Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Hildė atsisėdo lovoje. Čia baigėsi pasakojimas apie Sofiją ir Albertą. Bet kas gi iš tikrųjų įvyko?

Kodėl tėtis parašė šį, paskutinį, skyrių? Ar vien tam, kad parodytų, koks jis galingas Sofijos pasaulyje?

Giliai susimąsčiusi Hildė nuėjo į vonios kambarį ir apsirengė. Skubiai papusryčiavusi, išslinko į sodą ir atsisėdo sūpynėse.

Hildė sutiko su Albertu, jog vienintelis protingas dalykas visame pokylyje buvo Alberto kalba. Nejaugi tėtis manė, kad Hildės pasaulis toks pat chaotiškas kaip Sofijos pokylis sode? Ar kad ir jos pasaulis kada nors išnyks?

Ir dar Sofija su Albertu. Kas atsitiko jų slaptajam planui?

Ar Hildė pati turi sugalvoti, kas buvo toliau? O gal jiems tikrai pavyko pasprukti iš pasakojimo? Bet kurgi jie tuomet?

Staiga jai dingtelėjo: jeigu Albertui ir Sofijai pavyko pasprukti iš pasakojimo, apie juos negali būti kalbama aplanke. Tai, kas ten parašyta, tėčiui puikiausiai žinoma.

O gal kas nors paaiškėtų skaitant tarp eilučių? Apie tokią galimybę buvo užsiminta. Sėdėdama sūpynėse, Hildė suprato, jog visą pasakojimą reiks perskaityt dar ne kartą.

Kai baltasis „Mersedesas“ įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link.

– Greičiau! – sušuko Albertas. – Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti.

– Ar jau pabėgom iš jo akiračio?

– Esam pasienio zonoje.

Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo.

Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu. Lilesande iš draugų ir pažįstamų Hildė surinko būrį talkininkų. Dalyvavo beveik pusė klasės.

Kartais Hildė paskaitinėdavo „Sofijos pasaulį“. Tai nebuvo tokia knyga, kurią pakanka perskaityti vieną kartą. Jai kildavo vis naujų minčių apie tai, kas galėjo atsitikti Sofija ir Albertui po to, kai jie išnyko iš pokylio sode.

Šeštadienį, birželio 23-sįja, Hildė pašoko iš miegų apie devintą valandą. Žinojo, kad tėtis jau išvyko iš stovyklos Libane. Dabar tereikėjo laukti. Antroji jo dienos pusė buvo suplanuota iki mažiausios detalės.

Jau priešpiet ji su mama ėmė ruošti vaišes Joninių išvakarėms. Hildei nėjo iš galvos, kaip savo pokyli rengė Sofija su mama.

Bei viskas jau praėjo? Negi jos puošia sodą dabar?

Sofija ir Albertas atsisėdo vejoje priešais du didžiulius pastatus su bjauriais ventiliais ir vamzdžiais išorėje. Iš vieno pastato išėjo du jaunuoliai, mergina ir vaikinas. Jis nešėsi rudą krepšį, ji – raudoną rankinę. Tolumoje siaura gatvele pravažiavo automobilis.

– Kas atsitiko? – paklausė Sofija.

– Mum pavyko!

– Bet kur mes dabar?

– Ši vieta vadinasi Majorstua, arba Majoro trobelė.

– Betgi Majoro trobelė…

– Čia Oslas.

– Esi tuo tikras?

– Visiškai. Vienas pastatas vadinasi „Chateau Neuf“, tai reiškia „naujoji pilis“. Čia galima studijuoti muzika. Antrame pastate įsikūręs Teologijos fakultetas. Ten toliau, ant kalvos, galima studijuoti gamtos mokslus, o pačiame viršuje – literatūrą ir filosofiją.

– Ar mes pabėgom iš Hildės knygos ir majoro akiračio?

– Taip, ir viena, ir kita. Čia jis mūsų niekada nesuras.

– Bet kur mes buvome bėgdami per mišką?

– Kol majoro dėmesys buvo prikaustytas prie finansininko automobilio, kuris įsirėžė į obelį, pasinaudodami proga mes pasislėpėm Landynėje. Tuomet buvom tarsi gemalo stadijoje, Sofija. Priklausėme ir senajam, ir naujajam pasauliui. O majorui net į galvą neatėjo, kad galėtume ten pasislėpti.

– Kodėl taip manai?

– Kitaip jis nebūtų mūsų taip lengvai paleidęs. Viskas įvyko lyg sapne. Na, taip – dar įmanoma, kad jis pats dalyvavo tame žaidime.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Jis pats užvedė baltąjį „Mersedesą“. Galbūt kaip įmanydamas stengėsi išleisti mus iš akių. Visi tie įvykiai jį, matyt, baisiai išvargino…

Jaunuolių pora buvo vos už kelių metrų nuo jų. Sofija pasijuto nejaukiai, kad sėdi žolėje su daug vyresniu vyriškiu. Be to, ji norėjo, kad kas nors patvirtintų tai, ką pasakė Albertas.

Ji pašoko ir nubėgo jiems priešpriešiais.

