1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, pasirašyta Radviliškio rajone Minaičių kaime, paklojo pamatus Nepriklausomos valstybės Atgimimui

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1949 m. vasario 16-osios ginkluoto pogrindžio dokumentas, nusakantis pasipriešinimo kovos esmę bei struktūrą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos Seime kaip atskiras įstatymas. Visada liks svarbus klausimas: kaip šiandien galėtume vertinti tokios Deklaracijos priėmimą 1949-aisiais?

Pirmiausia visos Lietuvos partizanų vadai po daugybės netekčių 1949-ųjų vasario mėn. susirinko suvienyti visų krašto pasipriešinimo jėgų. Šis svarbiausias tikslas buvo pasiektas, nes iki tol visos rezistencijos vienijimo pastangos buvo daugiau ar mažiau nesėkmingos. Arba vienijimas neapėmė visos Lietuvos teritorijos.

Partizanų vadų pasirašyta Deklaracija nusakė ne tik pasipriešinimo kovos esmę, bet kartu nubrėžė ir demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Tai, kad šis dokumentas įteisintas oficialiu Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią. Ši valdžia labai sunkiomis sąlygomis kūrė savo norminius dokumentus, pogrindžio struktūrą, leido spaudą ir t. t.

Tačiau kas gi buvo tie pogrindžio valdžios žmonės? Iš kur jie atsirado? Juk jų niekas nedelegavo į kažin kokias aukštas pareigas, niekas už juos nebalsavo atviruose rinkimuose…

Todėl čia ir svarstome gana netradicinę situaciją. Kas iš aukštųjų smetoninės Lietuvos karininkų, nekalbant jau apie politikus, dalyvavo ginkluotame pasipriešinime? Galima sakyti, niekas. Taip susiklosčius aplinkybėms iniciatyvos turėjo imtis tie, kurie liko čia – jaunesnieji karininkai, mokytojai, studentai, ūkininkai. Iš esmės jie ir buvo tautos žiedas, aplink kurį būrėsi eiliniai laisvės kovotojai. Jie padarė tai, ko nedarė smetoninė valdžia ar aukštoji karininkija.

Iš tų 8 vyrų, suvienijusių pogrindžio jėgas, biografijų nematyti, kad kuris nors iš jų Nepriklausomybės metais būtų buvęs bent arti valdžios. Vienintelis kadrinis kariškis – kapitonas Jonas Žemaitis. Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Leonardas Grigonis, Juozas Šibaila, Vytautas Gužas – mokytojai. Petras Bartkus ir Bronius Liesys – buvę studentai. Iš tikrųjų, ar jie buvo įpareigoti, įgalioti atstovauti visoms ginkluoto pogrindžio pajėgoms?

Kalbėdami apie šių žmonių įgaliojimus, turime nepamiršti, kad beveik visi jie išėjo į mišką kaip eiliniai kovotojai, įsiliejo į jau veikusius būrius, vėliau patys buvo išrinkti tų būrių ar kitų padalinių vadais, kūrė laisvės kovos sąjūdžio struktūras savo veikimo teritorijose. Kitaip sakant, jie įgijo savo atstovaujamų struktūrų pasitikėjimą ir netgi turėjo raštiškus įgaliojimus. Taip pat žinoma, kad daugumoje apygardų savo vadus išsirinkdavo žemesnių padalinių vadovai gana demokratiškai, t. y. susirinkę net į tam tikrus vietos suvažiavimus, kuriuose vykdavo debatai ir t. t. Tomis sąlygomis tai buvo vienintelė įmanoma atstovavimo forma. Tik vėlesniame kovos etape atsirado ir aukštesnioji vadovybė, ir statutai, ir vis kita.

Kitaip tariant, partizanų vienijimosi procesas nebuvo dirbtinai primestas iš aukščiau, nors iniciatyvą ir parodė apygardose išrinkta vadovybė. Paklausykime buvusio Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie pasirengimą 1949 m. Minaičiuose įvykusiam partizanų vadų suvažiavimui. Pats V. Šniuolis taip pat ten dalyvavo ir buvo apsauginiame būryje.

1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo mintis apjungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šio darbo, šios iniciatyvos. 1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę – gerą bunkerį – apygardos štabo bunkerį. Ten buvo svirnas su plūkta asla. Mes iškasėme 3,5 ant 2,5 metrų dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą sluoksnį žemių, apie 70 cm., supylėme ant viršaus. Paskui padarėme įėjimo angą – ten būdavo tokie du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo. Viduje, viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais  buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti, ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tai sutilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų jei kokia bėda ar reikalas. Tai va šį bunkerį mes įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, kaip atsarginį, jei vienas išsišifruotų; o čia ateina žiema – kad turėume kur persibazuoti. Ir kadangi mes turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, mes apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Turėjome labai gerą ryšininkę Izabelę Vilimaitę-Stirną, kuri apvažinėjo visą Lietuvą. Taip pat ryšininkavo jau iš gimnazijos pasitraukusi mano sesutė Birutė, slapyvardžiu Ida (Birutė Šniuolytė –  aut.). Jos abi apvažinėjo visą Rytų Lietuvą, taip pat suderino su Dzūkija… Reikėjo didelių pastangų suorganizuoti jų (partizanų vadų – aut.) atžygiavimą, juos priimti. Nuo vietinių partizanų baisiausiai slėpėme, kad čia vyksta tokie dalykai, žinote, jei kam nors prasitars…

1949 m. vasario 2 d. prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Juozas Šibaila-Merainis (iš tiesų ne vadas, o srities štabo narys – aut.), Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo štabo darbuotojai Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, jo brolis Antanas Liesis-Žiedas ir mūsų Prisikėlimo apygardos vadas (Leonardas Grigonis-Užpalis aut.), na ir mes visi štabo darbuotojai (pamirštas paminėti Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas – aut.). Aš neturėjau suvažiavimo nario mandato, bet buvau kaip suvažiavimo dalyvis. Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausiai mes pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenas namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara, be langų kamaraitė. Ten labai buvo patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo vis delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime NKVD’istai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių. Todėl ten visa ta mūsų Taryba posėdžiauti nebegalėjo, tai jie persikėlė į Mėnaičių kaimą, į Miknių sodybą, į tą didesnį bunkerį. Tai jie ten posėdžiaudavo, o mes gaudavome visą medžiagą, ką jie per dieną nuveikė, perspausdindavau asmeniškai mašinėle, spausdindavome nutarimus ir palaikėme ryšius, aprūpindavome maistu ir viskuo kuo reikia.

Dar prieš Vasario 16 d. Suvažiavimas įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdį. To posėdžio metu buvau ir aš, rašiau posėdžio protokolą. Buvo diskusijos.  Pirmiausiai reikėjo išrinkti Prezidiumo pirmininką. Turėjome vieną rimčiausią kandidatūrą – Joną Žemaitį – jis buvo Paryžiuje baigęs karo akademiją, turėjo Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį, tai nutarėme kad ši kandidatūra yra rimčiausia ir vienbalsiai jis buvo išrinktas Prezidiumo pirmininku. Suvažiavimas jam suteikė generolo laipsnį. Pirmuoju jo pavaduotoju ir Vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu Suvažiavimas išrinko Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jam suteikė pulkininko laipsnį. Antruoju Prezidiumo pirmininko pavaduotoju ir Visuomeninės dalies viršininku Suvažiavimas išrinko Juozą Šibailą-Merainį. Jam taip pat suteikė pulkininko laipsnį. Trečiuoju pavaduotoju ir generalinio štabo viršininku Suvažiavimas išrinko Prisikėlimo apygardos vadą Leoną Grigonį-Žvainį. Jam suteikė majoro laipsnį. Prezidiumo sekretoriumi Suvažiavimas išrinko Petrą Bartkų. Jam taip pat suteikė majoro laipsnį”.

Tuo metu, reikia manyti, partizanų valdžia vis dėlto buvo gana formali. Be to, 1949 m. ir partizanų jau buvo likę tik apie pora tūkstančių. Ar galima teigti, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės įsakymai galiojo ir civiliams gyventojams?

Tiek iki sąjūdžio įkūrimo, tiek po to pogrindžio vadovybė stengėsi vienaip ar kitaip paveikti civilius gyventojus. Galima prisiminti daugybę partizanų atsišaukimų, nukreiptų prieš sovietinius rinkimus, ar pogrindžio spaudą, įvairius draudimus ar apribojimus civiliams ir pan. Matyt, esminis skirtumas yra tas, kad 1949-ųjų Deklaracijos nuostatos, o ir visa vėlesnė partizanų veikla buvo labiau orientuota į ateitį, negu į dabartį. Tiek partizanų vadai, tiek civiliai gyventojai aiškiai suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas anksčiau ar vėliau išblės, kad reikia pasirengti ilgalaikei okupacijai ir gyvenimui tokiomis sąlygomis. Todėl partizanų vadovybėje net kilo diskusijų, kokį ateities valstybės modelį pasirinkti, pagal kurią Konstituciją ateityje reikės atkurti valstybę, pagaliau, buvo pradėtos kurti pasyvaus, t. y. neginkluoto pasipriešinimo organizacijos.

Vis dėlto ar galima teigti, jog 1949-ųjų pogrindžio struktūrų centralizavimas vyko aiškiai žinant, kad tolesnė ginkluota kova neturi perspektyvų? Reikia manyti, kad tauta tiesiog pavargo nuo sovietų teroro, nuolatinių masinių trėmimų, kai nežinojai, kada tave išveš kažkur į Sibirą. O čia dar reikia remti ir išlaikyti partizanus, kurių tais laikais dar buvo nemažai. Matyt, kad tie 1949-ieji ir buvo tam tikri ginkluoto pasipriešinimo lūžio metai.

Nepaisant to, dar kelerius metus vis atsirasdavo norinčiųjų įstoti į partizanų gretas. Ir tai nebuvo pavieniai atvejai. Žinoma, vadovybė suprato, kad ilgiau išsilaikyti, ypač Lietuvoje sukūrus kolūkius, praktiškai neįmanoma. Tačiau toli gražu ne visi tais metais ėjo į mišką vien todėl, kad daugiau neturėjo kur dėtis. Idealizmo netrūko ir tuomet, kai kovos perspektyvos iš esmės buvo aiškios.

Kaip susiklostė 1949-ųjų Vasario 16-osios Deklaracijos signatarų likimai?

Nė vienas jų neišliko. Pirmasis žuvo Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, vos grįžęs į savo veikimo rajoną Suvalkijoje. Paskutinis žuvo kelionės į Žemaitiją bendražygis Adolfas Ramanauskas-Vanagas; jis slapstėsi iki 1956 m., vėliau buvo suimtas ir sušaudytas. Jonas Žemaitis-Vytautas sušaudytas 1954 m. Maskvos Butyrkų kalėjime. Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesis-Naktis žuvo. Vytautas Gužas-Kardas, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Juozas Šibaila-Merainis žuvo kautynėse ar apsupti bunkeriuose. Tačiau jų sukurta struktūra faktiškai egzistavo iki pat 1953 m.

Visa Lietuva buvo padalyta į tris sritis, kurios turėjo savo štabus. Sritys buvo suskirstytos į apygardas, o šios – į rinktines. Žinoma, sunkiausia buvo užtikrinti patikimą ryšių tinklą, dėl to minėtos trys sritys veikė beveik autonomiškai, ir net žuvus sričių ar apygardų vadovybei, bendra vadovybės struktūra visada išlikdavo iki pat Jono Žemaičio-Vytauto suėmimo 1953 m. Po to formaliai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nors jau buvo faktiškai netekęs ryšių su likusiais laisvės kovotojais ir slapstėsi su šeima.

Paklausykime toliau Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie savo buvusius bendražygius ir minėto suvažiavimo aplinkybes.

