Viena renesanso viršūnių – Mikelandželas Buonarotis. Jo ilgas gyvenimas – tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdė sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus.

Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis – skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinčio, menų ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.

Vienas ankstyvųjų Mikelandželo darbų – beveik penkių metrų aukščio Dovydo statula, pastatyta Sinjorijos aikštėje, šalia Vekjo rūmų, kur yra vyriausybinis Florencijos centras. Ši statula turėjo ypatingą politinę reikšmę: tuo metu, pačioje XVI amžiaus pradžioje, Florencijos respublika, išvijusi savo vidinius tironus, buvo tvirtai pasiryžusi priešintis ir vidaus ir išorės priešams. Buvo norima tikėti, kad maža Florencija gali nugalėti, kaip kadaise jaunas taikus piemuo Dovydas nugalėjęs milžiną Galijotą. Čia buvo kur pasireikšti herojinei Mikelandželo talento prigimčiai. Iš monolitiško marmuro luito (anksčiau jau sugadinto nevykusiai apdorojant) jis iškalė savo tramdomu įniršiu gražų jauną milžiną. Tai buvo labai sunkus darbas, nekalbant apie didžiulę fizinę įtampą, iš skulptoriaus jis reikalauja rankos tikslumo (to, kas netiksliai atkirsta, nebegalima pridėti) ir vidinės regos ypatingo akylumo. Taip dirbo Mikelandželas. Parengiamasis etapas jam būdavo piešiniai ir vaško eskizai, apytikriai apibrėžiantys vaizdą, o paskui jis stodavo į grumtynes su marmuro bloku. Vaizdo “vadavimas” iš slepiančio jį akmeninio apdangalo Mikelandželui buvo nuostabioji skulptoriaus darbo poezija; savo sonetuose jis dažnai kalba apie jį platesne, simboline prasme, pavyzdžiui:
“Panašiai, Madona, kaip tvirtame kalnų akmenyje menininko vaizduotė regi gyvą figūrą, kurią jis išvaduoja iš ten, kur daugiau akmens pašalinta,- taip ir kai kuriuos gerus mūsų virpančios sielos potroškius slepia kūniškasis apdangalas po šiurkščiu, tvirtu, neapdorotu luobu.”
Netekusios “apdangalo”, Mikelandželo skulptūros tebeturi savąją akmens prigimtį. Jos visada išsiskiria tūrio monolitiškumu: Mikelandželas sakydavęs, kad gera ta skulptūra, kurią galima paridenti nuo kalno ir nė viena jos dalis nenulūš. Beveik nė viena jo statula neturi laisvai išskėstų, nuo kūno atskirtų rankų; raumenys padidinti, kaklas pastorintas, panašus į galingą kamieną, laikantį galvą; klubų apvalumai sunkūs ir masyvūs, pabrėžiamas jų iškilumas. Tai milžinai, kuriems tvirtas kalnų akmuo atidavė savo ypatybes. Jų judesiai kupini jėgos, aistringi ir drauge lyg sukaustyti; Mikelandželo mėgstamas kontraposto motyvas – viršutinioji torso dalis smarkiai pasukta. Visiškai nepanašu į tą lengvą, banguojantį judesį, kuris pagyvina graikų statulas. Būdingas skulptoriaus figūrų posūkis greičiau galėtų priminti gotiškąjį lankstumą, jeigu ne jų masyvumas. “Nugalėtojo” statulos judesys buvo lyginamas su liepsnos judesiu, atsirado netgi terminas “serpentinata” – gyvatiškas judesys.

Beveik visai kūrybinei Mikelandželo biografijai būdingi du svarbūs skulptūriniai sumanymai: popiežiaus Julijaus II ir Medičių antkapiai. Julijus II, išpuikėlis ir garbėtroška, pats užsakė Mikelandželui savo antkapį, trokšdamas puošnumu pranokti visus pasaulio mauzoliejus. Užsidegęs Mikelandželas sumanė kolosališką statinį su dešimtimis figūrų; iš pradžių popiežius jam pritarė, tačiau veikimo laisvės reikalavusio menininko atkaklus savarankiškumas nuolat sukeldavo nesutarimus. Mikelandželą tai ištremdavo iš Romos, tai vėl kviesdavo: sunku buvo rasti bendrą kalbą su aikštingu ir ūmiu popiežiumi. Be to Julijus II greitai paliovė domėjęsis projektu, jam pasakė, esąs blogas ženklas gyvam statydintis antkapį. Vietoj to jis pavedė Mikelandželui ištapyti Siksto koplyčią; Mikelandželas tai ir darė ketverius metus, tuo pat laiku, kai Rafaelis dekoravo Vatikano stancas. Po Julijaus II mirties, 1513 metais, Mikelandželas vėl ėmėsi jo antkapio, pakeitęs pirmąjį projektą, bet naujasis popiežius Leonas X, kilęs iš Medičių giminės, pavyduliavo savo pirmtakui atminimui ir trukdė menininką kitais užsakymais. Tuo pat metu Julijaus II giminės, grasindami teismu, reikalavo, kad jis baigtų seniai pradėtą darbą. “Aš tarnavau popiežiams, – prisimindavo gyvenimo pabaigoje Mikelandželas, – tačiau tik priverstas.” Jis negalėjo atsidėjęs kurti – jam įsakinėjo, grasino, jį vertė, atitraukdavo nuo to, kuo būdavo susidomėjęs. Ir pagaliau – tai, kas skaudžiausia, kas begaliniu liūdesiu paženklino herojiškąjį Mikelandželo meną, – Florencijos apsupimas ir žlugimas, respublikos sutriuškinimas, teroro ir inkvizicijos epocha, daugelis skaudžios vienatvės metų, praleistų tremtyje Romoje, kur įžymusis skulptorius ir mirė, sulaukęs aštuoniasdešimt devynerių metų.

Ką gi jis įgyvendino ? Mažai, palyginus su jo sumanymais, bet nepaprastai daug, sveriant dailės istorijos svarstyklėmis.

Tikra likimo ironija – labiausiai išbaigtos ne jo skulptūros, o tapybos darbas – Siksto koplyčios lubų freskos. Nors Mikelandželas, nelaikydamas savęs tapytoju, šį užsakymą priėmė nenoromis, tačiau, pradėjęs dirbti, užsidegė kūrybine aistra ir visiškai jai atsidavė. Dirbdamas minėtoje koplyčioje, Buonarotis, šis fiziškai anaiptol nestiprus, negalios pakirstas, nuolatos vidinio nerimo kamuojamas žmogus, pats įvykdė neprilygstamą žygdarbį. Jis atsisakė pagalbininkų ir visą darbą atliko vienas. Jam teko tapyti stovint ant pastolių užvertus galvą, ir dažai lašėjo jam ant veido, – ir taip buvo diena iš dienos kelerius metus. Paties tapytojo kūnas, baigiant dirbti, tapo suluošintas: liemuo išsilenkė, krūtinė įdubo, išsišovė gurklys, ilgą laiką jis negalėjo žiūrėti tiesiai prieš save ir skaitydamas turėjo aukštai viršum galvos laikyti knygą. Iki pat paskutinio atodūsio Mikelandželas dievino žmogaus grožį. Ir jam vaidenosi jame kažkas rūstaus, lemtingo – paskutinė riba ant nebūties slenksčio.

“Trumpa dailės istorija” Nina Dmitrijeva, Vilnius, “Vaga” 1972 m.

“Po idėjų pasaulį” W. Raeper, L. Smith, “Alma litera” 1995 m.

Views All Time
Views All Time
4525
Views Today
Views Today
1
0 0