– Gal galėtumėt pasakyti, kaip vadinasi ši vieta? Bet jie nieko neatsakė ir nekreipė į ją dėmesio. Sofija labai užpyko ir pabandė dar kartą.

– Ar čia nepriimta atsakinėti į klausimus? Jaunuolis labai įsitraukęs kažką aiškino merginai:

– Kontrapunktinė kompozicija plėtojama dviejose plotmėse: horizontalioje, arba melodinėje, ir vertikalioje, kitaip – harmoninėje. Taigi dvi arba kelios melodijos skamba kartu…

– Atleiskit už trukdymą, bet…

– Melodinės linijos derinamos taip, kad plėtotųsi, kuo mažiau priklausydamos nuo tarpusavio sąskambio. Bet reikia išlaikyt ir harmoniją. Tokia kompozicija vadinama kontrapunktu. Tai reiškia nata prieš natą.

Kas per įžūlumas! Jie gi nėra nei kurti, nei akli. Sofija pabandė trečią kartą, atsistodama jiems skersai tako. Ji buvo tiesiog nustumta į šoną.

– Lyg ir vėjas pakilo, – pasakė mergina. Sofija nubėgo atgal prie Alberto.

– Jie negirdi! – pasakė ji ir prisiminė sapną apie Hildę ir auksinį kryželį.

– Taip, už viską reikia mokėti. Pasprukę iš knygos, mes negalime tikėtis tokio pat statuso kaip knygos autorius. Bet mes vis tiek čia. Nuo to laiko, kai pabėgome iš pokylio sode, nepasensime daugiau nė viena diena.

– Ir niekada neturėsime jokio ryšio su aplinkiniais žmonėmis?

– Tikras filosofas niekada nesako „niekada“. Ar turi laikrodį?

– Dabar aštuonios.

– Kaip ir tada, kai pabėgome iš Kapitono posūkio.

– Šiandien Hildės tėtis grįžta iš Libano.

– Todėl turime paskubėti.

– Oi, kam to reikia?

– Ar tau neįdomu pažiūrėti, kas bus, kai majoras parvažiuos namo į Bjerkelį?

– Žinoma, įdomu, bet…

– Tai pirmyn!

Jie pasuko miesto link. Keletą kartų prasilenkė su žmonėmis, bet visi elgėsi taip, lyg jie tebūtų oras.

Visas kelio pakraštys buvo pristatytas automobilių. Staiga Albertas sustojo prie raudono sportinio automobilio nuleistu stogu.

– Manau, šituo galime važiuoti. Tik turime įsitikinti, ar tai mūsų automobilis.

– Nieko nesuprantu.

– Teks paaiškinti. Mes juk negalime paimti paprasto automobilio, kuris priklauso miesto gyventojams. Kaip tau atrodo, kas būtų, jei žmones pamatytų automobilį, riedantį be vairuotojo? Be to, mums vargiai pavyktų jį užvesti.

– O kaip tas sportinis automobilis?

– Atrodo, esu jį matęs viename sename filme.

– Atleisk, bet visos tavo mįslingos užuominos mane ima pykinti.

– Automobilis yra išgalvotas, Sofija. Taip pat kaip ir mes. Miesto gyventojai mato tuščią vietą. Prieš važiuojant tai mums ir reikia patikrinti.

Jiedu sustojo ir ėmė laukti. Netrukus per šaligatvį dviračiu atvažiavo berniukas ir kiaurai automobilio pasuko į gatvę.

– Na, matai. Jis mūsų!

Albertas atidarė priekines dureles iš dešinės pusės.

– Prašom, panele! – pasakė jis, ir Sofija įlipo į automobilį.

Jis pats atsisėdo prie vairo. Raktelis buvo vietoje. Albertas jį pasuko,

Nusileidę Kirkeveienu, jie netrukus pasuko į Dramensveieną. Pravažiavo Lysakerį ir Sandviką. Buvo matyti vis daugiau ir daugiau Joninių laužų, ypač už Drameno.

– Pats viduvasaris, Sofija! Argi ne nuostabu?

– Ir vėjas toks gaivus, kai važiuoji atviru automobiliu. Ar tikrai niekas mūsų nemato?

– Mato tik tokie kaip mes. Galbūt ką nors iš jų sutiksim. Kiek dabar valandų?

– Pusė devintos.

– Reikia trumpinti kelią. Šiaip ar taip, negalim ilgiau vilktis paskui tą treilerį.

Tai taręs Albertas pasuko į didelį javų lauką. Atsigręžusi Sofija pamatė, kad už savęs jie palieka plačią suguldytų javų juostą.

– Rytoj žmonės sakys, kad per lauką perėjo vėjo šuoras, – pasakė Albertas.

Majoras Albertas Knagas nusileido Kastrupo aerouoste. Buvo šeštadienis, birželio 23-oji, pusė penktos. Diena rodės labai ilga. Jis atskrido iš Romos, ir dabar liko paskutinis kelionės etapas.

Majoras, vilkįs JT uniforma, kuria jis visada didžiavosi, praėjo pro pasų kontrolės postą. Jis atstovavo ne vien sau ir ne vien savo šaliai. Albertas Knagas atstovavo tarptautinei teisėtvarkai – taigi ir šimtmečių senumo tradicijai, kuri dabar aprėpė visą pasaulį.

