Karlas Gustavas JUNGAS – Žvelgiant į pasąmonę: tipų problema

Visose kitose mokslo šakose yra teisėta taikyti hipotezes beasmeniams subjektams. Tačiau psichologijoje jūs neišvengiamai susiduriate su gyvenimiškais ryšiais tarp dviejų individų, kur nė iš vieno iš jų negalima atimti jo subjektyvios asmenybės ar kaip nors kitaip depersonalizuoti. Analizuotojas ir jo pacientas gali susitarti, kad žiūrės į pasirinktą problemą bešališkai ir objektyviai, bet jiems įsitraukus į diskusiją, įtraukiamos ir jų asmenybės. Šiuo požiūriu tolesnis progresas įmanomas tik pasiekus abipusį sutarimą.

Ar galime ką nors objektyviai nuspręsti apie galutinį rezultatą? Tik tuomet, jei palyginsime savo išvadas su tomis normomis, kurios galioja toje socialinėje aplinkoje, kuriai priklauso individas. Netgi tokiu atveju turime atsižvelgti į to individo protinę pusiausvyrą (arba „sveikumą”). Kadangi rezultatas negali būti visiškai kolektyvinis individų sulyginimas, kad pritaikytų juos prie jų visuomenės „normų”. Tai sukeltų visiškai nenatūralią būseną. Sveika ir normali visuomenė yra tokia, kur žmonės, kaip įprasta, nesutaria, nes visuotinis sutarimas yra gan retas dalykas anapus instinktyvių žmogiškų savybių sferos.

Nesutarimas (nuomonių skirtumas) – visuomenės intelektualinio gyvenimo variklis, tačiau tai nėra tikslas; sutarimas ne mažiau svarbus irgi. Kadangi psichologija visų pirma susijusi su priešybių pusiausvyra, jokio sprendimo negalima laikyti galutiniu, jei neatsižvelgta į jo atvirkštybę. Šio ypatumo priežastis ta, kad nėra jokio požiūrio taško virš ar už psichologijos, kuris įgalintų mus galutinai nuspręsti, kas yra siela (psichė).

Straipsniai 1 reklama

Nepaisant to, kad sapnai reikalauja individualaus požiūrio, būtinos ir kai kurios bendrybės, kad galima būtų klasifikuoti ir aiškinti tą medžiagą, kurią psichologai surenka tyrinėdami daugelį individų. Be abejo, būtų neįmanoma suformuluoti kokią nors psichologinę teoriją ar jos mokyti, aprašant daugybę atskirų atvejų, nepasistengus pamatyti, ką jie turi bendro ir kuo skiriasi. Pagrindu galima pasirinkti bet kokią bendrą charakteristiką. Viena, pavyzdžiui, galėtų būti sąlyginai paprastas skirtumas tarp individų, kurių asmenybės „ekstravertiškos”, ir tų, kurių „intravertiškos”. Tai tik vienas iš daugybės galimų apibendrinimų, bet jis iš karto leidžia pamatyti sunkumus, kurie gali iškilti, jei pasitaikys, kad analitikas priklauso vienam tipui, o pacientas – kitam.

Kadangi bet kokia gilesnė sapnų analizė supriešina du individus, be abejonės, didelis skirtumas, ar jų pasaulėjautos tipai tie patys, ar ne. Jei abu priklauso tam pačiam tipui, tai galės ilgą laiką sėkmingai bendrauti. Bet jei vienas ekstravertas, o kitas intravertas, jų skirtingi ir priešingi požiūriai gali iš karto susidurti, ypač jei jie nežino savo asmenybės tipo, arba jei mano, kad jų tipas yra vienintelis teisingas. Pavyzdžiui, ekstravertas pasirinks daugumos požiūrį; intravertas jį atmes vien todėl, kad jis madingas. Toks nesupratimas gana lengvas, kadangi kas atrodo vertinga vienam, kitam neturi vertės. Pats Froidas, pavyzdžiui, tokį intravertišką tipą aiškino kaip žmogų, liguistai susirūpinusį savimi. Bet introspekcija ir savęs pažinimas gali būti labai vertingi ir svarbūs.

