Vladas Žulkus „Palangos priešistorė ir viduramžiai archeologo akimis“. II dalis

Probėgom peržvelgę visų keturių senovinių gyvenviečių pastatus ir radinius, dabar bandykime nustatyti, kuom jos panašios ir kuom skirtingos. Jau buvo rašyta, jog visose žmonės gyveno vienu metu, tiesa, gal nevienodai tankiai. Vėl kyla klausimas – kam palangiškiams X – XIV a. prireikė keletos gyvenviečių, išsidėsčiusių apie 1,5 km2 plote? Kas jose gyveno? Jei tai būta skirtingų žmonių, kaip jie sugyveno tarpusavyje?

Keleta skirtumų tarp pietiniame Palangos gale buvusios didžiosios gyvenvietės ir kitų trijų žymiai mažesnių pastebime nesunkiai. Visų pirma skyrėsi patys pastatai. Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse rentiniai namai buvo pradėti statyti kiek anksčiau kaip pietinėje gyvenvietėje. Svarbus skirtumas yra tame, kad pastarojoje gyvenvietėje nebuvo aptikta kupolinių molio krosnių liekanų, o tik įvairūs atviri židiniai – su priedobėmis, apdėti akmenimis, apteptomis moliu sienutėmis ir panašiai. Kitose gyvenvietėse tokių židinių nebebuvo jau nuo X amžiaus. Vienintelė iki šiol žinoma išimtis – kuršiškas židinys su prieduobe vėlyviausiame XIII a. sluoksnyje Žemaičių kalnelyje. Antras ryškus skirtumas yra visose trijose mažosiose gyvenvietėse rasti moliniai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai, kurių tarpe buvo, palyginti, daug ir ornamentuotų. Pietinėje gyvenvietėje tokių pasvarų nebuvo – čia nytims staklėse atitempti naudojo tik akmeninius pasvarėlius. Trečias pastebimas skirtumas yra keramikoje. Birutės kalno gyvenvietės sluoksniuose jau nuo IX – X a. yra gerai žiesta, plonasienė keramika, kuri visai nepanaši į tradicinę kuršišką. Vėliau jos irgi čia gana daug, yra rasta puodų, kur susiderina kuršiška indo forma ir technologija, bet visai nebūdingas vietinėms tradicijoms dekoras, pavyzdžiui apskritas štampelis su kryžme. Tokių indų pietinėje gyvenvietėje nėra, nors čia jau irgi vyrauja keramika, kurios formą įtakoja Birutės kalno ir kitų dviejų panašių gyvenviečių keramika. Ketvirta, skiriasi pastatų statybos būdas gyvenvietėse. Yra gerai žinoma, kad buities, pastatų statybos, kaip ir laidojimo tradicijos yra labai stabilios ir gerai atspindi etnines skirtybes. Geras pavyzdys palyginimui būtų Palanga ir Imbarė. Pastarojoje gyvenvietėje taip pat gyveno kuršiai, tik priklausę kitai, Keklio žemei. Imbarės kuršių pastatuose nebuvo židinių su priedobėmis – jų namus šildė kampe pastatytos akmeninės krosnys. Paminėti gyvenimo būdo skirtumai Palangos gyvenvietėse yra pakankami padaryti išvadai, jog ten yra gyvenę skirtingos etninės priklausomybės žmonės. Pietinę didžiąją Palangos gyvenvietę galėtume pavadinti kuršiška, o kitose trijose mažesnėse be kuršių yra gyvenę ir kažkokie svetimtaučiai. Kas jie?

