Tai, ką mes vadiname civilizuota sąmone, tvirtai atsiriboja nuo pagrindinių instinktų. Bet tie instinktai neišnyko. Jie tik prarado ryšį su mūsų sąmone ir yra priversti pasireikšti netiesiogiai – fiziniais neurozių simptomais ir kitais įvairiais netikėtumais, pavyzdžiui, nepaaiškinamomis nuotaikomis, netikėtu užmiršimu ar kalbos klaidomis.

Žmogus nori tikėti esąs savo sielos šeimininkas. Bet jis negali kontroliuoti savo nuotaikų ir emocijų, jis negali suvokti begalinės daugybės slaptų kelių ir būdų, kuriais pasąmonės veiksniai įsiskverbia į jo gyvenimo tvarką ir sprendimus, taigi, negali būti ir paties savęs šeimininkas. Pasąmonės faktorių egzistavimą sąlygoja archetipų autonomija. Kad nematytų savo skilimo, šiuolaikinis žmogus ginasi vadinamąja pertvarų sistema. Tam tikros išorinio gyvenimo ir jo paties elgesio sferos laikomos nelyg atskiruose stalčiuose ir niekada viena su kita nesusiduria.

Kaip šios „pertvarų“ psichologijos pavyzdį prisimenu alkoholiko atvejį, kuris, patekęs teigiamon vieno religinio judėjimo įtakon ir sužavėtas jo entuziazmo, užmiršo poreikį gerti. Jį akivaizdžiai ir stebuklingai išgydė Jėzus, ir jis buvo eksponuojamas kaip dieviškos malonės ir šios religinės organizacijos veiksmingumo liudytojas. Bet po kelių savaičių viešų išpažinčių naujovė ėmė blėsti ir prireikė atsigaivinti alkoholiu – taigi jis vėl pradėjo gerti. Bet gelbstinčioji religinė organizacija priėjo prie išvados, kad tai – „patologinis“ atvejis, akivaizdžiai netinkamas Jėzaus įsikišimui, taigi jie paguldė jį į ligoninę, manydami, kad paprastas gydytojas padarys savo darbą geriau nei dieviškasis Slaugytojas.

Tai vienas iš šiuolaikinio „kultūringo“ proto aspektų, kurį verta panagrinėti. Jis rodo, kad susiskaidymas ir psichologinė painiava darosi nepaprastai pavojingi.

Jei nors akimirką pažvelgtume į žmoniją, kaip į individą, pamatytume, kad žmonių rasę, kaip ir vieną asmenį, yra užvaldžiusios nesąmoningos jėgos; žmonija taip pat mėgsta kai kurias problemas laikyti atskiruose stalčiuose. Štai kodėl mes turėtume gerai apmąstyti, ką darome, kadangi dabar žmonijai gresia jos pačios susikurti mirtini pavojai, kurie darosi mums nepavaldūs. Mūsų pasaulis yra suskilęs kaip neurotikas, ir Geležinė uždanga žymi simbolinę susiskirstymo liniją. Vakariečiai pajutę agresyvų Rytų norą valdyti, mano privalą imtis ypatingų gynybos priemonių, bet kartu jie didžiuojasi savo dorybėmis ir gerais ketinimais.

Jie nesugeba suprasti, kad tai jų pačių ydos, kurias jie bando dangstyti tarptautinėmis elgesio normomis ir kurias komunistinis pasaulis sviedžia jiems atgal į veidą – begėdiškai ir metodiškai. Tai, ką Vakarai slapta ir truputį gėdydamiesi toleravo (diplomatinis melas, sistemingas apgaudinėjimas, užmaskuoti grasinimai) grįžta iš Rytų atvirai ir su visa jėga, ir suriša mus neurotiniais mazgais. Jo paties blogio šešėlis įžūliai šiepiasi vakarų žmogui iš anapus uždangos.