Ant peties nešėsi tik nedidelę rankinę. Kitas bagažas buvo atiduotas Romoje. Jam tereikėjo pamosuoti raudonu pasu.

„Nothing to declare“.

Iki lėktuvo į Kristiansandą majoras Albertas Knagas turėjo beveik tris valandas. Per tą laiką galės nupirkti dovanų šeimynai. Savo didžiausią gyvenimo dovaną jis jau išsiuntė beveik prieš dvi savaites. Marita padėjo ją ant Hildės naktinio stalelio, kad ji rastų dovaną, pabudusi gimtadienio rytą. Po to vėlyvo pokalbio telefonu per gimtadienį su dukra jis daugiau nekalbėjo.

Albertas nusipirko keletą norvegiškų laikraščių, atsisėdo prie baro ir užsisakė puodelį kavos. Nespėjo permesti akimis antraščių, kai per garsiakalbį išgirdo: „Asmeninis pranešimas Albertui Knagui. Albertas Knagas prašomas prieiti prie SAS langelio“.

Kas gi čia dabar? Albertas pajuto, kaip per nugarą pereina pagaugai. Reikia tikėtis, jam neliepia grišti į Libaną? Gal kas atsitiko namuose?

Netrukus jis jau stovėjo prie informacijos langelio.

– Aš Albertas Knagas.

– Prašom! Skubus laiškas.

Nieko nelaukęs jis atplėšė voką. Ten gulėjo mažesnis vokas. Ant jo buvo užrašyta: „Majorui Albertui Knagui, per SAS informaciją, Kastrupo aerouostas, Kopenhaga“.

Albertas nervinosi. Jis atplėšė voką. Iš jo ištraukė nedidelį lapelį:

Mielas Tėti! Sveikas sugrįžęs iš Libano. Turbūt supranti, kad negaliu laukti, kol parvažiuosi namo. Atleisk, kad liepiau tave pašaukti per garsiakalbį. Taip buvo paprasčiau.

P.S. Labai gaila, bet finansininkas Ingebrigstenas už avariją pavogtu „Mersedesu“ reikalauja žalos atlyginimo.

P.S. P.S. Kai parvažiuosi namo, mane tikriausiai rasi sode. Bet gali būti, kad lig tol iš manęs sulauksi žinių.

P.S. P.S. P.S. Man truputį nedrąsu per ilgai būti sode. Tokiose vietose juk labai lengva prasmegti skradžiai žemes.

Širdingi linkėjimai nuo Hildės, kuri turėjo daug laiko pasiruošti sutikimui.

Majoras Knagas pirmiausia nusišypsojo. Tačiau jam nepatiko, kad su juo šitaip juokaujama. Jis visada mėgdavo kontroliuoti padėtį. Kur tai matyta, kad šita padauža, sėdėdama Lilesande, vaikytų jį po visą Kastrupo aerouostą! Bet kaip ji taip sugebėjo?

Jis įsikišo voką į vidinę švarko kišenę ir nuėjo parduotuvių link. Jau norėjo pasukti į daniškų maisto prekių skyrių, kai žvilgsnį patraukė nedidelis vokas, prilipdytas prie vitrinos stiklo. Ant voko storu flomasteriu buvo išvedžiota: „MAJORUI KNAGUI“. Albertas nuėmė voką ir jį atplėšė:

Asmeninis pranešimas majorui Albertui Knagui, daniško maisto skyrius, Kastrupo aerouostas.

Mielas tėti! Norėčiau, kad nupirktum didelę danišką „Salami“, gali būti net dviejų kilogramų. Mamą tikrai nudžiugintų konjakinė dešra.

P.S. Limfiordo ikrai taip pat geras dalykas. Linkėjimų nuo Hildės.

Albertas apsidairė. Nejaugi ji kur nors šalia? Marita juk negalėjo jai padovanoti bilieto į Kopenhagą vien tam, kad jį čia sutiktų? Braižas Hildės…

Staiga JT stebėtojas pasijuto taip, tarsi pats būtų stebimas. Atrodė, lyg kažkas iš tolo valdytų visus jo veiksmus. Jis pasijuto lėle vaiko rankose.

Majoras įėjo į parduotuvę ir nupirko du kilogramus sveriančią „Salami“, konjakinę dešrą ir tris indelius Limfiordo ikrų. Paskui vėl pasuko taku tarp parduotuvių. Nusprendė dar ką nors padovanoti Hildei gimtadienio proga. Gal nupirkt kalkuliatorių? Ar kelioninį radijo imtuvėlį? Taip, tai geriausia dovana.

Priėjęs prie elektros prekių parduotuvės, pamatė, jog ir čia ant vitrinos stiklo kabo vokas. Ant jo buvo užrašyta: „Majorui Albertui Knagui, įdomiausia parduotuvė Kastrupo aerouoste“. Štai ką jis perskaitė lapelyje, kuris gulėjo baltame voke:

Mielas Tėti! Perduodu linkėjimų nuo Sofijos ir dėkoju už minitelevizorių su FM radijo bangų imtuvu, kurį gimtadienio proga ji gavo nuo savo dosnaus tėčio. Tai buvo velnioniškai puiki dovana, bet, kita vertus – tik menkniekis. Beje, turiu prisipažinti, jog aš, kaip ir Sofija, vertinu tokius niekučius.