Aiškinant sapnus, gyvybiškai svarbu atsižvelgti į tokius asmenybių skirtingumus. Negalima manyti, kad analitikas – supermenas, esantis aukščiau tokių skirtingumų vien todėl, kad jis gydytojas, išmokęs psichologijos teorijos ir atitinkamos technikos. Jis gali tik įsivaizduoti esąs pranašesnis tiek, kiek mano savo teoriją ir techniką esant absoliučiai teisingomis, galinčiomis aprėpti visą žmogaus psichiką. Kadangi tai daugiau negu abejotina, jis tikrai negali būti tuo įsitikinęs. Taigi, jį užgrius slaptos dvejonės, jeigu savo pacientų žmogiškajai pilnatvei priešpriešins teoriją ar techniką (kuri tėra hipotezė, arba bandymas), o ne savo paties gyvenimiškąją pilnatvę.

Visa analitiko asmenybė yra vienintelis lygiavertis paciento asmenybės atitikmuo. Psichologinė patirtis ir žinios yra ne daugiau, nei tam tikras analizuotojo pranašumas. Jie neapsaugo analitiko nuo „susirėmimo”, kuriame jis bus išbandytas, kaip ir jo pacientas. Todėl labai svarbu, ar jų asmenybės yra harmoningos, ar konfliktuojančios, ar papildo vienas kitą.

Ekstravertiškumas ir intravertiškumas yra tik du iš daugelio žmogaus elgesio savitumų. Bet dažniausiai jie gana akivaizdūs ir lengvai atpažįstami. Pavyzdžiui, jei patyrinėtume ekstravertiškus individus, greitai pamatytume, kad jie daug kuo skiriasi vienas nuo kito; tad ekstravertiškumas yra paviršutiniškas ir pernelyg bendras kriterijus, kad galėtų būti tikrų apibūdinimu. Todėl jau seniai bandžiau surasti kokius nors kitus esminius savitumus, kurie galėtų padėti sutvarkyti iš pažiūros beribę žmogiškųjų individualumų įvairovę.

Mane visada stulbino, kad yra neįsivaizduojama daugybė individų, kurie niekada nesinaudoja savo protu, jei tik gali to išvengti; ir lygiai tiek pat tų, kurie naudojasi savo protu, bet labai kvailai. Dar mane stebino, kad esama daug protingų ir apsukrių žmonių, kurie gyvena (tiek, kiek galima taip gyventi), lyg niekad nebūtų išmokę naudotis savo jutimo organais: jie nemato daiktų prieš savo akis, negirdi žodžių, skambančių ausyse, nejunta daiktų, kuriuos lyti ar ragauja. Kai kurie gyvena, nežinodami apie savo kūno būseną.

Esama ir tokių žmonių, kurie atrodo tarsi gyventų, turėdami nepaprastai keistą sąmonės būseną, lyg ta padėtis, kurią jie pasiekė šiandien, būtų galutinė, jos visiškai nebūtų galima pakeisti, arba lyg pasaulis ir siela būtų statiški ir tokie būtų visada. Atrodo, iš jų atimta vaizduotė, ir jie visiškai ir išimtinai priklauso nuo savo jutimų. Progos ir galimybės neegzistuoja jų pasaulyje, ir „šiandienoje” nėra tikro „rytoj”. Ateitis tėra praeities pakartojimas.

Bandau trumpai perteikti skaitytojui savo paties pirmuosius įspūdžius, kai pradėjau stebėti daugybę sutiktų žmonių. Greitai man tapo aišku, kad tie žmonės, kurie naudojasi savo protu, yra tie, kurie mąsto – t.y. kurie savo intelekto sugebėjimus naudoja bandydami prisitaikyti prie žmonių ir aplinkybių. O lygiai taip pat inteligentiški žmonės, kurie negalvoja, yra tie, kurie ieško ir randa savo kelią „jausmais”.