Tai paaiškina ypatingą Vakarų visuomenių žmogaus bejėgiškumo jausmą. Jis pradeda suprasti, kad mums iškylantys sunkumai yra moralinė problema, ir bandyti įveikti juos politinėmis priemonėmis – kaupiant branduolinius ginklus ar ekonominiu „lenktyniavimu“ – duoda menkus rezultatus, nes užkerta visus kelius. Daugelis mūsų dabar supranta, kad efektyvesni yra moraliniai ir dvasiniai būdai, kadangi jie mums suteikia psichinį imunitetą prieš nuolat didėjančią infekciją.

Bet kiekvienas toks atskiras bandymas buvo iki šiol neefektyvus, ir taip bus tol, kol save ir pasaulį bandysime įtikinti, kad tik jie (t.y. mūsų oponentai), yra neteisūs. Kur kas tikslingiau būtų pripažinti savo pačių tamsius šešėlius ir nedorus darbus. Jei matytume savo šešėlį (tamsiąją mūsų prigimties pusę), tai įgytume imunitetą bet kuriai moralinei ar dvasinei infekcijai ar kaltinimui. Dabar gi mes esame atviri bet kokiai infekcijai, nes iš esmės darome tą patį, ką ir jie. Bet turime ir papildomų trūkumų – nes mes nei matome, nei norime suprasti, ką patys darome, prisidengdami geromis manieromis.

Galima pažymėti, kad komunistinis pasaulis turi vieną didelį mitą (kurį mes vadiname iliuzija ir veltui viliamės, kad vertindami jį iš aukšto priversime išnykti). Tai laiko išbandymus pakėlusi archetipinė svajonė apie Aukso amžių (arba Rojų), kur kiekvienas turi visko iki valiai, o didis, teisingas ir išmintingas vadas valdo žmonijos vaikystę. Šis galingas archetipas savo infantiliuoju pavidalu pavergė žmones, ir jis niekada neišnyks iš žemės, nors ir kaip iš aukšto jį vertintume. Mes jį netgi palaikome savuoju vaikiškumu, nes mūsiškę Vakarų civilizaciją yra pavergusi ta pati mitologija. Nesąmoningai mes puoselėjam tas pačias nuostatas, viltis ir lūkesčius. Tikime klestinčios gerovės valstybe, visuotine taika, žmonių lygybe, amžinosiomis žmogaus teisėmis, teisybe ir teisingumu, ir (gal tai ir pernelyg smarkiai pasakyta) Dievo karalyste žemėje.

Liūdna tiesa yra ta, kad tikrasis žmogaus gyvenimas susideda iš daugelio nepermaldaujamų priešybių – dienos ir nakties, gimimo ir mirties, laimės ir nelaimės, gėrio ir blogio. Mes netgi nesame tikri, kad viena priešybė įveiks kitą, kad gėris nugalės blogį, o džiaugsmas – skausmą. Gyvenimas yra mūšio laukas. Jis visada toks buvo ir visuomet bus, o jeigu taip nebūtų, baigtųsi ir egzistencija.

Kaip tik šis vidinis konfliktas leido pirmiesiems krikščionims tikėtis ir laukti greitos šio pasaulio pabaigos, o budistams – atsisakyti visų žemiškų troškimų ir siekių. Šie esminiai atsakymai būtų buvę tiesiog savižudiški, jei jie nebūtų susieti su savitomis dvasinėmis ir moralinėmis idėjomis ir praktikomis, kurios sudaro abiejų religijų didžiausią dalį ir kurios kažkiek modifikavo radikalų pasaulio neigimą.

Pabrėžiu šį dalyką, nes mūsų laikais milijonai žmonių prarado tikėjimą bet kokia religija. Šie žmonės jau nebesupranta religijos. Kol gyvenimas ramus ir sklandus, religijos praradimas beveik nepastebimas. Bet kitas reikalas, kai ateina kančia. Tada žmogus pradeda ieškoti išeities ir susimąsto apie gyvenimo ir jo stulbinančios skaudžios patirties prasmę.

Reikšminga ir tai, kad (remiantis mano paties patyrimu), žydai ir protestantai su psichoterapeutais konsultuojasi dažniau negu katalikai. Nenuostabu, nes katalikų bažnyčia vis dar jaučiasi atsakinga už cura animarum (rūpinimasis sielos gerove). Bet šiame mokslo amžiuje psichiatras yra pasiruošęs, kad jo bus klausiama ir tų dalykų, kurie anksčiau priklausė teologų kompetencijai. Žmonėms atrodo, kad yra (ar būtų) didžiulis skirtumas, jei jie vien tikės prasmingu gyvenimu, ar Dievu ir nemirtingumu. Artėjančios mirties šmėkla dažnai labai paskatina tokias mintis. Nuo neatmenamų laikų žmonės galvojo apie Aukščiausiąją Būtybę (vieną ar kelias) ir apie pomirtinę Šalį. Ir tik šiandien jie mano, kad gali apsieiti be tokių minčių.

Kadangi Dievo sosto danguje negalima surasti teleskopu, ir neįmanoma tikrai nustatyti, kad mirę mylimi tėvas ar motina kur nors egzistuoja kažkokia fizine forma, žmonėms atrodo, kad ir tokios idėjos yra „neteisingos“. Aš pasakyčiau, nėra pakankamai „teisingos“, nes jos lydėjo žmogaus gyvenimą nuo neatmenamų laikų ir vis dar įsiskverbia į sąmonę pasitaikius menkiausiai progai.

Šiuolaikinis žmogus gali manyti, kad jis gali be jų apsieiti ir savo nuomonę paremti tvirtinimu, kad nesama mokslinio tokių idėjų teisingumo įrodymo. Jis gali netgi gailėtis praradęs tikėjimą. Bet kadangi mes susiduriame su nematomais ir nepažiniais dalykais (Dievas yra už žmogaus pažinimo ribų, ir neįmanoma įrodyti nemirtingumą), kodėl turėtume jaudintis dėl įrodymų? Net jei protu ir nesuvokiame, kodėl maiste reikia druskos, vis tiek turime naudos ją vartodami. Galime tvirtinti, kad druskos vartojimas tėra skonio iliuzija ar nusistatymas; bet jis vis tiek tarnauja mūsų gerovei. Tad kodėl mes turėtume atsisakyti pažiūrų, kurios gali padėti išgyventi krizes ir suteikti prasmę mūsų egzistencijai?

Iš kur žinome, kad tos idėjos neteisingos? Daugelis pritartų man, jei tiesiog pasakyčiau, kad tos idėjos turbūt tėra iliuzijos. Žmonės nesupranta, kad religinio tikėjimo neigimą lygiai taip pat neįmanoma „įrodyti“, kaip ir teigimą. Mes esame visiškai laisvi pasirinkti, kurio požiūrio mes laikomės; bet kuriuo atveju tai bus mūsų valios pasirinkimo sprendimas.

Tačiau esama ir svarbių priežasčių, dėl kurių reiktų puoselėti idėjas, kurių niekad negalima įrodyti. Mes žinome, kad jos naudingos. Žmogui būtinai reikia bendrųjų idėjų ir įsitikinimų, kurie suteiktų prasmę jo gyvenimui ir padėtų surasti savo vietą visatoje. Jis gali įveikti tiesiog neįtikėtinus sunkumus, kai yra įsitikinęs, kad visa turi prasmę; ir yra visai sugniuždomas, jei įveikęs visas savo nelaimes, turi pripažinti, kad dalyvauja tik „idioto sekamoje pasakoje“.

Būtent religiniai simboliai suteikia prasmę žmogaus gyvenimui. Pueblo indėnai tiki esą Tėvo Saulės sūnūs, ir tas tikėjimas suteikia jų gyvenimui perspektyvą (ir tikslą), kuris siekia kur kas toliau negu jų ribota egzistencija. Jis atveria didžiulę erdvę atsiskleisti asmenybei ir leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą. Taigi jų padėtis nepalyginamai geresnė negu civilizuoto žmogaus, kuris žino, kad yra (ir liks) niekas daugiau, tik pasigailėtinas vargšas, neturintis jokios gilesnės gyvenimo prasmės.