P.S, Jei dar jų neradai, tolesni nurodymai kabo prie maisto skyriaus ir bemuitės vyno ir cigarečių parduotuvės.

P.S. P.S. Gavau šiek tiek pinigų per gimtadienį, tad prie minitelevizoriaus galiu prisidėti 350 kronų.

Linkėjimų nuo Hildės, kuri jau įdarė kalakutą ir pasiruošė Valdorfo salotų.

Minitelevizorius kainavo 985 daniškas kronas. Tai dar buvo galima pavadinti menkniekiu, tik ne Alberto Knago, kankinamo gudrių dukters išdaigų, savijautą. Ar ji čia yra, ar jos nėra?

Dabar majoras vis dairėsi į šalis. Jautėsi kaip šnipas ir prisukama lėlė viename asmenyje. Argi iš jo neatimta žmogiška laisvė?

Vis dėlto jis nuėjo ir į didžiąją bemuitę parduotuvę. Ten kabojo dar vienas baltas vokas su jo vardu. Atrodė, tarsi visas aerouostas būtų virtęs kompiuteriniu žaidimu, kuriame jis buvo pats kursorius. Laiškelyje perskaitė:

Majorui Knagui, didžioji bemuitė parduotuvė Kastrupo aerouoste. Viskas, ko pageidauju iš čia – tai maišelis vyninių guminukų ir kelios dėžutės marcipano „Anthon Berg“. Nepamiršk, kad Norvegijoje tokie dalykai daug brangesni! Kiek žinau, mama labai mėgsta „Campari“.

P.S. Būk budrus visą kelią namo. Juk nenori praleisti svarbių pranešimų? Linkėjimų nuo tavo labai imlios mokslui dukters Hildės.

Albertas nusiminęs atsiduso, bet įėjo į parduotuve ir kuo tiksliausiai įvykdė užsakymą. Vėliau su trimis plastmasiniais maišeliais ir rankine jis nuėjo prie 28-ojo tako laukti lėktuvo. Jeigu dar liko lapelių, tegu kabo ten, kur kaboję.

Tačiau ir prie 28-ojo tako-ant kolonos kabojo baltas vokas: „Majorui Knagui, 28-asis takas, Kastrupo aerouostas“. Jis vėl atpažino Hildės braižą, bet tako numeris, rodės, prirašytas kito žmogaus ranka? Sunku ką nors pasakyti, nes jis tegalėjo palyginti skaičius su raidėmis.

Jis atsisėdo ant kėdės, kurios atlošas buvo prispaustas prie plačios sienos. Maišelius pasidėjo ant kelių. Šitaip, įbedęs akis priešais save, sėdėjo išdidusis majoras, labiau primindamas mažą vaiką, kuris pirmą kartą keliauja vienas. Jeigu ji čia yra, tai nors nesuteiks jai džiaugsmo pirmai jį pamatyti.

Jis baimingai žvilgčiojo į visus pamažu besirenkančius keleivius. Kurį laiką jautėsi kaip atidžiai stebimas valstybės priešas. Kai pradėjo leisti keleivius į lėktuvą, jis lengviau atsikvėpė. Į lėktuvą įlipo paskutinis.

Atiduodamas savo registracijos kortelę, nuplėšė dar vieną voką, kuris buvo prilipdytas prie pertvaros.

Sofija su Albertu pervažiavo Breviko tiltą, kiek vėliau pralėkė pro kryžkelę, iš kurios ėjo kelias į Kragerę.

– Tu gi važiuoji šimtu aštuoniasdešimt, – pasakė Sofija.

– Tuoj bus devynios valandos. Neilgai trukus jis nusileis Kjeviko aerouoste. Bet policija mūsų nesustabdys.

– O jeigu su kuo nors susidursim?

– Nieko baisaus, jei su paprastu automobiliu. Bet jeigu tai mūsiškis…

– Kas tada?

– Reikta saugotis. Ar nematei, kad pravažiavome pro „Il Tempo Gigante“?

– Ne.

– Jis stovėjo Vestfolde.

– Šito turistinio autobuso taip lengvai neaplenksi. Iš abiejų pusių juk tankus miškas.

– Tai visai nesvarbu, Sofija. Tuoj pamatysi.

Tuomet Albertas įsuko į mišką ir pravažiavo pro tankiai suaugusius medžius.

Sofija lengviau atsikvėpė.

– Išgąsdinai mane.

– Nieko nepastebėtume net važiuodami per plieninę sieną.

– Vadinasi, šiam pasauliui esame tik orinės dvasios?

– Ne, tu viską apvertei aukštyn kojomis. Tai aplinkinis pasaulis mums yra kaip orinė pasaka.

– Turi paaiškinti.

– Tik įdėmiai klausykis. Paplitusi klaidinga nuomonė, jog dvasia yra „oriškesnė“ už vandens garus. Bet yra priešingai. Dvasia kietesnė ir už ledą.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi.

– Tuomet papasakosiu tau vieną istoriją. Buvo kartą žmogus, kuris netikėjo angelais. Vieną sykį, kai vyriškis dirbo miške, jį vis tiek aplankė angelas.

– Taip?

– Kurį laiką jie ėjo kartu. Galiausiai žmogelis pasisuko į angelą ir tarė: „Taip, dabar pripažįstu, jog yra angelai. Bet jūs nesate tokie tikri kaip žmonės“. – „Ką nori tuo pasakyti?“ – paklausė angelas. Žmogus atsakė: „Kai mudu priėjome didelį akmenį, aš turėjau jį aplenkti, o tu perėjai kiaurai. Kai taką užtvėrė didžiulis rąstas, aš turėjau ropštis per jį, o tu žengei skradžiai jo“. Toks atsakymas angelą nustebino. Jis tarė; „Ar nepameni, kad mes taip pat ėjom per pelke? Abu praslydom per rūką, nes mudviejų tankis didesnis“.

– Oi…

– Taip pat mudu, Sofija. Dvasia gali pereiti per plienines duris. Jokie tankai ir bombonešiai nesunaikins to, kas iš dvasios.

– Kaip keista apie tai galvoti.

– Netrukus pravažiuosime Risiorą, o dar nepraėjo nė valanda, kai leidomės į kelione. Bet aš užsinorėjau kavos.

Pasiekę Fianę ir artėdami prie Siondeledo, kairėje kelio pusėje Albertas ir Sofija išvydo kavinę. Ji vadinosi „Cinderella“. Albertas privažiavo artyn ir pastatė automobilį pievelėje.

Kavinėje Sofija pabandė iš šaldytuvo paimti kokakolos butelį, bet negalėjo jo net pajudinti. Atrodė, lyg būtų prilipdytas. Kiek tolėliau į popierinį puodelį, rastą automobilyje, Albertas bandė įsipilti kavos. Jam tereikėjo paspausti mygtuką, tačiau, net ir įtempęs visas jėgas, Albertas neįstengė jo numygti.

Perpykęs jis pasisuko į kavinės lankytojus ir ėmė maldauti padėti. Kai niekas neatkreipė dėmesio, Albertas taip užriaumojo, kad Sofijai teko prisidengti ausis:

– Aš noriu kavos!

Pyktis, matyt nebuvo labai didelis, nes tuoj pat Albertas nusikvatojo.

– Jie juk mūsų negirdi. Ir, suprantama, mes negalim pasivaišinti jų kava.

Albertas ir Sofija jau pasisuko eiti, tačiau nuo kėdės pakilo sena moteriukė ir žengė prie jų. Ji segėjo skaisčiai raudonu sijonu, vilkėjo žydru megztuku ir ryšėjo baltą skarele. Ir spalvos, ir pati žmogysta išsiskyrė kavinukės fone.

Ji priėjo prie Alberto ir tarė:

– Kam gi taip reikia triukšmauti, berniuk?

– Atleiskit.

– Sakei, kad nori kavos?

– Taip, bet…

– Čia netoliese mes turime nedidelę užeigėlę.

Kartu su moteriške jie išėjo iš kavinės ir pasuko siauru takeliu už poilsio aikštelės. Eidama ji paklausė:

– Jūs čia tikriausiai naujokai?

– Atvirai pasakius, taip, – tarė Albertas.

– Kaipgi, kaipgi. Sveiki atvykę į amžinybę, vaikeliai!

– O kas tamsta būsi?

– Esu iš vienos brolių Grimų pasakos. Ji buvo parašyta beveik prieš du šimtus metų. O iš kur naujokėliai?

– Iš filosofijos knygos. Aš esu filosofijos mokytojas, o Sofija – mano mokinė.

– Oho… oboho… Taip, tai kažkas nauja.

Netrukus jie priėjo miško aikštelę. Joje stovėjo keli jaukūs rudi namukai. Kieme tarp namų degė didelis Joninių laužas, o aplink knibždėjo devynios galybės spalvingų būtybių. Daugelį iš jų Sofija atpažino. Ten maišėsi Snieguolė ir keli nykštukai, Jonelis Kvailelis ir Šerlokas Holmsas, Piteris Penas ir Pepe Ilgakojinė. Taip pat buvo Raudonkepuraitė ir Pelenė. Be to, aplink didįjį laužą buvo prisirinkę daug pažįstamų būtybių, kurios neturi vardų: kaukų, elfų, faunu, raganų, angelų ir velniūkščių. Sofija pastebėjo ir tikrut tikrutelį trolį.

– Čiagi baisi maišalynė! – sušuko Albertas.

– Šiaip ar taip, artėja Joninių naktis, – atsake senoji moteriškė. – Tokio susitikimo nebuvo nuo pat Valpurgijos nakties. Tuomet mes buvome Vokietijoje. Aš pati atvykau čia trumpam pasisvečiuoti. Atrodo, norėjai kavos?

– Taip, ačiū.

Tik dabar Sofija pastebėjo, kad visi namukai buvo pastatyti iš meduolių, karamelės ir liukro. Daugelis personažų vaišinosi tiesiog nuo stogų. Aplink vaikštinėjo kepėja ir tuoj pat užtaisydavo atsiradusias spragas. Sofija atsilaužė gabalėlį kraigo. Nieko saldesnio ir gardesnio lig tol nebuvo ragavusi.

