Tuojau po 1863 m. sukilimo numalšinimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ir šis draudimas truko ligi 1904 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas, pasižymėjęs nepaprastu žiaurumu malšinant sukilimą, 1864 m. birželio 5 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis, kurie lietuvių raštijoje buvo vartojami jau kelis šimtmečius. Kitas Vilniaus generaldubernatorius, K. Kaufmanas, 1865 m. rugsėjo 6 d. įsakė Vilniaus cenzūros komitetui sekti, kad visos lietuviškos knygos būtų spausdinamos tik rusišku raudynu. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsenio ir platinti.

Tuojau po spaudos draudimo lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis pradėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenami į Lietuvą. Atsirado knygnešių profesija, steigėsi slaptos knygų platinimo ir leidimo draugijos, kuopelės. Viena tokia draugija, įkurta visoje Lietuvoje išgarsėjusio knygnešio Jurgio Bielinio (1846 – 1918).

“Knygnešio” sąvoka dabartiniu metu mums reiškia ne tik kovotoją dėl lietuviškos spaudos laisvės XIX a. antrojoje pusėje, – ji yra įgijusi ir platesnę prasmę. Spaudos draudimui priešinosi daug žmonių ir jų kovos formos buvo ryškiausios, todėl ilgainiui knygnešys tautai ėmė simbolizuoti atkaklumą, ryžtą, pasiaukojimą Tėvynei.

Visus knygnešius pirmiausia bene tiktų skirstyti į profesionalus ir mėgėjus. Profesionalais vadintume tuos, kurie knygnešyste vertėsi nuolat ir iš to gyveno, papildydami savo pajamas dar iš kokio nors verslo. Mėgėjais laikytini tie asmenys, kurie knygnešyste užsiėmė epizodiškai, kiti net atsitiktinai arba knygas gabeno per sieną kartu su kita kontrabanda.

Knygnešys dirbdavo tarsi trimis etapais:
1. Pereidavo sieną, nusipirkdavo knygų bei periodinių leidinių ir griždavo atgal;
2. Tą nelegalią literatūrą nugabendavo į pasirinktą apylinkę;
3. Pristatydavo ją skaitytojams.
Prifesonalus knygnešys visas tris funkcijas atlikdavo pats arba bent dvi pirmąsias. Buvo profesionalų, dirbančių vienoje kurioje srityje. Trečią profesionalų grupę sudarė įvairūs kromelninkai, škaplierninkai ir kiti asmenys, turintys leidimus smulkiajai prekybai; daugeliui jų draudžiama knyga buvo spekuliacijos ir pasipelnymo objektas. Jie labai dažnai įskųsdavo caro žandarams asmenis, platinančius knygas dėl patriotinių motyvų ir pardavinėjančius jas mažesne kaina.

Norint konkrečiau knygnešius įvardyti, būtų galima vartoti tris sąvokas: knygnešys, knygų platintojas ir knygos bičiulis. Knygnešius dar būtų galima skirstyti ir pagal kitus kriterijus. Pavyzdžiui, vieni platino tik religinę literatūrą, antri – vadinamąją komercinę, treti – tautinio Atgimimo, tautinio sąjudžio leidinius, ketvirti nevengė ir revoliucinių, socialdemokratinių.

Pasienio gyventojams kontrabanda buvo tiesiog gyvenimo būdas. Pasienio vietovių bernai, samdydamiesi ūkininkui, susiderėdavo tam tikrą laisvų dienų skaičių, kad galėtų “nueiti į Prūsus”. Jauniems vyrukams žygis į Prūsus parsinešant kokį nors daiktelį ar gražiai įrištą maldaknigę savo merginai buvo gal net vyriškumo šaunumo reikalas. Taigi konkretizuojant knygnešio veiklos motyvus, tuojau susiduriame su dviem galingomis jėgomis – tradicija ir komercija.

Literatūra

R. Vėbra “Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje” Vilnius “Mokslas” 1990
R. Vėbra “Lietuvių tautinis Atgimimas XIX amžiuje” Kaunas “Šviesa” 1992
Iš lietuvių kultūros istorijos “Spauda ir spaustuvės” Vilnius “Minskas” 1972
K. Doveika, V. Galinis, L. Gineitis, V. Kubilius, R. Mykšytė, K. Nastopka, A. Samulionis, V. Vanagas, A. Zalatorius, J. Žėkaitė Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas “Lietuvių literatūros istorija I” Vilnius 1979

Views All Time
Views All Time
13532
Views Today
Views Today
1
0 0