Būtent platesnės savo egzistencijos prasmės suvokimas iškelia žmogų aukščiau noro tik gauti ir išleisti. Jei šv. Paulius būtų tikėjęs, kad tėra keliaujantis kilimų audėjas, jis tikrai nebūtų tapęs tuo, kuo tapo. Tikrasis ir prasmingas jo gyvenimas kilo iš vidinio įsitikinimo, kad jis yra Dievo pasiuntinys. Galima jį apkaltinti didybės manija, bet toks požiūris nublanksta prieš istorijos liudijimus ir vėlesnių kartų įvertinimą. Jį užvaldęs mitas padarė jį didesnį nei paprastas amatininkas.

Tačiau mitą sudaro simboliai, kurių niekas niekada sąmoningai nebuvo sukūręs. Jie įvyko. Ne žmogus Jėzus sukūrė mitą apie dievą-žmogų. Jis egzistavo daug šimtmečių prieš Kristaus gimimą. Jį užvaldė ši simbolinė idėja, kuri, kaip pasakoja šv. Matas, iškėlė jį aukščiau riboto Nazareto dailidės gyvenimo.

Mitų šaknys siekia pirmykščius pasakotojus ir jų sapnus, žmones, kuriuos vedė jų svajonės. Tie žmonės nelabai skyrėsi nuo tų, kuriuos vėlesnės kartos vadino poetais ir filosofais. Pirmykščių pasakotojų nejaudino jų fantazijų kilmė; tik daug vėliau žmonės pradėjo galvoti, iš kur kilo tie pasakojimai. Tačiau prieš daugelį šimtmečių, tuo metu, kurį mes vadiname „Senovės“ Graikija, žmogaus protas buvo pakankamai ištobulėjęs, kad suvoktų, jog pasakų dievai yra ne kas kita, kaip archaiški ir perdėti padavimai apie seniai mirusius karalius ir vadus. Žmonės perėmė požiūrį, kad mitai pernelyg neįtikimi, kad reikštų tai, apie ką juose kalbama. Todėl jie bandė juos supaprastinti iki visiems suvokiamos formos.

Vėlesniais laikais, kaip matome, tas pats atsitiko su sapnų simbolizmu. Tais laikais, kai psichologija dar gyveno savo vaikystės amžių, sužinojome, kad sapnai yra svarbūs. Tačiau kaip graikai buvo įtikinę save, kad jų mitai tebuvo išdalinta racionali ar „normali“ istorija, taip kai kurie psichologijos pionieriai padarė išvadą, kad sapnai nereiškia to, ką atrodo reiškią. Sapnų simbolių ir vaizdinių buvo nepaisoma kaip keistų formų ar pavidalų, kuriais sąmoningam protui pasirodo nuslopintas psichikos turinys. Taigi buvo manoma, kad sapnas reiškia kažką kitą, o ne tą, kas jame aiškiai pasakyta.

Jau rašiau, kad nesutinku su šiuo požiūriu – būtent tai privertė mane tyrinėti sapnų formą ir turinį. Kodėl sapnai turėtų reikšti ką kitą, nei jų turinys? Ar gamtoje egzistuoja dar kas nors, kas būtų kita, nei yra? Sapnas – normalus ir natūralus reiškinys, ir nereiškia kažko, kuo jis nėra. Netgi Talmude sakoma: „Sapnas yra jo paties aiškinimas“. Painiava kyla dėl to, kad sapnų turinys yra simboliškas, taigi turi daugiau negu vieną reikšmę. Simboliai rodo ką kita nei tai, ką suvokiame sąmoningai. Todėl jie susieja su tuo, kas nesąmoninga arba bent jau ne visai sąmoninga.