Moteriškė netrukus grįžo su puodeliu kavos.

– Labai ačiū, – padėkojo Albertas.

– O kuo svečiai užsimokės už kavą?

– Čia reikia mokėti?

– Dažniausiai atsilyginama kokiu nors pasakojimu. Už kavą pakaks nedidelės ištraukėlės.

– Galėtume papasakoti visą nuostabią žmonijos istoriją, – pasakė Albertas. – Deja, mes labai skubam. Gal galima užmokėti kitąkart?

– Žinoma. O kur jūs taip skubat?

Albertas viską paaiškino. Galiausiai moteriškė tarė:

– Taip, jūs esate dar visai šviežutėliai. Bet turit kuo greičiau nukirsti virkštelę, siejančią jus su kūniškuoju pradu. Mes esam išsivadavę nuo kūno ir krikščioniško kraujo. Priklausom „nematomajai tautai“.

Netrukus Albertas ir Sofija vėl atsidūrė prie kavinės „Cinderella“ ir raudonojo sportinio automobilio. Vos per žingsnį nuo jo energinga mama atvedė nusičiurkšti vaikelį.

Keliskart sutrumpinę kelią per rąstus ir akmenis, jie greitai pasiekė Lilesandą.

Lėktuvas SK 876 iš Kopenhagos nusileido Kjeviko aerouoste pagal grafiką, 21 val. 35 min. Kol lėktuvas Kopenhagoje važiavo pakilimo taku, majoras atplėšė voką, kurį rado prie registracijos posto. Laiškelyje buvo parašyta:

Majorui Knagui, atiduodančiam registracijos kortelę Kastrupo aerouoste, 1990 metų Joninių išvakarės.

Mielas Tėti! Tikriausiai tikėjaisi, kad pasirodysiu Kopenhagoje, Bet mano priežiūra, kuria, sekamas kiekvienus tavo judesys, kur kas rafinuotesnė. Visur tave matau, Tėti. Neseniai aplankiau seną čigonų šeimą, kuri prieš daugelį metų prosenelei pardavė magišką žalvarinį veidrodį. Įsigijau krištolinį rutuliuką. Dabar mačiau, kaip ką tik įsėdai į lėktuvą. Nepamiršk užsisegti saugos diržo, kėdę atlošk vertikaliai, kol užges užrašas „fasten seatbelt“. Kai lėktuvas pakils, galėsi atlenkti kėdę žemyn ir valandėlę nusnūsti. Prieš parvykdamas namo, turi gerai pailsėti. Oras Lilesande puikus, nors temperatūra pora laipsnių žemesnė nei Libane. Linkiu malonios kelionės. Linkėjimų nuo tavo Raganiūkštės, Veidrodžio Karalienės ir Ironijos Globėjos.

Albertas pats nežinojo, ar jis piktas, ar tik pavargęs ir be nuotaikos. Bet staiga ėmė kvatoti. Juokėsi taip garsiai, jog aplinkiniai keleiviai atsigrįžo pažiūrėti. Tada lėktuvas pakilo.

Jis juk paragavo savo paties vaistų. Bet turbūt čia esama nemažo skirtumo? Jo vaistai buvo skirti Sofijai ir Albertui. O šie yra – taip, tik fantazijos vaisius.

Tada majoras padarė taip, kaip patarė Hildė. Atlošė kėdę ir užsnūdo. Visai išsibudino tik tada, kai praėjo pasų kontrolę ir atsidūrė Kjeviko aerouosto atvykimo salėje. Čia jį sutiko demonstracija.

Demonstrantų buvo kokie aštuoni ar dešimt, dauguma – Hildės bendraamžiai. Ant plakatų buvo užrašyta: „SVEIKAS SUGRĮŽĘS NAMO, TĖTI“, „HILDĖ LAUKIA SODE“ ir „IRONIJA TĘSIASI“.

Blogiausia, kad majoras negalėjo iškart sėsti į taksi. Reikėjo sulaukti bagažo. O Hildės mokyklos draugai šmižinėjo aplinkui, tad plakatus jis turėjo perskaityti daugybę kartų. Tik tuomet, kai viena iš mergaičių įteikė jam puokštę rožių, jis atsileido. Panaršęs po maišelius, kiekvienam demonstrantui ištraukė po marcipaninį saldainį. Hildei liko tik du. Kai atvažiavo bagažas, priėjo jaunuolis, pasisakė esąs Veidrodžio Karalienės pavaldinys ir gavęs įsakymą parvežti poną majorą į Bjerkelį. Kiti demonstrantai išnyko minioje.

Jie įsuko į greitkelį E18. Prie kiekvieno tilto ir įvažiavimo į tunelį kabojo įvairūs plakatai ir transparantai: „Sveikas sugrįžęs namo!“, „Kalakutas laukia“, „Aš matau tave, Tėti“.

Išleistas prie Bjerkelio vartų, Albertas Knagas lengviau atsikvėpė. Vairuotojui atsidėkojo šimtine ir trimis skardinėmis alaus „Carlsberg Elephant“.

