Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija” kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas”). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju… naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius”. Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui” tai tik į naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti. Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais?