Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja “betarpiškos tikrybės”, pavyzdžiui, “aš mąstau”, arba “aš noriu” (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip “daiktas pats savaime” ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad “betarpiška tikrybė”, kaip ir “absoliutus pažinimas”, ir “daiktas pats savaime”, yra contradictio in ad jecto 10 : pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas – tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: “Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu “aš mąstau”, iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai – a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra “Aš” ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu “mąstymas”.