„Jausmas” yra žodis, kurį reikia paaiškinti. Pavyzdžiui, vieni sako „jausmas”, kalbėdami apie emocijas (atitinka prancūzišką žodį „sentiment”). Bet tas pats žodis vartojamas „nuomonės” reikšme; pavyzdžiui, pranešimas iš Baltųjų Rūmų gali prasidėti: „Prezidentas mano (angl. feels)…” Be to, žodis gali būti vartojamas apibūdinti intuiciją: „Aš jaučiu, tarsi…”

Kai vartoju žodį „jausti” kaip priešybę žodžiui „mąstyti” („galvoti”), turiu galvoje vertybinį sprendimą: priimtinas ar nepriimtinas, geras ar blogas ir t.t. Pagal šį apibrėžimą jausmas nereiškia emocijos (kuri pagal žodžio reikšmę yra nevalinga). Jausmas, kaip aš tai suprantu, yra (kaip mąstymas) racionali (t.y. tvarkanti) funkcija, tuo tarpu intuicija yra iracionali (t.y. suvokianti) funkcija. Kadangi intuicija yra nuojauta, tai negali būti sąmoningo veiksmo produktas; tai greičiau nesąmoningas įvykis, kuris priklauso nuo skirtingų išorinių ir vidinių aplinkybių, o ne nuo sprendimo. Intuicija labiau primena juslinį suvokimą, kuris taip pat yra iracionalus įvykis, kadangi priklauso daugiausia nuo objektyvių stimulų, kurie atsiranda dėl fizinių, o ne dėl intelektualinių priežasčių.

Šie keturi funkciniai tipai atitinka akivaizdžius būdus, kuriais sąmonė orientuojasi į patirtį. Jutimas (t.y. suvokimas juslėmis) praneša, kad kas nors egzistuoja; mąstymas pasako, kas tai yra; jausmas pasako, ar tai priimtina, ar ne; intuicija pasako, iš kur tai ateina ir kur eina.

Skaitytojas turėtų suprasti, kad šie keturi žmogaus elgesio tipų kriterijai tėra keturi požiūriai iš daugelio kitų, panašiai kaip valios jėga, temperamentas, vaizduotė, atmintis ir t.t. Tai nėra dogmatiška, bet pati jų kilmė siūlo juos kaip tinkamus klasifikavimo kriterijus. Man jie ypač patogūs, kai reikia paaiškinti tėvus vaikams, vyrus žmonoms, ir atvirkščiai. Jie naudingi ir aiškinantis savo pačių išankstines nuostatas.

Taigi, jei norite suprasti kito žmogaus sapną, reikia paaukoti savo pačių polinkius ir atsisakyti išankstinių nuostatų. Tai nėra lengva ir patogu, kadangi tai jau vidinės pastangos, kurios ne kiekvienam patinka. Bet jei analitikas nesistengia kritiškai įvertinti savo paties požiūrio ar pripažinti jo reliatyvumo, jis negaus teisingos informacijos ir tiek, kiek reikia, neįžvelgs savo paciento proto ir sielos. Analitikas tikisi, kad pacientas bent jau bus linkęs išklausyti jo nuomonę ir rimtai į ją pažiūrėti, bet ir pacientas turi turėti tokią pat teisę. Nors toks tarpusavio santykis privalomas norint bet ką suprasti ir todėl yra savaime suprantama būtinybė, reikia sau vis priminti, kad gydant svarbiau, kad suprastų pacientas, negu kad analitikas patenkintų savo teorinius lūkesčius. Paciento pasipriešinimas analitiko interpretacijai nebūtinai neteisingas; tai veikiau tikras ženklas, kad kas nors „neveikia”. Arba pacientas dar nesupranta, arba interpretacija netinkama.

Mūsų pastangomis išaiškinti kito žmogaus sapnų simbolius visada trukdo tai, kad mes esame linkę užpildyti neišvengiamas savo supratimo spragas projektuodami (patys mintyse pridėdami nuo savęs), t.y. tardami, kad tą patį, ką suvokia ir galvoja analitikas, suvokia ir galvoja sapnuotojas. Kad išvengčiau šio klaidų šaltinio, visada tvirtinau, kad svarbiausia laikytis konkretaus sapno konteksto (nuo jo nenukrypti) ir atsisakyti teorinių prielaidų apie sapnus apskritai – išskyrus hipotezę, kad sapnai vienaip ar kitaip prasmingi.

Iš to, ką pasakiau, aišku, kad sapnams aiškinti negalima nustatyti bendrų taisyklių. Kai anksčiau tvirtinau, kad bendroji sapnų funkcija – kompensuoti sąmonės trūkumus ir iškrypimus, turėjau galvoje, kad ši prielaida leido priartėti prie konkrečių (individualių) sapnų prigimties. Kai kuriais atvejais ši funkcija aiškiai parodyta.

Views All Time
Views All Time
2982
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

91 − = 89