Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui atrandant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimta dalis indėnų.
Spalio 12-oji Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nacionalinė šventė. Tą diena 1492 metais Kolumbas išvydo Naująjį Pasaulį. Manydamas, kad atplaukė į Indiją, vietos gyventojus praminė indios – indėnais. Pavadinimą “Amerika” naujasis kontinentas gavo gerokai vėliau – nuo keliautojo Amerigo Vespučio vardo.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.
Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumbo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:
“Jeilio universitetas šiandien pranešė apie nuostabiausią mūsų amžiaus kartografijos atradimą – apie išlikusį vienintelį ikikolumbinių laikų žemėlapį tų Naujojo Pasaulio kraštų, kurious XI amžiuje atrado Leifas Eiriksonas”. Prie straipsnio buvo pridėtas ir žemėlapis. Taip, tikra teisybė: kairėje, viršutiniame kampe, buvo pažymėta – “Vinlandas” (dabar jau galutinai nustatyta, kad šitaip vadinta Šiaurės Amerikos dalis). Jeilio universiteto mokslininkai teigė, kad žemėlapis padarytas “apie 1440 metus”, vadinasi, daugiau kaip penkiasdešimt metų prieš Kolumbo kelionę. O tai, kad jie žemėlapį išspausdino “New York Times” dienraštyje ir pirmą kartą parodė visuomenei būtent antradienį, spalio 12, per Kolumbo dieną, Italų istorijos draugija Amerikoje suprato ne tik kaip atvirą šūkį, bet kaip ir netaktą.
Iš kurgi taip staiga atsirado tasai nepaprastas žemėlapis?

Kad Šiaurės Ameriką atrado ne Kolumbas, o vikingai kokiais 500 metų anksčiau už jį, jau žinoma keletą dešimtmečių apie tai. Todėl tiegiog juokinga, kad dešimt ar penkiolika milijonų italų kilmės amerikiečių taip atkakliai atmeta pasakojimus apie vikingų keliones, laiko juos tiktai legandomis ir kasmet švenčia Kolumbo dieną. Mat dar gerai nežinoma, ar Kolumbas tikrai buvo italas, o antra, jau senokaitvirtai nustatyta, kad Kolumbas ne tik nebuvo išlipęs į Šiaurės Amerikos žemyną, bet ir nė karto nematė jo net iš tolo. Jis atrado tiktai netoli Centrinės Amerikos esančias salas. Pietų Amerikos žemyną irgi išvydo tik per savo trečiąją kelionę 1498 metais, tuo tarpu metais ankščiau, 1497 metų birželio 24 d., Džonas Kobotas iš Anglijos jau buvo iš tiesų dar kartą atradęs Šiaurės Ameriką.

Jeigu ką ir derėtų šlovinti kaip Šiaurės Amerikos atradėją (nekalbant apie vikingus ir kitus vėlesnių laikų keliautojus), tai tik Kobotą, o ne Kolumbą. Ir kaip tik Kobotu italai galėtų didžiuotis, būtent juo, nes iš tiesų jis buvo Džovanis Kobotas ir neabejotinai italas, tiktai tarnavo anglams.

O Kolumbo kilmė tebėra ne visai aiški. Spėjama, kad jis gimė Genujoje, bet anaiptol negalima pasakyti, kad jo tėvai buvo italai. Turėdamas apie keliolika metų, dalyvavo jūrų kautynėse prie San Visentės kyšulio – Portugalijos pusėje, prieš Genują. Tai pirmasis mums žinomas jo gyvenimo įvykis. Vėliau jis visada rašėsi ispaniškai – Cristobal Colon ir niekada itališkai – Cristoforo Colombo. Negana to, jo užrašuose nerasime nė vienos itališkos eilutės, net laiškai broliams ir Genujos valdžiai rašyti ispaniškai. Brolių vardai irgi ispaniški – Bartolome ir Diego. Mėginama net įradinėti, tiesą, be jokių svaresnių argumentų, kad Kolumbas buvęs Ispanijos žydų sūnus, kad jo tėvai į Italiją atbėgo nuo siautėjančios inkvizicijos.

Reikia pasakyti, jog visos šios versijos neįrodytos, todėl vadovėlių autoriams ir Italų istorijos draugijai Amerikoje nėra ko nerimauti – Kolumbo niekas iš jų neatims. Nors Kolumbas niekada nematė Šiaurės Amerikos Kontinento ir iki pat gyvenimo pabaigos manė atradęs Indiją, jis vis tiek yra svarbiausioji didžiųjų geografinių atradimų epochos figūra. Istorijoje savo darbais jis nepalyginamai pranoksta vikingus. Kolumbas pirmasis ėmė gaudyti vergus salose netoli Amerikos kontinento, ir tai, deja, neabejotinai įrodyta.Nepalankiausias jo veiklos įvertinimas skambėtų šitaip: į Ameriką atvežė vien tiktai vergiją, o į Europą sifilį (Centrinėje Amerikoje sifilis buvo palyginti švelni liga, bet, Kolumbo jūreivių atneštas į Europą, virto baisiausia rykšte). Tačiau, antra vertus, taip pat jo įsakymu buvo pirmą kartą ištirtas šis kraštas ir jo gyventojai, be to, taip nuodugniai, jog amerikiečių antropologas Edvardas Geilordas Burnas 1906 metai viename pranešime, gal gerokai perdėdamas, jį pavadino “amerikiečių antropologijos kūrėju”.

Apie šią Kolumbo veiklą žinoma tiek mažai, jog vertėtų ją pailiustruoti vienu pavyzdžiu. Pacituosime ištrauką iš Kolumbo nesantuokinio sūnaus Fernando Kolono parašytos tėvo biografijos. Joje tiksliai atpasakoti admirolo žodžiai.
“Daug vargau norėdamas suprasti, kuo jie tiki ar žino, kur eina po mirties. Mane ypač domino Koanabas – vyriausiasis Espanjolos vadas, nebejaunas, prityręs ir guvaus proto vyras. Jis ir kiti paaiškino, jog mirę jie einą į tam tikrą slėnį, kuris, kiekvieno didesnio kasiko įsitikinimu, esąs jo paties protėvystėje. Sakosi sutiksią tenai savo tėvus ir visus protėvius, turėsią valgių ir moterų, gyvensią pilni visokiausių džiaugsmų. Apie visa tai savo pranešime smulkiau papasakojo vienas brolis Romanas, mokąs jų kalbą. Aš jam liepiau aprašyti visas jų apeigas, rinkti senovės padavimus. Tenai daug pasakų, ir niekas iš to neturės jokios naudos, tik tiek, kad sužinos, jog visi jie tiki savo likimu ir mūsų sielos nemirtingumu”.
Galimas daiktas, kad šitie Kolumbo žodžiai ir minėtojo kunigo Ramono Panės sarašytos žinios paskatino katalikų aukštuosius dvasininkus ir Bažnyčią kuo greičiau paskelbti, jog indėnai yra žmonės. Šiandien mums tai skamba neįtikimai, bet kadangi Biblijoje nieko nepasakyta, kaip atsirado “raudonodžiai”, iš pradžių labai abejota, ar išvis galima juos laikyti žmonėmis.

Literatūra:

A. Kasperavičius, S. Jegelevičius, S. Jurkevičius “Naujųjų amžių istorija” 8 kl. Kaunas 1996
K. V. Ceranas “Pirmasis amerikietis” Vilnius “Mokslas” 1986
A. Kasparavičius “Visuotinė istorija” Kaunas 1996

Views All Time
Views All Time
9888
Views Today
Views Today
1
0 0