Ankstyva žiesta keramika, visai nepanaši į vietinę, taip pat ir vėlesnė su neįprastu kuršiams dekoru – stačomis banguotomis linijomis, lygiagretėmis rievelėmis, apskritu štampeliu su kryžme yra gerai pažįstama Baltijos jūros pakrančių prekybinėse gyvenvietėse. Ji yra kilusi iš vakarų slavų, gyvenusių Oderio apylinkėse, puodininkystės centrų ir netrukus išplito ne tik vakarų slavų, bet ir kaimyniniuose kraštuose. IX – XIII a. ši keramika yra sutinkama visose Baltijos šalyse, todėl ji kartais vadinama “vakarų slavų”, o kartais tiesiog “Baltijos jūros keramika”. Tokios keramikos pasirodymas yra ženklas rodantis plačius tarptautinius prekybinius ir kultūrinius ryšius. Seniausi šios keramikos pavyzdžiai kaip tik ir rasti Birutės kalno gyvenvietėje. Iš Palangos ir, matyti, kitų pajūrio prekyviečių, kurios dar neaptiktos, vakarų slavų keramika plito kuršių žemėse, Nemuno vidurupyje ir kitur Lietuvoje. Su vakarų slavais gali būti siejama ir nuo X a. atsiradusi Palangoje tradicija namuose plūkti iš molio kupolines krosnis, statant jas ties namo viduriu prie galinės sienos. Tokios krosnys buvo paplitusios Rytų Holšteine, ir ne tik slaviškuose, bet ir germaniškuose kraštuose, Skandinavijoje. Kuršių gyvenvietėse IX – X a. dar niekur nėra naudoti tašyti stulpai, kokie buvo rasti Palangoje. Visai svetimas vietinei tradicijai yra viename iš namų rastas keturkampis židinys iš molio. Kuršių žemėse nebuvo įprasta namus dengti lentomis ir jas dar apiplūkti moliu, o taip darė žmonės gyvenę Birutės kalno papėdėje. Moliniai vertkaliųjų audimo staklių pasvarai ir ypač puošti štampeliais, yra žinomi Baltijos jūros prekybiniuose centruose, tačiau jie jau nėra būdingi vakarų slavams. Labiausiai šie VIII a. – XII a. pradža datuojami pasvarai yra išplitę Elbės ir Reino žemupių regione ir Jutlandijos pusiasalyje. Be Palangos tokie pavieniai pasvarai rasti vos keliose vietose ir tik Vakarų Lietuvoje, tačiau jų tarpe nebuvo ornamentuotų.

Pateiktų įrodymų pakanka tvirtinti, jog gyvenvietėse prie Birutės kalno, Žemaičių kalnelyje ir prie Roužės kartu su vietiniais kuršiais gyveno ir svetimi žmonės. Jie bus atkeliavę iš vakarinio Baltijos kranto, iš Jutlandijos pusiasalio pietinės dalies ir aplinkinių regionų, kuriuose maišėsi germanų ir vakarų slavų kultūros.

Gana tiksliai galėtume pasakyti, iš kur buvo šie žmonės, kada jie pasirodė ir gyveno Palangoje jei rastume jų kapus. Deja, kol kas nežinia, kur jie laidojo savo mirusius. Nežiūrint to, kad tyrinėto Palangos VIII – XIII a. kapinyno kapuose yra iš svetur atvežtų ginklų ir papuošalų, jis skiriamas kuršiams, kurie gyveno Palangos pietinėje gyvenvietėje. Gal ten yra palaidoti ir tie vietiniai gyventojai, kurie buvo ateivių kaimynais Birutės kalno, Žemaičių kalnelio ir Roužės gyvenvietėse?

SANTRUPOS
ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
CVKIA – TSRS Centrinis valstybinis karinis istorinis archyvas
LEK – Liv-, Est-und Kurländisches Urkundenbuch
MRGD archyvas – Mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių archyvas
MADA – Mokslų akademijos darbai
PRPI – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas
PSRL – Polnoje sobranije russkich letopisej

Parengta pagal knygą „Palangos istorija“ (sudarytojas Vladas Žulkus).
Klaipėda: Libra Memelensis, 1999

Views All Time
Views All Time
1848
Views Today
Views Today
2
0 0