Moksliniam protui toks reiškinys kaip simbolinės idėjos sudaro keblumų, nes jų negalima suformuluoti pagal intelekto ir logikos reikalavimus. Be abejonės, tai nėra vienintelis toks atvejis psichologijoje. Sunkumai prasideda, susidūrus su tokiais reiškiniais kaip „afektai“ arba emocijos, kurie niekaip nesileidžia psichologų galutinai apibrėžiami. Sunkumų priežastis yra ta pati abiem atvejais – pasąmonės įsiveržimas.

Esu pakankamai gerai susipažinęs su moksliniu požiūriu ir suprantu, kaip pikta dirbti su faktais, kurių negalima visiškai ir adekvačiai suvokti. Sunkumas šių fenomenų atveju yra tas, kad faktai nepaneigiami, tačiau jie negali būti suformuluoti intelekto sąvokomis. Tam reikia suprasti patį gyvenimą, nes kaip tik gyvenimas sukelia emocijas ir simbolines idėjas.

Akademinis psichologas yra visiškai laisvas nesvarstyti emocijų fenomeno ir pasąmonės sąvokos. Tačiau jos yra kaip faktas ir psichologas gydytojas turi joms bent jau skirti reikiamą dėmesį; nes emociniai konfliktai ir pasąmonės įsiveržimas yra klasiniai jo mokslo bruožai. Jei jis iš viso gydo pacientą, tai jis susiduria su šiais iracionalumais kaip su „kietais“ faktais, nesvarbu, ar jis sugeba juos suformuluoti racionaliais terminais (intelekto sąvokomis).

Todėl visiškai natūralu, kad žmonėms, neturintiems gydytojo psichologo praktikos, būna sunku suprasti, kas vyksta, kai psichologija iš ramios mokslinių tyrinėjimų laboratorijos persikelia į tikrą gyvenimą ir tampa jo aktyvia dalimi. Taiklumo pratybos šaudykloje visiškai skiriasi nuo mūšio lauko; gydytojas susiduria su nelaimingais atsitikimais tikrame kare. Jis turi rūpintis psichikos realijomis, net jeigu negali jų moksliškai apibrėžti. Štai kodėl joks vadovėlis negali išmokyti psichologijos, ji išmokstama tik iš aktualaus patyrimo.

Tai mes galime gerai pamatyti, analizuodami kai kuriuos gerai žinomus simbolius: pavyzdžiui, krikščionybės kryžius yra prasmingas simbolis, išreiškiantis daugybę aspektų, idėjų ir emocijų. Tačiau kryžius sąraše prie pavardės paprasčiausiai nurodo, kad tas žmogus miręs. Phallus – visaapimantis induizmo simbolis, bet jeigu gatvės padauža nupiešia jį ant sienos, tai tik reiškia, kad berniūkštis domisi savo lyties organu.

Kadangi infantilios ir brendimo fantazijos dažnai tęsiasi ir suaugusiojo gyvenime, daugelyje sapnų yra neabejotinos seksualinės aliuzijos. Būtų absurdiška aiškinti jas kaip nors kitaip. Bet kai masonas kalba apie vienuolį paguldytą ant vienuolės arba elektrikas – apie vyrišką kištuką ir moterišką rozetę, būtų juokinga įžvelgti čia jaunuoliškas seksualines fantazijas. Jis tiesiog vaizdingais žodžiais apibūdina savo darbo įrankius. Kai išsimokslinęs indas kalba apie Lingamą (phallus, kuris indų mitologijoje reiškia dievą Šivą), galima išgirsti dalykų, kuriuos mes, vakariečiai, niekaip negalime sieti su lyties organu. Be abejonės, Lingam nėra nepadori aliuzija, kaip ir kryžius nėra vien mirties ženklas. Daug kas priklauso nuo sapnuotojo, kuriam gimsta tokie vaizdiniai, brandumo.

