Visas L.Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L.Gucevičiaus kūryboje.

Galima drąsiai teigti kad L.Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo atkartojimas. L.Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kurybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.

Nagrinėjant L.Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją).

Paminėtinas autoriaus pamėgtas parspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas.

Peržvelgę L.Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai, Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.
Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L.Gucevičiaus klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.

L.Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos ahitektų panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudetingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai įliustruoja jo suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.

Visos čia iškeltos L.Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime su visuma ir tarpusavyje”.

Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka – Gucevičius”. Vilnius 1966

Views All Time
Views All Time
4651
Views Today
Views Today
1
0 0