Pradedame skelbti projekto „Laisvės kryžkelė“ medžiagą. Projekto pagrindas – Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro bendradarbių parengtos radijo laidos, kurios nuskambėjo „Žinių radijo“ eteryje. „Bernardinai.lt“ skaitytojams suteikiame unikalią progą ne tik susipažinti su šių laidų garso įrašais, bet ir perskaityti jų išrašus. Kiekvieną pirmadienį skelbsime naują projekto medžiagą. Planuojame paskelbti 40 pasakojimų apie svarbiausius laisvės kovų įvykius. Jei ši medžiaga sulauks „Bernardinai.lt“ skaitytojų susidomėjimo, projektas bus tęsiamas ir toliau.

LGRTC bendradarbiai Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

1944 m. sovietų kariuomenė užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Kokį pasirinkimą turėjo mūsų žmonės? Ar jie galėjo laisvai rinktis? Vertinant iš šių dienų perspektyvų atrodo, kad jie galėjo pasirinkti tik tarp blogo ir dar blogesnio.

Šiandien galime laisvai svarstyti, kaip žmonėms reikėjo pasielgti 1944-aisias – sovietinės reokupacijos metais, kokį kelią pasirinkti. Tačiau niekada nebūsime teisūs, jei kalbėsime tik apie masinį pasirinkimą. To meto kiekvieno Lietuvos žmogaus likimas yra unikalus. Apsispręsti reikėjo greitai, be to, ekstremaliomis sąlygomis, kai ir svarstyti nelabai buvo laiko – frontas rytinių Prūsijos sienų link judėjo pernelyg greitai.

Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis su vokiečių kariuomene į Vakarus, pasilikti krašte ir bandyti prisitaikyti, eiti į sovietinę kariuomenę, jei tinka amžius, ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu, tikintis, jog karui pasibaigus Lietuva vienaip ar kitaip atgaus Nepriklausomybę, juolab kad Vakarų demokratiniame pasaulyje jau tuomet buvo eskaluojama laisvo tautų apsisprendimo idėja.

Tačiau tai ir liko tik idėja, kuri taip ir nebuvo praktiškai pritaikyta Baltijos šalims. Ar galime sakyti, kad Vakarų demokratinių valstybių pozicija, laisvo apsisprendimo deklaracijos ir kt. nulėmė Lietuvos žmonių vienokį ar kitokį pasirinkimą?

Ko gero, tik iš dalies. Tai matyti ir iš gausių to meto prisiminimų. Tačiau geriausia kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Paimkime kad ir Neifaltų šeimą.

Šiandien žinoma, kad Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Neifalta, pasirinkęs „Lakūno” slapyvardį, Lazdijų rajone organizavo partizanų būrį iškart po sovietinės reokupacijos. Būryje buvo ir jo žmona Albina Griškonytė-Neifaltienė. 1945 m. gegužės 16 d. ji žuvo garsiajame Kalniškių mūšyje, kur sovietų kariuomenė patyrė itin didelių nuostolių. Jos vyras iš apsupties prasiveržė ir žuvo tų pačių metų lapkričio 20-ąją kitose kautynėse. Abejotina, kad šios šeimos pasirinkimą lėmė vien tik anglų ar amerikiečių šnekos apie pokario teisingumą…

Tokių šeimų Lietuvoje pirmaisiais pokario metais buvo gausu. Tačiau pokario laisvės kovotojai atgavus Nepriklausomybę buvo pripažinti įstatymais, jiems suteikta tam tikrų lengvatų ir t.t. Dauguma pasitraukusiųjų į Vakarus gavo galimybę gyventi demokratinėje santvarkoje ir daugmaž laisvai save realizuoti. O tuos, kurie liko Lietuvoje ir tiesiog stengėsi išlikti, šiandien tarsi pamirštame, nors jų vis dėlto buvo dauguma…

Išlikimas, prisitaikymas, kolaboravimas ar kažkoks bendradarbiavimas su okupacine valdžia tiesiog buvo neišvengiamas ilgalaikis procesas. Tačiau ir vėl kalbėkime pavyzdžiais. Apie savo pasirinkimo aplinkybes pasakoja Vyčio apygardos partizanas Kazys Usonis-Liepa.

