Tuo metu ir atkreipiau dėmesį, kad apsupimo žiede labai įvairiai apsirengę žmonės – vieni su kailinukais, kiti su striukėmis – ir man tada kilo mintis, kad galbūt rusai yra apsupti, o mūsiškiai apsupimo žiede. Ir aš į žvalgybą nušliaužiau pats. Prišliaužiau prie pat kaimo, o tada nusiėmęs kepurę, kad nesuklaidinčiau nei savų, nei svetimų, iškišau pliką galvą ir surikau “kas”?. Tuo pačiu momentu jau daug ką atpažinau iš savųjų – jie tokioje žvyrduobėje perrišinėjo sužeistuosius. Tuo pačiu momentu daviau pamiškėje likusiems partizanams komandą ir pats puoliau į pagalbą. Įsijungėme į kautynes. Man dar pasisekė sunaikinti paskutinį rusų kulkosvaidininką ir dar vieną kareivį. Bevejant jau bėgančius stribus ir rusus, kaimo gatvėje radau moterį. Ji gulėjo aukštielninka, kaktoje matėsi kulkos išėjimas. Bet man kilo mintis, kad ši moteris yra atsitiktinė auka – ji tiesiog ėjo gatve, tuo metu įvyko kautynės, ir ji žuvo, nes pagal drabužius matėsi, kad tai ne kaimo žmogus. Tuo metu baigėsi kautynės, tas, kurį vijausi, pabėgo, bet paėmėme šešias ar septynias pastotes, kuriomis buvo atvažiavę rusai, ir susijungėme su “Žalio Velnio” būriu. Ir išgirdau, kaip jis kreipiasi į vyrus – vyrai, sako, mano žmona žuvo. Paprašė manęs paimti jos lavoną – nori nenori turėjau prisidėti. Susėdome į tris pastotes, nulėkėme atgal į tą kaimą, palikome ant kelio ir roges, ir arklius, įlėkėme į degantį kaimą ir kaip tik tuo momentu į kaimą įvažiavo kelios mašinos rusų kareivių. O mes greitai puolėme į tą vietą, kur gulėjo “Žalio Velnio” žmona. Pasirodo, visai netoliese gulėjo dar nušautas rusų majoras, kurio prieš tai buvau nepastebėjęs. Sėkmingai paėmėme žmonos kūną ir pasitraukėme. Tiesa, mus pastebėjo, bet neapšaudė, sėkmingai pasitraukėme. Kada įvyko laidotuvės nežinau, nes buvo tokia konspiracija, kad ko nereikia – nežinodavome.

Taigi nuo 1946-ųjų pradžios Žaliojo Velnio sukurta apygarda pradėta naikinti. Didžiausią vaidmenį sunaikinant apygardą suvaidino MGB agentas medicinos profesorius Juozas Markulis-Erelis. Jo pavardė jau yra virtusi partizaninio karo išdaviko simboliu.

J.Markulis-Erelis „globojo“ Žaliojo Velnio šeimą Vilniuje, apgyvendino ją konspiraciniame bute. Žinoma, tai jis darė ne iš gailesčio. Tikslas buvo „pririšti“ prie savęs tiek patį Žaliąjį Velnią, tiek ir kitus partizanų vadus, be to, apsidrausti tam atvejui, jei jis būtų išaiškintas kaip čekistų provokatorius.

Kita vertus, sovietinis saugumas, siekdamas sunaikinti ginkluotąją rezistenciją, daugiausia vilčių siejo su savo pačių įsteigtu fiktyviu pogrindžio „Centru“ Vilniuje, kuriam išdavikas J.Markulis-Erelis ir vadovavo. Šio „Centro“ buvimu patikėjo ir pats Žaliasis Velnias. Kuo J. Markulis pelnė tokį J.Misiūno pasitikėjimą?

