Gimė 1866m. gruodžio 17d. Salemos Būdos kaime, Sasnavos valsčiuje (dab. Marijampolės raj.), 17 ha žemės turinčio, paprasto valstiečio šeimoje. Motina mokė poterių ir tikybos pagrindų, tėvas – rašyti ir skaityti. Vasaromis Kazys ganė kiaules, žąsis, žiemą lankė rusišką pradžios mokyklą Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje.

Kazio tėvas Vincas Grinius (Grinevičius) iš savo dėdės, žinomo lietuvių kultūrininko M. Akelaičio, sulaukęs paramos, buvo apsišvietęs, raštingas valstietis, kaupė bibliotekėlę. Šeima buvo gausi – 11 vaikų (7 berniukai ir 4 mergaitės), bet užaugo tik 9, dvi sesutės mirė jaunos.

Kazys Grinius 1879 – 1887m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Čia jam didelę įtaką darė lietuvių kalbos mokytojas P. Arminas, o vėliau – P. Kriaučiūnas, kuris energingai ragino mokinius tautiškai susiprasti ir tvirtai laikytis lietuvybės. Jis juos ragino stengtis kalbėti tik lietuviškai, ginti savo kraštą nuo skriaudų, mylėti savo tėvų žemę ir pan. Šias ir kitas P. Kriaučiūno nuostatas Kazys dėjosi į galvą; vėliau, jau Vokietijoje 1947m. paskelbtuose atsiminimuose, šio mokytojo veiklą apibūdino kaip “apaštalavimą”.

Taigi, dar tebesimokydamas gimnazijoje nuo 1883m. Kazys skaitė “Aušrą” ir su savo draugu J. Mačiu pradėjo leisti ranka rašytą laikraštuką “Priešaušrį”, savo straipsnelius pasirašinėdamas “Varnaičio” slapyvardžiu. 1885m. jis jau leido “Iššiepdantį”. Tai buvo pirmieji K. Griniaus visuomeniniai darbai, kurių jis jau nebevengė iki gyvenimo pabaigos. K. Grinius uoliai platino “Aušrą” ir lietuviškas knygas.
1887m. baigęs gimnaziją, jis įstoja į Maskvos u-to medicinos fakultetą. Nors ir mokydamasis sunkiomis sąlygomis, jis vis tiek įsijungė į lietuvių studentų veiklą, kuriai tuomet vadovavo P. Leonas.
1888m. K. Grinius dalyvavo pirmajame Lietuvos demokratų partijos suvažiavime Marijampolėje. Ten aštriai iškilo naujo liberalaus lietuviško laikraščio reikalas. Drauge su V. Kudirka, P. Leonu, P. Kriaučiūnu, J. Staugaičiu, J. Bagdonu ir V. Palukaičiu suformuluoja “Varpo” paveikslą. Šis žurnalas ir pasirodo 1889m., kuriame K.Grinius parašė daugybę straipsnių. Deja, darbas leidiniuose sudomino caro žandarus ir Kazį pirmą kartą suėmė ir įmetė į Butyrkų kalėjimą už dalyvavimą studentų riaušėse.
Baigus universitetą į Lietuvą grįžti nepavyko, nes K. Grinius neturėjo lėšų įsikurti. 1893m. jis pagaliau gavo vietą ir 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūroje kaip laivo gydytojas. Tik po metų grįžo į Lietuvą ir Marijampolėje pradeda verstis laisva gydytojo praktika.

Visą laisvalaikį K. Grinius dabar skyrė “Varpo” ir “Ūkininko” spaudos reikalams, varpininkų veiklai, rinko lėšas, prižiūrėjo laikraščių administracijų veiklą, redagavo straipsnius, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1896m. vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo artima visuomeninės vyro veiklos pagalbininke. Ji, padedama socialdemokrato V. Kapsuko, buvo net surengusi 111 Dono pėstininkų pulko, dislokuoto Marijampolėje, kareivių sukilimą, kuris nepavyko. Taip pat ji rašė straipsnius “Dėdienės” slapyvardžiu. Gyvendamas Marijampolėje, K. Grinius buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo demonstracijas, būrė ir sąmojino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą, per lietuviškus chorus, spektaklius, suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už tokią veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905m. revoliucijos vėl grįžo į Marijampolę ir toliau varė kultūros bei švietimo darbą (pagal A. Eidintą jis išvengė tremties į Poltavą).

