Antropologinė pažinimo prasmė; gnoseologinės problematikos apibūdinimas. Kasdieninis patyrimas ir filosofinės pažinimo problemos.

Pažinimas – tai esminių (pagrindinių) daikto ar reiškinio savybių bei jų ryšių sklaida.
Esminės savybės nei regimos, nei liečiamos, nei girdimos… Tai tokios savybės, kurios apsprendžia nusakomą objektą ar reiškinį jų vidinių ryšių pagrindu. “Vidinių ryšių” sąvoka reiškia neįžvelgiamus, istoriškai bei evoliuciškai įsišaknijusius ryšius. Gamta yra begalinė ir viskas joje susiję tarpusavyje. Todėl jos vystymesi (evoliucijoje) atsiranda toks reikšmingumas, kuris neatskiriamas nuo visybinių ryšių. O žmonių gyvenimo reikšmės įsitvirtina per istorinius bei kultūrinius ryšius. Todėl jų sukurtų objektų samprata ir pažinimas taip pat galimi tik ryšyje su konkrečia kultūra bei istorinėmis gelmėmis.

Sveikas protas, kasdieninė buitinė sąmonė bando paaiškinti žinojimą tiesioginių juslinių ryšių pagrindu arba empiriniu patyrimu, – tokiu patyrimu, kurį individas įgyja savo individualios veiklos pagrindu.

Gnoseologija (pažinimo teorija) įrodo, kad pirmas žingsnis į rūšies esminius ryšius, į jos pagrindą skleidžiasi ne juslinio patyrimo ar praktinės veiklos kelyje. Jis skleidžiasi dėl intuityvaus impulso. Jo pagrindas yra juslėmis neužčiuopiamų ryšių vaizdas. Jis gali būti tiesiogiai susijęs su dominančio objekto reikšme arba perteiktas subjektui simbolio forma. Toliau iš asociacijų ir lyginimų, t.y. loginiu būdu, konstruojamas visiems suprantamas vedinys – Tiesa.

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Gyvuliai, kaip biologinės būtybės, yra siaurai specializuoti. Gyvulio organizmo formos, struktūra yra tobulai prisitaikiusios prie tam tikrų sąlygų. Elgsena instinktyvaus pobūdžio, juslės specializuotos. Aplinkos chaose gyvulys veikia standartiškai, instinktyviai. Žmogus nėra harmoningai įaugęs į gamtą.

Žmogui gamta ne motina,o greičiau pamotė. Žmogus susvetimėjęs gamtos atžvilgiu. Žmogus, kaip biologinė būtybė nėra specializuotas. Šis bruožas iš kitos pusės reiškia, kad žmogus yra daugiau, nei biologinė būtybė. Jis turi dvasinės laisvės dovaną. Būtent dėl savo nespecializuotumo jis nėra pririštas prie konkrečios biologinės aplinkos. Žmogui būti laisvu, reiškia būti pašauktu veiklai. Tai specifiškas žmogaus buvimo pasaulyje būdas. Žmogus dėl savo buvimo pasaulyje ypatybių turi susikurti savo kultūrinę aplinką. Savo kultūrinės aplinkos sukūrimas yra biologinė rūšinė būtinybė. Lygiai taip pat biologinė būtinybė yra ir pažinimas.

Views All Time
Views All Time
3149
Views Today
Views Today
1
0 0