Užėjus vėl Tarybų Sąjungai, mus šaukia kariuomenėn, vėl metai liečia. Dabar mįsliju, kur eit – trys keliai buvo – į skrebus, į kariuomenę ar į mišką. Na, pasirinkau kelią nei skrebuosna, nei kariuomenėn – tempėm, tempėm, suėjom dar pasišnekėti, susirinkom toks Trinkūnas, paskui Budnikas Albertas ar tai Jeronimas, nebeatsimenu…  Suėjom pasišnekėti ir užėjo du rusų karininkai. Mes išgėrę buvom, aš pabėgau pasislėpiau, o šitą Trinkūną vijosi iki tokių kapelių, kur mano sklype yra, prisivijo abudu ir nušovė. O kitus du – pakinkė arklį ir išvežė į miliciją rusai. Tai vienas stojo skrebu, o kitas – Budnikas – nežinau, sako, kad kalėjime sėdėjo, bet kur jisai pasidėjo, nežinau. O aš ir likau… Tai slapsčiausi palei žmones – pas vieną, pas kitą… Paskui, prieš žuvimą Žėruolio partijos (būrio aut.), jie užėjo, sakau, žmonės nebenori laikyti, žinai, baisu, ras Dievuli mano, tai tuoj šeima nukentės ir visi. Norėjau išeit su jų partija. Vijaus. Čia jie buvo užėję, aš iš to bunkerio išlindau ir vijaus, sako partizanai buvo, vijaus kad išeit miškan, nepasivijau. Ant rytojaus tų partijų Varžgaliuose sušaudė. Jų 16 žuvo. Sakau gal Dievas taip davė, kad aš nepavijau jų, būčiau ir aš žuvęs. Paskiau dar pas vieną giminę nuėjau į Piorus (kaimas Ukmergės apskr. – aut.), įtaisė man klaime bunkerį. Užėjo garnizonas kratyti, atėjo senis diedas – išeik, išeik iš klaimo, išeik, sako, va rusai ateis, mane, sako, sušaudys. Na, išėjau, bet tuo kartu į tą namą neužėjo. Paskui toks dar vienas partizanas slapstėsi. Žiūriu – tas. Na, sakau, ką darysim. Einam, sako, ieškot į mišką partijos. Na, einam. Tai dar turėjo vokišką kulkosvaidį paslėpęs – išsitraukė, pistoletą… Einam… Išėjom mes abu su tuo Piliukoniu, jis Ūdra buvo pasivadinęs slapyvarde. Nuėjom kaip tik prie miško pas kai kuriuos žmones. Ir pasakė – eikit, sako, čia tiesiai, kaip tik užlipsite ant partizanų. Na kaip tik taip – ėjome ir užlipome ant sargybinio ir stojome į Miško partiją, ir prirašė mus…

Iki šiol yra gyvų buvusių pasipriešinimo dalyvių, likusių tarsi anapus valstybės. Kaip pavyzdį galima pateikti buvusio partizano Stasio Čėplos atvejį. 2005 m. pradžioje Aukščiausiasis Teismas galutinai atmetė jo prašymą atkurti teises, faktiškai pripažindamas stalininės „trojkos” nuosprendžio teisėtumą, pritaikius garsųjį Rusijos federacijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. Sprendimo motyvas – neva nekaltų neginkluotų civilių gyventojų žudymas. Taip S.Čėplos-Vilko pasirinkimas atsisuko prieš jį patį. Tačiau tie žmonės, kurie teismo buvo pripažinti nekaltai nužudytais civiliais, anuomet pasirinko kitą kelią.

Vienas jų – Jonas Sanda – buvo saugumo informatorius, partizanų naktį aptiktas besislapstantis krūmuose, prie tako, kuriuo dažnai vaikščiodavo S.Čėplos būrio vyrai. Galima tik spėlioti, ką jis ten tuo metu veikė, tačiau pats Čėpla, matyt, pagrįstai mano, kad tikrai ne grybus jis ten rinko…

Kitas – Petras Kaupas – šiaip sovietų sistemai lojalus pilietis, komunistas, viešai šmeižęs 1918 m. kovotojus už laisvę ir kažkuo neįtikęs sovietų saugumui, kuris vėliau jį ir sukompromitavo. Kaupas su žmona buvo sušaudyti pačių saugumiečių pamesto kompromato pagrindu. Jie tai praktikuodavo gana dažnai.

Trečias – Jonas Marcinonis – taip pat informatorius, kuris net turėjo ginklą ir kurio dėka, liudytojų pasakojimais, ne vienas pilietis atsidūrė Sibire. Beje, Marcinonio atvejis tik įrodo, kad niekada jokio pasirinkimo negalima vertinti vienareikšmiškai. Jis balansavo tarp partizanų ir saugumiečių, kažkaip bandė išlikti, o rezultatas liūdnas.

Formaliai, galbūt teisiškai žiūrint, teismas buvo teisus, nes jokių šių asmenų bendradarbiavimo su saugumu dokumentų nerasta. Kita vertus, jų ir negalėjo būti, nes 1945 m. operatyvininkai nereikalavo jokių raštiškų pasižadėjimų. Pakako žodinio sutikimo ir užverbuotųjų realių veiksmų, t.y. skundų. O filmuoti liudytojų parodymai teismui nėra joks įrodymas. Todėl galima teigti, kad šiuo atveju pažiūrėta į įstatymo raidę, bet ne į jo dvasią.

Taip prieiname iki, ko gero, paties skaudžiausio ir sudėtingiausio tų metų pasirinkimo – sąmoningo kolaboravimo su okupacine valdžia. Žinoma, negali būti jokios patikimos statistikos, nusakančios kolaboravusiųjų ir tiesiog prisitaikiusiųjų prie sistemos santykį. Juk ir šiandienės KGB istorijos rodo, kad tautoje tai iki šiol gyva. Iki šiol tie dalykai skauda. Kaip elgtis šioje situacijoje? Ar apskritai verta čia kažką daryti? Gal tiesiog pamiršti tuos dalykus, kaip dabar siūloma, nesidairyti į praeitį ir, taip su ja susitaikant, kurti naują valstybę…

Tačiau vargu ar tai išeitis – viską pamiršti. Juk valstybė turi būti kuriama tam tikru vertybiniu pagrindu. Pagaliau ar maža turėjome žmonių, nesutikusių parsiduoti, kovojusių ir žuvusių už savo idealus? Jie ir turėtų tapti šiuo vertybiniu valstybės pagrindu, o ne kolaborantai, kurie ir šiandien giriasi savo aukštųjų partinių mokyklų diplomais.

Kita vertus, įvairūs agentai, informatoriai, stribai, partiniai nomenklatūrininkai ir t.t. niekur nedingo. Jie gyvena šioje valstybėje, ir kai kurie gyvena puikiai, prisitaikę prie naujų aplinkybių, užima aukštus postus… Tačiau ne jie yra valstybės stuburas.

Per visus sovietų okupacijos metus tautos laisvės siekis niekur nedingo. Jis tik įvairiai transformavosi, kaip ir pasipriešinimo formos. Pagaliau nepriklausomybė buvo atkurta. Vadinasi, nugalėjo ne kolaborantų vertybės ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ir ateityje tie kolaborantai dominuos.

Šalia kovojusiųjų vienoje ar kitoje pusėje, kaip žinoma, buvo ir tyliai laukiančiųjų. O gal viskas praeis, gal susitvarkys savaime. Juk lietuviai tuo metu jau buvo matę ne vieną okupaciją. Tačiau anksčiau ar vėliau ir juos gyvenimas privertė priimti radikalių sprendimų. Apie tai pasakoja Antanas Kalėda-Aras – Dainavos apygardos Leipalingio apylinkių partizanas.