Vėliau, gyvendamas Vilniuje, jis rašė straipsnius “Lietuvos ūkininkui”, “Vilniaus žinioms”, įkūrė “Lietuvos ūkininko” priedus “Žemė”, “Sveikata”, “Mokykla”, “Aušriai”.
Prasidėjus I pasauliniam karui, K. Grinius su šeima pasitraukė į Rusiją, dalyvavo Rusijos lietuvių tarybos veikloje. 1918m. Kislovodske nužudoma jo žmona ir dukra Gražina. 1919m. jam pavyksta per Turkiją nuvykti į Paryžių, kur kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės delegacijos Taikos konferencijoje repatriacijos komisijos pirmininkas padeda grįžti į tėvynę, tūkstančiui lietuvių, patekusių į nelaisvę Vokietijoje. Tik 1919m. lapkričio mėnesį jis grįžta į Marijampolę.
Lietuvoje K. Grinius pasineria į nepriklausomos valstybės kūrimą. Jis atstovavo vieningai organizacijai, kurią sudarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS). Taigi Steigiamojo seimo rinkimuose, kuriuos laimėjo krikdemų partija, buvo išrinkti 28 valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų atstovai (23%). Pirmasis Seimo posėdis įvyko 1920m. gegužės 15d. Kaune, o tų pačių metų birželio 23d. buvo sudarytas naujas ministrų kabinetas, kurio pirmininku iš dalies buvo priverstas tapti Kazys Grinius. Jam nebuvo lengva, nes krikdemai nesutarė su liaudininkais dėl bažnyčios vietos valstybėje. K. Griniaus vyriausybė negalėjo būti vienpartinė, todėl jis pakvietė į ją du LKDP atstovus bei kelis nepartinius. Taigi, vyriausybė buvo koalicinė, bet K. Grinius buvo neginčijimas autoritetas visiems Ministrų kabineto nariams ne tik dėl nuopelnų lietuvių tautai praeityje, bet ir dėl savo intelekto bei kilnumo. Jis niekuomet nepretendavo į neklystamumą, pamatęs savo klaidą, atvirai ir tiesiai prisipažindavo ją padaręs.
1920m. ministrui pirmininkui buvo sunkūs – toliau aštrėjo santykiai su Lenkija dėl Vilniaus. 1921m. partijų atstovai Seime inirtingai svarstė žemės reformos įstatymą. Svarstant šį projektą, tarp LKDP ir liaudininkų kilo konfliktas dėl žemės įstatymo 8 paragrafo, kuris numatė, kad carizmo atimtos iš bažnytinių įstaigų žemės turi būti joms grąžintos pagal tą pačią normą, kaip ir privatiems savininkams. Liaudininkai liko ištikimi savo principui, jog žemę turi gauti tie, kurie ją dirba – bežemiai ir mažažemiai. 1922m. sausio mėnesį tuo pretekstu liaudininkai atšaukė iš vyriausybės K. Grinių ir koalicija iširo.
Po šio įvykio K. Grinius dar aktyviau tęsė mediko veiklą, populiariai aiškindamas sveikatos apsaugos klausimus. 1922m. jis vadovauja Kauno savivaldybės medicinos ir sanitarijos skyriui, įsteigia kelis motinų ir vaikų sveikatos centrus, dispancerį kovai su tuberkulioze, dezinfekcijos stotį ir t.t. Nuo 1924m. buvo draugijos kovai su tuberkulioze centro valdybos, o iki 1936m. jau tos draugijos pirmininku, kitų sveikatos apsaugos organizacijų steigėju ir pirmininku, leidinių redaktoriumi.
Tačiau krikščionių demokratų valdymas 1925-1926m. buvo nesėkmingas – ekonominė padėtis nestabilėjo, padaugėjo bedarbių. Rinkimų rezultatai į naują, III seimą, pranoko kairiųjų partijų lūkesčius. LVLS ir LSDP atstovų procentas Seime išaugo iki 44. Taigi, prezidentu 1926m. birželio 7d. buvo išrinktas K. Grinius.
Neįėję į valdžią krikdemai ir tautininkai nerimo, reiškė nepasitenkinimą nauju valstybės kursu ir kėlė baimę, kad vyriausybės liberalizmas atgaivinsiąs vietos lenkus ir leisiąs įsigalėti komunizmui. Šito pasekoje tų pačių metų gruodžio 17d. įvykdžius perversmą K. Grinius buvo pašalintas iš pareigų.

Po to jis veikliai dirbo savivaldybėje, rašė spaudoje, stengdamasis palaikyti demokratiškumo idėjas. Vokiečių okupacijos metu parodė didelę pilietinę drąsą, kartu su J. Aleksa ir M. Krupavičiumi pasirašydamas įteiktą vokiečiams protestą dėl Lietuvos piliečių žudymo. Už tai jis buvo ištremtas iš Kauno į Suvalkiją. Ten jis užsiiminėjo medicinos praktika, tačiau ligonių gausėjo ir jie užimdavo vis daugiau laiko, tai trukdė rašto darbams, tad teko gydymo atsisakyti. K. Griniui jau silpo regėjimas, skaityti reikėjo per padidinamąjį stiklą. Tik karo pabaigoje antroji žmona K. Arsaitė parūpino ištremtajam leidimą grįžti į Kauną.

1944m. artėjant frontui K. Grinius sunkiai, bet susitaikė su išvykimo iš Lietuvos mintimi. Jis pasitraukė į Vokietiją, o 1947m. – į JAV. Ten rašė atsiminimus ir mirė Čikagoje 1950m. birželio 4d.

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė “Lietuvos istorija”.
A. Šapoka “Lietuvos istorija”.
A. Eidintas “Lietuvos Respublikos prezidentai”.
Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija.

Views All Time
Views All Time
5053
Views Today
Views Today
1
0 0