Visuomeninės dalies spaudos skyriaus viršininku Suvažiavimas išrinko mano brolį Vytautą Šniuolį-Svajūną. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Tuo metu pasikeitė ir mano slapyvardis. Aš tapau Vytvyčiu. Slapyvardžiai buvo keičiami konspiracijos tikslais. Kai partizanaudamas pereini į kokį naują rajoną (partizanų struktūroje – aut.), nueini į kitą rinktinę ir iš karto pakeiti slapyvardį. Tokių slapyvardžių turėjau kokį dešimtį. Buvau ir Diemedis, ir Alys, ir Vaidevutis – buvo įvairiausių slapyvardžių.

Į rinktinių štabus ėjo visi raštiški įsakymai ir nutarimai. Fotografuotis buvo leidžiama, bet ne vyriausiajai vadovybei. Užtai niekur nerandu savo brolio nuotraukų, o ir savų labai mažai.

Baigiant sudaryti Vyriausiąją vadovybę, Visuomeninės dalies politinio skyriaus viršininku buvo paskirtas Antanas Liesis-Žiedas, jam taip pat buvo suteiktas kapitono laipsnis. Aš iš Prisikėlimo apygardos vado adjutanto pareigų buvau paskirtas Visuomeninės dalies viršininko pulkininko Juozo Šibailos-Mierainio adjutantu, man buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Buvo sudarytas štabas.

Vasario 16-ąją Suvažiavimas paskelbė labai svarbią, istorinę reikšmę turinčią Deklaraciją, kuri skelbė, kad nors Lietuva tuo metu ir okupuota, bet yra atstatoma Lietuvos nepriklausomybė. Ir sudaryta buvo vyriausybė. Deklaracijoje buvo išdėstyti 22 punktai. Jei mes tuo metu būtumėme sulaukę laisvės, tai Vyriausybė būtų buvusi sudaryta iš mūsų – Prezidiumo pirmininkas būtų ėjęs Prezidento pareigas, Vanagas būtų ėjęs Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas ir t. t. Taip būtų tol, kol įvyktų demokratiniais pagrindais paremti rinkimai ir būtų išrinktas Seimas.

1949 m. vis dar tikėjomės pagalbos iš Vakarų. Gaudavome informaciją, mes jiems siųsdavome žvalgybinę, užšifruotą informaciją. Buvo specialūs blankai. Buvo ryšiai. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Vanagas buvo įpareigotas palaikyti ryšį su užsieniu, su VLIK’u. VLIK’as buvo mums pavaldus. Žinias rinko visi vienetai (partizanų struktūros – aut.). Kiekvienas būrys žinias duodavo į tėvūniją, tėvūnija duodavo į rinktinę. Būdavo apibendrinta informacija apie tremtį – kiek žmonių ištremta, kiek areštuota, kiek kur sušaudyta, apie kariuomenės judėjimą, apie mūšius, apie viską – įvairios žinios būdavo. Informacija, suplaukusi į rinktines, būdavo duodama apygardoms, apygardos duodavo į sritis, sritys duodavo vyriausiajai vadovybei. Informaciją gaudavome šifruotą. Būdavo specialūs blankai kur pašalinis žmogus nesupras kas ten per skaičiai surašyti. Prvalėjome turėti specialų raktą, kad iššifruoti. Netgi susirašinėdami laiškučiams naudodavome šifrą. Jei norėdavau pranešti svarbią žinutę kokiam nors vadui, o ryšininkas galėjo būti areštuotas, tai viską siųsdavome šifruotai. Turėjome bent kelias rūšis šifro. Dažniausiai naudodavome kokią knygą…

Kaip buvo tampama vadais?

Ekstremaliomis sąlygomis, matyt, tai lemia ne žmonių profesija, o jų pasirinkimas, apsisprendimas. Skaitant tuos pačius prisiminimus matyti, kaip sunku buvo apsispręsti pasitraukti iš legalaus gyvenimo, kad ir koks jis būtų. Tačiau kai savo darbo neatlieka profesionalai, kitos išeities nelieka – atsirado kiti žmonės, kurie, žinoma, ir klydo, ir galbūt kažko nežinojo ar nesuprato, tačiau neatsisakė tokio pasirinkimo.

Apie kariuomenės nepasipriešinimo sovietų okupacijai motyvus prirašyta gana daug veikalų, straipsnių ir t. t. Tačiau verta apie tai vėl pasvarstyti. Taip, nebuvo jokio aukščiausios vadovybės įsakymo ir panašiai, bet juk Lietuvoje tada buvo tikrai daug įvairaus rango karininkų, tarp jų parengtų ir užsienio akademijose. Kas gi jiems sutrukdė pasekti tų kaimo bernelių pavyzdžiu, išeiti kartu su jais į miškus ir galbūt imtis vadovauti ginkluotam pogrindžiui? Galbūt ir centralizacijos procesai tada būtų vykę sklandžiau, sparčiau, profesionaliau. Pagaliau taip bent iš dalies būtų apginta kariuomenės garbė, juolab kad visi tie karininkai buvo prisiekę valstybei.

Žemesnių laipsnių karininkų partizanų būriuose buvo, bent jau pasipriešinimo pradžioje dažniausiai jie ir eidavo vadovaujančias pareigas. Tačiau dauguma vis dėlto arba pasitraukė iš krašto kartu su vokiečiais, arba buvo represuoti bei sunaikinti bolševikų. Pagaliau priežasčių, matyt, reikėtų ieškoti ir tarpukario Lietuvos parengimo specifikoje, sistemoje. Bent jau neteko girdėti, kad tais laikais kas nors būtų rimtai rūpinęsis partizaninio karo taktikos dalykais. Juk madingiausia, kaip ir visoje Europoje, buvo karo aviacija, skrydžiai per Atlantą, aplink Europą ir pan. Tai buvo prestižiška. O kas gi norėjo, vaizdžiai tariant, su puošniais mundurais murkdytis po balas ar bėgioti po miškus? Niekas. Kita vertus, neteisinant tų pabėgusių ar kitur pasislėpusių karininkų, manytume, galima teigti, kad kariuomenės įvaizdis tarpukario laikotarpiu buvo išties pernelyg išpūstas. Ko gero, dabitiškumo ten buvo kur kas daugiau negu sveiko pragmatizmo.

Galbūt todėl pokario metais pirmosiose partizanų gretose stovėjo visai ne profesionalūs kariai. Nepaisant to, jie sugebėjo išsilaikyti visą dešimtmetį, o kai kas ir dar ilgiau. Skaitant istorikų darbus ar pasipriešinimo kovų dalyvių prisiminimus, matyti, kaip evoliucionavo partizaninė taktika, kaip tobulėjo vadovavimo įgūdžiai. Kiek ta patirtis, kuri juk liko tautoje ar bent jau istoriniuose darbuose, aktuali šiandien? Ar aktuali šiandien 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracija?

Tai ne ką menkesnis įvykis, negu, tarkime, Kovo 11-oji. Juk Kovo 11-ąją galime drąsiai laikyti partizanų vadovybės politikos logišku tęsiniu, savotišku jų tada išsakytų siekių ir vilčių įtvirtinimu. Taigi svarbiausia yra tai, kad Deklaracijoje išsakyti dalykai atrado savo tęsinį ir dabartinėje tautos sąmonėje.

Taikos ir sąlygiškos gerovės metais, kai valstybei nekyla jokios grėsmės, idealai visada išblėsta arba apskritai mažai ką domina. Manau, kad ir tarpukario Lietuvoje, nepaisant valstybės propagandos ar įvairių minėjimų, Nepriklausomybės kovos domino tik nedidelę visuomenės dalį. Tai buvo prisiminta tik tada, kai valstybei vėl iškilo realus pavojus. Pokario kovose jau nauja karta iš esmės pakartojo istoriją. Arba, galime sakyti, prisiminė idealus.

Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt

Views All Time
Views All Time
2260
Views Today
Views Today
1
0 0