Erelio pusbrolis Jonas Markulis-Vaiduoklis buvo Žaliojo Velnio bendražygis, žuvęs 1945 m. apygardos štabe Čiobiškyje. Pats Žaliasis Velnias tuo metu vadovavo maždaug apie 1000-iui kovotojų ir, išgirdęs apie vadinamąjį „Centrą“ Vilniuje, į jį kreipėsi, prašydamas atsiųsti vado pareigoms kokį patyrusį karininką, o pats sutiko tapti jo pavaduotoju. MGB tuo iškart pasinaudojo ir 1946 m. gegužės 19 d. apygardos vadu tapo saugumo agentas Viktoras Pečiūra-Griežtas-Gediminas. Tuo tarpu Žaliasis Velnias buvo iškviestas į Vilnių, neva darbui „Centre“, buvo suimtas ir, kaip manoma, nužudytas Maskvos Butyrkų kalėjime 1947 m. Tačiau dar ilgai MGB Žaliojo Velnio vardu siuntinėjo nurodymus partizanams. Taip buvo išskaidyti ir sunaikinti „A“ rinktinės būriai, tik „B“ rinktinė, veikusi Ukmergės apskrityje, nepakluso fiktyviam „Centrui“ ir veikė savarankiškai.

Dar vienas žinomas faktas: 1946 m. birželio 29 d. Griežtas vėl susitiko su Jonu Misiūnu ir įkalbėjo jį vykdyti „naują taktiką”, t.y. legalizuoti partizanus. Ginklus nurodė surinkti į saugyklas, įrengtas žinomų ūkininkų sodybose. Liepos 16 d. Žaliasis Velnias pasirašė projektą, kuriame nurodė, jog paklūsta Lietuvos junginių vadovybei ir perduoda Griežtui vadovavimą apygardai.

Tuo metu fiktyvusis J. Markulio „Centras“ pradėjo aprūpinti DKA partizanus pasais, kad jie galėtų „legalizuotis“. Žinoma, pasai buvo sužymėti ir visi partizanai, kurie su jais pasitraukė į legalų gyvenimą, buvo suimti.

Tačiau J.Markulis-Erelis pagarsėjo ne tik Didžiosios Kovos apygardos bei Žaliojo Velnio sunaikinimu. Čekistai jam buvo numatę misiją sunaikinti visą partizaninio judėjimo vadovybę ir jei ne Juozo Lukšos įžvalgumas, panašu, kad taip ir būtų įvykę.

Apie tai prisimena buvusi partizanų ryšininkė Nina Nausėdaitė-Rasa:

Vilniuje susikūrė Vyriausiosios vadovybės štabas. Kodėl Vilniuje? Vilnius buvo patogiausia vieta – žmonių daug, niekam tu nekrenti į akis, gali atvažiuoti ir išvažiuoti. Ir tik vėliau sužinojome, kad mes ir čia sėdime jų naguose….

O mums būtinai reikėjo sudaryti visų partizaninių apygardų bendrą vadovybę. Tada visi ir pasigedo „Žalio Velnio” – kur Misiūnas? Jokių žinių apie jį niekas neturėjo. Ir tik vėliau sužinojome, kad visa tai „Erelio” pinklės. Jis mums ir pasus parūpindavo, bet tie pasai jau būdavo pažymėti specialiais ženklais. Deja, mes to nežinojome…

Kartą įvyko toks atsitikimas. Laukėme į partizanų vadovybės susitikimą atvykstančio „Erelio”. Laukiame, laukiame – nėra jo. Visi sujudo, nes ėmė tikėtis užpuolimo. Staiga kažkas beldžia į duris, ir beldžia ne pagal mūsų susitarimą, bet kitaip. Vyrai pasiruošė ginklus, o aš priėjau atidaryti durų. Galvojau, kad atidarysiu duris ir krisiu ant žemės, nes bus susišaudymas. Bet atidarau duris ir žiūriu, kad už jų „Erelis” stovi. Ir taip jis šypsosi ir juokiasi – o vis tik jūs bijote! O man tai buvo visiškai nejuokinga – kokie čia gali būti šposai. Ir jau tada jis man pasirodė kaip koks judas – juokiasi iš to, kad visi pasiruošę. O juk nei vienas iš mūsų nežinojome, kada ir kieno bus lemtis kokia – susitinki su vienais, o jau, žiūrėk, jie guli turgaus aikštėje…