Niekada nepamiršiu tų 1944 metų. Čia, Leipalingio apylinkėse, rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje mūsų jaunimui gana masiškai išdalijo šaukimus į Raudonąją armiją. Bet nė vienas mūsų krašto vyras nesiruošė ir neišėjo į armiją. Tada buvo pasiųsti didžiuliai skaičiai NKVD kareivių suimti ir pristatyti šaukiamuosius į šaukimo punktus. Dėl to mes buvome priversti slapstytis. Slapstėmės pradžioje pavieniui, savo namuose, bet namuose prasidėjo tos didelės, tokios nuodugnios kratos, gąsdinimai namiškių, bauginimai visokie, kad išduotų savo sūnų arba brolį. Dėl to mes buvome priversti pakeisti slapstymosi vietą. Pasirinkome tokius žmones, kurių namuose nebuvo šaukiamųjų. Ten tik paviršutiniškai padarydavo kratas ir išeidavo. Daugiausia vengėme tik kareivių, dėl to kad mūs vietiniai žmonės buvo labai geri – padėjo tik mums. Ir va aš prisimenu tokį momentą, kai mes sekmadienį į pavakarę, rugsėjo 18 d. (1944 m. – aut.), susirinkome čia, šitame kaime, dar suniūniavome vieną kitą dainelę… Ir buvo šaukiamo amžiaus vyrų, mes pasidalijome mintimis – pagalvojome, ką gi mums toliau daryti – ar ir toliau taip pavieniui slapstytis, ar eiti į mišką. Bet po pauzelės tokios vienas vyras tyliu ramiu balsu pasakė – sako, vyrai, gal dar kol kas pasislapstykime taip pavieniui, o gal bus taip kaip vokiečių okupacijos laikais – slapstysimės ir ramiai dirbsime savo tėvų žemę. Na, ir mes, taip pasitarę, pasikalbėję, kad dar slapstomės pavieniui, išsiskirstėme kiekvienas į savo kitiems nežinomus būstus, slėptuves. Mes slapstėmės dviese su Urbonu Antanu pas mano pusbrolį Kalėdą Petrą, ten jis daržinėj buvo padaręs labai gerą slėptuvę, jo vaikai buvo jauni, nebuvo šaukiamojo amžiaus žmonių – mums buvo labai palankios sąlygos. Bet kitą dieną, taip apie pusdienį, išgirdome labai liūdną žinią, kad nušautas tas vyras, kuris tiktai vakar sakė, kad slapstykimės pavieniui, visada suspėsime išeiti į mišką. Ir štai jau guli nušautas. Tada į pavakarę mes, apsidairę, kad nėra šitame Paliepio ir Šitronių kaime rusų, atėjome į šermenis. Atėję šermenyse radome ir daugiau mūsų amžiaus vyrų. Pagarbiai pastovėję prie savo žuvusio bendraamžio Viktoro, tylūs, susikaupę išėjome į lauką. Visų veiduose matėsi tokia rimtis, galima pasakyti pyktis, pagieža ir neapykanta okupantui. Dar daugiau, mus pribloškė, kai pamatėme kambaryje gaivinamą to žuvusio vyro motiną. Ją atgaivina, ji atgauna sąmonę, susiorientuoja kas įvyko, skausmingu balsu surinka: „Viešpatie“ ir vėl apalpsta. Tai mus labai paveikė. Jūs galite įsivaizduoti, kokia mums buvo tada nuotaika po tokio vaizdo – ten guli vyras kaip ąžuolas pašarvotas, čia motina apalpusi… Ir aš tada labai sujaudintas garsiai ir aiškiai kreipiausi į visus savo bendraamžius – kaipgi, vyrai, darome toliau, juk matome, kad priešas nebaudžiamas visai suįžūlėjo. Aš sakau, kad paimame į rankas ginklus ir kaip Lietuvos kariai išeiname į mišką, nes taip gyvendami mes, be abejo, būsime ištraukti iš slėptuvių ir galbūt vietoje sušaudyti. Ir tai pasakę, abu su Urbonu Antanu atsisveikinę išėjome. Išėjome į namus. Parėję į namus persirengėme šiltesniais drabužiais, pasiėmėme iš slėptuvių ginklus, šovinių, kiek galėjome paimti, porai dienų maisto ir išėjome į mums artimiausią Dainamiškio mišką. Ėjome tiesiai per laukus, per arimus nakties metu, dėl to kad einant keliais galėjome sutikti ką nors nereikalingą, kas per anksti sužinos, kur mes išėjome. Taigi klupdami priėjome iki miško ir, lyg gailėdami savo kaimo, atsigręžėme į jį pažiūrėti. Bet kaimas skendėjo nakties tamsoje. Suradę iš anksčiau mums žinomą keliuką į mišką, paėjome kiek gilyn, pasikloję sausų paparčių atsigulėme pailsėti. Vienas budėjome, kitas miegojome ir taip sulaukėme ryto. Išaušus rytui, miškas mums atrodė tylus ir paslaptingas. Bet kiekvienas savo širdyje galvojome –  ar teisingą pasirinkome kelią? Atsiminę, kad 10 valandą bus laidojamas Viktoras, išėjome į miško pakraštį, įlipome į tankiomis šakomis augančią eglę ir žiūrėjome į vieškelio pusę. Ilgai netrukus pasirodė laidotuvių vežimų virtinė su karstu ir kryžiumi priešakyje. Taip palydėję kiek galėjome matyti Viktorą į Leipalingio kapus, išlipome iš medžio ir širdyje kiekvienas pajutome, kad iš tikro mums kito kelio nėra ir plačiu tvirtu žingsniu nuėjome į miško gilumą…”