Prie namų jį pasitiko žmona Marita. Po ilgo glėbesčiavimosi jis paklausė:

– Kur ji?

– Sėdi ant lieptelio, Albertai.

Albertas ir Sofija su raudonuoju sportiniu automobiliu sustojo Lilesando turgaus aikštėje priešais viešbutį „Norvegija“. Buvo be penkiolikos minučių dešimt. Šcheruose jie matė šviečiant didelį Joninių laužą.

– Kaip rasime Bjerkelį? – paklausė Sofija.

– Reikia tik ieškoti. Tikriausiai atsimeni paveikslą Majoro trobelėje?

– Bet mes neturim daug laiko. Noriu ten būti prieš jam sugrįžtant. Jie ėmė važinėti gatvelėmis, kalnais ir uolomis. Susiorientuoti padėjo tai, kad Bjerkelis buvo prie jūros. Staiga Sofija sušuko:

– Štai ten! Radom!

– Atrodo, tu teisi, tik nereikia taip šūkauti.

– Et, mūsų vis tiek niekas negirdi.

– Miela Sofija, man liūdna, kad ir po tokio ilgo filosofijos kurso tebedarai skubotas išvadas.

– Bet…

– Tikriausiai nemanai, kad šioje vietoje nėra kaukų, trolių, miško dvasių ir gerųjų fėjų?

– Oi, atleisk!

Tada jiedu pasuko pro vartus ir pavažiavo žvyruotu taku priešais namą. Albertas pastatė automobilį pievelėje šalia sūpynių. Kiek tolėliau stovėjo trims asmenims padengtas stalas.

– Aš matau ją! – sušnibždėjo Sofija. – Ji sėdi ant lieptelio, kaip ir sapne.

– Ar tau neatrodo, kad šis sodas panašus į tavąjį Kleverveiene?

– Taip, iš tikrųjų. Sūpynės ir visa kita. Ar galiu pas ją nueiti?

– Žinoma. Aš lauksiu čia…

Sofija nubėgo prie liepto. Nedaug truko, kad būtų užvirtusi ant Hildės. Paskui gražiai atsisėdo šalia.

Viena ranka Hildė sukinėjo prie liepto pririštos valties lyną. Kitoje rankoje laikė mažą lapelį. Ji aiškiai kažko laukė. Keliskart žvilgtelėjo į laikrodį.

Sofijai ji atrodė labai graži. Turėjo šviesias garbanas ir ryškiai žalias akis. Apsivilkusi buvo geltona vasariška suknele. Hildė šiek tiek priminė Joruną.

Sofija pabandė ją užkalbinti, nors žinojo, kad iš to maža naudos.

– Hilde! Čia aš, Sofija!

Hildė nė nekrustelėjo.

Sofija atsiklaupė šalia jos ir sušuko į ausį:

– Girdi mane, Hildė? Ar esi ir kurčia, ir akla?

Ar ji neišpūtė akių? Ar tai nerodė, kad ji kažką girdėjo, nors ir labai silpnai?

Tada Hildė atsisuko. Staigiai pasuko galvą į dešinę ir pažvelgė Sofijai į akis. Tik žvilgsnis buvo toks, lyg žiūrėtų per Sofiją kiaurai.

– Tyliau, Sofija!

Tai Albertas atsiliepė iš raudonojo sportinio automobilio.

– Nenoriu, kad pilnas sodas prisirinktų undinių. Dabar Sofija sėdėjo tyliai. Jai patiko būti taip arti Hildės. Netrukus ji išgirdo žemą vyrišką balsą: „Hildele!“

Tai buvo majoras – su uniforma ir mėlyna berete. Jis stovėjo sode.

Hildė pašoko ir nubėgo prie jo. Tarp sūpynių ir raudonojo sportinio automobilio jie susitiko. Majoras ją pakėlė ir pasuko ore.

Hildė atsisėdo ant lieptelio laukti tėčio. Jam nusileidus Kastrupo aerouoste, kas ketvirtį valandos ji bandė įsivaizduoti, kur jis yra, ką patiria ir ką jaučia. Visus laikus ji susirašė ant nedidelio lapelio ir nešiojosi jį visą dieną.

Ar tėtis galėjo supykti? Bet nejaugi įsivaizdavo, kad parašys mistišką knygą – ir viskas liks kaip anksčiau?

Hildė vėl pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po dešimtos. Jis galėjo pasirodyti kiekvieną akimirką.

Bet kas gi tai? Rodos, išgirdo tylų šnabždesį, panašiai kaip sapne apie Sofiją?

Ji ūmiai atsigręžė. Buvo įsitikinusi, jog ten kažkas yra. Tik kas?

Gal jai šnabždėjo pats vasaros vakaras?

Akimirką ji pagalvojo, kaip baisu būtų tapti aiškiarege.

– Hildele!

Dabar turėjo atsisukti į kitą pusę. Tėtis! Jis stovėjo sode.

Hildė atsistojo ir nubėgo prie jo. Jie susitiko prie sūpynių, tėtis pakėlė ją ir pasuko ore.

Hildė pravirko, majorui taip pat ištryško ašara.

– Tu juk tapai suaugusia moterim, Hilde.