Sapnų ir simbolių aiškinimas reikalauja inteligencijos. Jo negalima paversti mechanine sistema ir sukrauti į nesugebančius įsivaizduoti smegenis. Interpretuotojas turi vis geriau pažinti ir sapnuotojo individualybę, ir patį save. Joks patyręs šios srities specialistas neneigs, kad yra tam tikrų apskaičiavimų, kurie gali praversti praktiškai, bet juos būtina taikyti išmintingai ir sumaniai. Galime laikytis visų teisingų taisyklių, bet įklimpti kokioje nors baisiausioje nesąmonėje, tiesiog praleidus kokią nors, atrodytų nereikšmingą detalę, kurios nebūtų praleidęs labiau išlavintas protas. Netgi aukšto intelekto žmogus gali pasukti klaidingu keliu, jei trūksta intuicijos ar jautrumo.

Bandydami suprasti simbolius, susiduriame ne tik su pačiu simboliu, bet ir su visu simbolį sukūrusiu individu. Būtina išsiaiškinti sapnuotojo kultūrinį išsilavinimą ir besiaiškindamas interpretatorius pats užpildo daugelį savo išsilavinimo spragų. Nusistačiau sau tokią taisyklę – į kiekvieną atvejį žiūriu kaip į visiškai naują dalyką, apie kurį nežinau visiškai nieko. Įprastiniai atsakymai gali praversti tiriant paviršinius dalykus, bet priartėjus prie gyvybiškai svarbių problemų, pats gyvenimas ima viršų ir netgi nuostabiausios teorinės prielaidos tampa neveiksmingais žodžiais.

Vaizduotė ir intuicija yra nepaprastai svarbios mūsų supratimui ir mąstymui. Ir nors yra paplitusi įprasta nuomonė, kad jos itin reikšmingos poetams ir menininkams (kad „proto“ dalykuose reikėtų jais nepasitikėti), tačiau iš tikrųjų jos ne mažiau svarbios ir aukštesniuosiuose mokslo lygmenyse. Čia jos darosi vis svarbesnės, papildydamos „racionalųjį“ intelektą ir jo vaidmenį sprendžiant specifines problemas. Netgi fizika, tiksliausia iš taikomųjų mokslų, stebėtinai priklauso nuo intuicijos, kuri veikia pasąmoningai (nors vėliau galima parodyti, kaip loginis mąstymas gali atvesti prie tų pačių rezultatų, kaip ir intuicija).

Intuicija tiesiog būtina aiškinant simbolius ir dažnai gali įtikinti, kad sapnuotojas iš karto juos suprato. Bet kokia laiminga nuojauta, nors subjektyviai ir įtikinanti, taip pat gali būti ir pavojinga. Ji gali labai lengvai sukelti apgaulingą saugumo jausmą. Ji gali vilioti ir analitiką, ir sapnuotoją toliau jaukiai ir sąlygiškai lengvai bendrauti, o tai gali virsti savotišku bendru sapnu. Saugus tikro intelektualinio pažinimo ir moralinio supratimo pagrindas gali būti prarastas, jei tenkinsimės miglotu įsitikinimu, kad suprato iš „nuojautos“. Paaiškinti ir pažinti galima tik pavertus intuicijas tiksliu faktų ir jų loginio ryšio žinojimu.

Sąžiningas tyrinėtojas turės pripažinti, kad jis negali visuomet to padaryti, net būtų nesąžininga neturėti nuolat to galvoje. Netgi mokslininkas yra žmogus. Todėl jam, kaip ir kitiems, natūralu nemėgti dalykų, kurių jis negali paaiškinti. Yra paplitusi iliuzija manyti, kad tai, ką pažįstame dabar, yra viskas, ką apskritai kada nors galime pažinti. Nieko nėra labiau pažeidžiamo, nei mokslinė teorija, kuri tėra trumpalaikis bandymas paaiškinti faktus, o ne pačią amžiną tiesą.

Views All Time
Views All Time
3507
Views Today
Views Today
2
0 0