Aš jį dažnai vežiodavau po apygardas, o jis vis klausinėdavo apie tai, kur eisime, pas ką eisime. Aš jam atsakydavau, kad nieko nežinau, esu nevietinė, tiesiog žinau slaptažodį, kurį kai kam turiu pasakyti… Tai „Erelis” vis sakydavo, kad iš jos nieko negali išgauti. Vieną sykį važiuojant traukiniu aš jam ir pasakiau, kad nustotų manęs klausinėti, nes niekada negali žinoti, ar davažiuosi iki kitos stoties, ar ne. O gal suims… Jei nieko nežinau, tai niekas ir neišmuš, o jei kažką žinau, tai negaliu būti garantuota, kad neišduosiu. Tai jis visuomet su manimi elgėsi atsargiai, vadino patikima…

Vieną dieną, ruošiantis partizanų vadų suvažiavimui, niekaip negalėjome sulaukti Juozo Lukšos. Po kiek laiko jis pasirodė dar su vienu kauniečiu ir pranešė, kad mes visi sėdime KGB naguose – KGB išnuomotame bute. Pasirodo, kad šalia buvo ir daugiau KGB butų, kuriuose gyveno jų agentai bei buvo „globojama” Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio šeima“. 

Šiandien sunku būtų pasakyti, kiek nuo J. Markulio veiklos nukentėjo žmonių. Yra žinoma, kad vien Žaliojo Velnio vadovaujamoje apygardoje dėl J. Markulio išdavystės žuvo ar buvo suimta ne mažiau kaip 300 rezistencijos dalyvių. Taip pat itin smarkiai nukentėjo Žemaičių apygarda, kuri jau po J. Markulio demaskavimo dar palaikė ryšius su fiktyviu pogrindžio „Centru“. Be to, pats J. Markulis dar ilgai po to susirašinėjo su Vyčio bei Vytauto apygardų vadais, J. Lukšos jam mestus kaltinimus vadindamas šmeižtu. Žinoma, dėl J.Markulio išdavystės nukentėjo itin daug civilių gyventojų, vienaip ar kitaip rėmusių partizaninį judėjimą.

Partizanai ne kartą bandė J. Markulį-Erelį sunaikinti, tačiau jam vis pavykdavo išvengti bausmės. Vėliau jis dėstė Vilniaus universiteto studentams medikams. Kažkas iš tų studentų yra užsiminęs, jog kartą J. Markulis yra prasitaręs, kad Juozo Lukšos palaikų niekas niekada nesuras, nes jie atiduoti studentams medikams praktiniams užsiėmimas… Tų palaikų iš tikrųjų niekas nesurado iki šiol, kaip ir daugelio kitų partizanų vadų ar eilinių kovotojų palaikų. Paslaptimi išlieka ir legendinio Žaliojo Velnio užkasimo vieta.

J. Markulis mirė sovietiniame Leningrade dar tebedėstytojaudamas.

Tačiau grįžkime prie Didžiosios Kovos apygardos istorijos. Apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio teigimu, pirmuoju DKA vadu tapo ne Žaliasis Velnias, o majoras Mykolas Kareckas-Serbentas. Serbentas vadovavo būsimosios apygardos partizanams vos kelis mėnesius – nuo 1945 m. sausio iki balandžio mėn., t.y. savo žūties.