Kalbant apie pasirinkimus nederėtų pamiršti ir civilių gyventojų laikysenos, gyvenimo sąlygų, nuotaikų. Šiuo metu tarsi oficialiai vyrauja nuomonė, kurią galime perskaityti ir gana gausioje istorinėje literatūroje, kad didžioji dauguma tarsi prie nieko nesidedančių tautiečių vis dėlto palaikė ginkluotą pogrindį, bent jau pasipriešinimo pradžioje… Anuomet ta riba tarp pasipriešinimo, kolaboravimo ar tiesiog taikaus sambūvio buvo be galo trapi, ir mes niekada neišsiaiškinsime kiekvieno nuostatų, nesužinosime kiekvieno minčių ar vilčių. Tačiau įsivaizduokime anuometinę situaciją šiandien ir užduokime patys sau tegul ir naivų, tegul net spekuliatyvų klausimą: ar daug žmonių šiandienėje Lietuvos visuomenėje pasirinktų ginkluotą kovą su okupantais?

Tenka manyti, jog gerokai mažiau. Ir čia nebūtina vardyti kažkokių ekonominių priežasčių ar nusivylimo valdžia veiksnių. Tiesiog toks apsisprendimas mums tik iš šalies atrodo paprastas. Kartais labai nepaprasta apskritai ką nors savo gyvenime pakeisti, nekalbant apie tokį radikalų pasirinkimą, kaip ėjimas į tikrą mirtį, be to, visiškai savanoriškai.

Kartais atrodo, kad šiuolaikinė mūsų visuomenė tiesiog persismelkusi kažkokiu infantiliu pacifizmu. Arba tuščiais pamąstymais, kad kas nors ateis ir už mus kai ką padarys, įves tvarką… Infantilusis pacifizmas, ko gero, jau seniai tapo populiariausia visuomenės ideologija. Ideologija be idėjos. Toks pacifizmas yra pati patogiausia pozicija pateisinti savo bejėgiškumą ar nieko neveikimą. Tačiau Lietuva gali didžiuotis, kad, 1944-aisiais sovietams reokupavus Lietuvą, mūsų kraštas pasirinko kovą – kaip testamentą ateities pasirinkimams.

Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt

Views All Time
Views All Time
3089
Views Today
Views Today
1
0 0