– O tu pasidarei tikras rašytojas.

Hildė nusibraukė ašaras geltonosios suknelės rankove.

– Galim sakyt, kad mūsų sąskaitos suvestos?

– Taip, suvestos.

Jie susėdo prie stalo. Visų pirma, Hildė norėjo, kad tėtis išsamiai papasakotų apie tai, kas jam nutiko Kastrupo aerouoste ir važiuojant namo. Juokui nebuvo galo.

– Ar nepastebėjai voko kavinėje?

– Aš net negalėjau ramiai atsisėsti ir pavalgyti, nenaudėle tu. Dabar mirštu iš bado.

– Vargšas tėtis.

– Kalakutas tikriausiai tebuvo pokštas?

– Visai ne! Žinok, aš pati jį paruošiau. Mama netrukus atneš.

Paskui jiedu išnarstė visą pasakojimą apie Sofiją ir Albertą. Netrukus ant stalo atsirado kalakutas, Valdorfo salotų, rausvojo vyno ir Hildės kepta pynutė.

Tėtis žiojosi kažką sakyti apie Platoną, bet Hildė staiga jį nutildė:

– Cit!

– Kas yra?

– Negirdėjai? Rodos, kažkas cyptelėjo.

– Ne, negirdėjau.

– Bet aš įsitikinusi, jog kažkas buvo. Et, tikriausiai pelė.

Kol mama nešė vyną, tėtis spėjo pasakyti:

– Filosofijos kursas dar nebaigtas.

– Ką tai reiškia?

– Šiąnakt papasakosiu apie kosmosą.

Prieš prasidedant šeimyniniams pietums, jis tarė:

– Hildė jau per didelė sėdėti ant kelių. O tu – visai kas kita.

Tai taręs čiupo Maritą į glėbį ir pasisodino ant kelių. Ten ji ilgai sėdėjo, kol ir jai buvo leista užvalgyti.

– Nejaugi tau greitai keturiasdešimt…

Kai Hildė nubėgo pasitikti tėčio, Sofija pajuto, jog akyse tvenkiasi ašaros.

Hildė jai nepasiekiama!

Sofija juto, kaip pavydi Hildei už tai, kad gali būti tikru žmogumi iš kūno ir kraujo.

Kai Hildė ir majoras atsisėdo prie padengto stalo, Albertas papypino.

Sofija pakėlė galvą. Hildė, rodės, taip pat?

Sofija nubėgo pas Albertą ir atsisėdo šalia jo automobilyje.

– Dar valandėlę pasėdėsim ir pažiūrėsim, kas bus. Sofija linktelėjo.

– Tu verkei?

Ji vėl linktelėjo.

– Kas gi nutiko?

– Jai pasisekė, ji – tikras žmogus… Ji suaugs ir taps tikra moterim. Turės tikrų vaikų…

– Ir anūkų, Sofija. Bet viskas turi dvi puses. Aš stengiausi šito tave išmokyti nuo pat filosofijos kurso pradžios.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Aš irgi manau, kad jai pasisekė. Bet tam, kuris ištraukia gyvenimo loterijos bilietą, tenka ir mirties bilietas. Nes gyvenimo kaina – mirtis.

– Bet ar ne geriau pagyventi, negu visai neturėti tikro gyvenimo?

– Mums neteks gyventi kaip Hildei… Na, taip – arba kaip majorui. Užtat niekada nemirsim. Pameni, ką sake senutė miške? Mes esam „nematomoji tauta“. Ji taip pat sake, kad jai beveik du šimtai metų. Tačiau toje Joninių šventėje mačiau keletą būtybių, kurioms per tris tūkstančius metų…

– Turbūt labiausiai aš Hildei pavydžiu… šeimos.

– Tu gi pati turi šeimą. Dar turi katę, porą paukštelių ir vėžlį…

– Tą pasaulį mes juk palikome.

– Visai ne. Jį paliko tik majoras. Jis padėjo tašką, vaikuti. Ir niekada mūsų nebesuras.

– Manai, kad galime grįžti?

– Kada tik panorėję. Taip pat susipažinsime su naujaisiais draugais, kuriuos matėme Fianės miške, už kavinės „Cinderella“.

Dabar Melerių Knagų šeima susėdo valgyti. Akimirką Sofija pabijojo, kad pietūs nesibaigtų taip, kaip baigėsi filosofinis pokylis Klėverveiene. Atrodė, kad majoras nori parsiversti Maritą ant stalo. Bet Marita tik atsisėdo jam ant kelių.

Automobilis stovėjo atokiau nuo stalo, prie kurio valgė šeima. Sofija ir Albertas nugirsdavo tik pokalbio nuotrupas. Jiedu žvelgė į sodą. Turėjo pakankamai laiko, kad galėtų dar kartą prisiminti nelemtą pokylį sode.

Tik apie vidurnaktį šeima pakilo nuo stalo. Hildė ir majoras pasuko sūpynių link. Jie pamojavo mamai, kuri buvo beeinanti į vidų.

– Eik miegot, mama. Mes turime apie daug ką pasikalbėti.

Views All Time
Views All Time
1899
Views Today
Views Today
1
0 0