Štai Genelio prisiminimai apie kautynes, kuriose partizanams vadovo Serbentas:

Po kiek laiko, artėjant pavasariui, aplinkiniuose Musninkų, Gelvonų ir kituose valsčiuose atsirado labai daug kariuomenės. Tada apygardai (Didžiosios Kovos – aut.) jau vadovavo majoras „Serbentas” (Mykolas Kareckas aut.), jo pavaduotoju buvo Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias, štabo viršininkas – vyresnysis leitenantas Jonas Markulis-Vaiduoklis jau buvo žuvęs. Pamanę, kad ne veltui aplink atsirado tiek kariuomenės, nusprendėme ruoštis kautynėms, todėl reikėjo persikelti per Nerį iš Ukmergės į Trakų apskritį.

Deja, pavyko gauti tik šešias valteles, todėl ne taip jau lengva buvo perkelti į kitą krantą apie penkis šimtus žmonių. Kėlėmės visą naktį. Perkėlus paskutiniuosius partizanus, visos mūsų pajėgos buvo kairėje Neries pusėje, o rusai pasiliko dešinėje. Rusai taip pat ruošėsi kautynėms – išsikasė apkasus. Bet mes nežinojome, kad jie sutraukė pajėgas ir ties Vilniaus – Kauno plentu. O mes kitą naktį patraukėme į Vilniaus pusėje esančius Kaugonių – Mikštonių miškus. Ten ir prasidėjo kautynės, trukusios visą dieną…  Ryte, kautynių pradžioje praradome tik porą žmonių – žuvo mūsų pusėje kovojęs vokietis ir dar vienas partizanas, pavarde Perednis, kuris buvo sužeistas į pilvą ir greitai mirė. O iš rusų pusės krito vienas pulkininkas ir apie dešimt eilinių kareivių. Po kiek laiko girdėjau aplinkinių kaimų žmones juokiantis, kad kai rusai po kautynių rinko savo žuvusiųjų kūnus, tai pas tą pulkininką kišenėje atrado kryželį – tai išmetė jo kūną iš vežimo ir paliko gulėti, pasiėmė tik vėliau… Vakarop iš Vilniaus, ar tai iš Kauno atvyko trys ešelonai rusų papildymo – iš viso trys batalionai ir pora tankečių. Įvyko žiaurios kautynės – žuvo majoras „Serbentas” ir dar apie dešimt vyrų. Kiek vėliau sužinojome, kad rusai išsivežė 71 žuvusįjį. Po „Serbento” žuvimo apygardos vadu tapo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias.

Trumpa Didžiosios kovos apygardos istorija:

Veikė nuo 1944 m. vasaros, oficialiai įkurta 1945 m. balandžio mėn. Jono Misiūno-Žaliojo Velnio iniciatyva. Veikė Vilniaus, Kauno, Ukmergės apskrityse. Apygardą sudarė A ir B rinktinės. 1944–1945 m. apygardos partizanai surengė daug kovinių operacijų, sunaikino mažesnių miestelių sovietines įgulas ir administracines įstaigas. Žymesnės kautynės: 1945 m. vasario mėn. Švenčionių aps. Pabradės valsčiuje, 1945 03 20 Ukmergės aps. Veprių valsčiuje (žuvo 36 partizanai) ir kt. 1946 m. MGB infiltravus į apygardos vadovybę provokatorių, A rinktinė buvo beveik visai sunaikinta, B rinktinė veikė savarankiškai, 1948 m. gegužės mėn. rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės. Apygardai vadovavo J. Misiūnas-Žalias Velnias (1944 09–1945 01 ir 1945 04–1946 07), Mykolas Kareckas-Serbentas (1945 01–1945 04), Alfonsas Morkūnas-Plienas (1948 08–1949 12 30). Leido laikraštį „Tėvynei šaukiant“. 1950 11 25 srities vado įsakymu Didžiosios Kovos apygarda panaikinta.

Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt

Views All Time
Views All Time
2521
Views Today
Views Today
1
0 0