Mūsų intelektas sukūrė naują pasaulį, kuris valdo gamtą, ir jame apgyvendino pabaisiškas mašinas. Jos tokios neabejotinai naudingos, kad net neįsivaizduojame, kad galėtume jų atsikratyti ar išsivaduoti nuo tarnavimo joms. Žmogus privalo paklusti drąsiems savo mokslinio ir išradingo proto impulsams ir žavėtis savo nuostabiais pasiekimais. Tuo pat metu jo genialiam protui būdingas kraupus polinkis išradinėti daiktus, kurie darosi vis labiau pavojingi,- nes tai yra vis tobulesnės masinės savižudybės priemonės.

Kadangi planetos gyventojų skaičius nesulaikomai didėja, žmogus pradėjo ieškoti būdų ir priemonių, kaip sustabdyti šį potvynį. Bet gamta gali užbėgti mums už akių, atgręždama prieš žmogų jo paties kūrybingą protą. Pavyzdžiui, vandenilinė bomba gali sėkmingai sustabdyti gyventojų skaičiaus didėjimą. Nors didžiuojamės tuo, kad valdome gamtą, vis dar esame jos aukos, nes net neišmokstame valdyti savo prigimties. Lėtai, bet neišvengiamai užsitraukiame nelaimę.

Jau nėra dievų, kuriuos galėtume pasikviesti sau į pagalbą. Didžiosios pasaulio religijos kenčia nuo vis didėjančio išsekimo, nes gelbstinti dievybė išnyko iš miškų, upių, kalnų ir gyvūnų, o dievas-žmogus dingo pasąmonės pasaulio požemiuose. Mes apgaudinėjame save, kad jie slapta tebeegzistuoja tarp mūsų praeities reliktų. Mūsų dabartinį gyvenimą valdo Proto deivė – didžiausia ir tragiškiausia iliuzija. Mes įtikinėjam save, kad, pasitelkę protą, „nugalėjome gamtą“.

Bet tai tik lozungas, kadangi vadinamasis gamtos užkariavimas pribloškia mus natūraliu gyventojų pertekliumi, ir prie mūsų rūpesčių dar prideda psichologinį nesugebėjimą padaryti būtinus politinius susitarimus. Žmonėms ir dabar tebėra visai natūralu ginčytis ir kovoti vieniems su kitais, įrodinėjant savo pranašumą. Kaipgi tada mes „nugalėjome gamtą“?

Kiekvienas pasikeitimas turi kur nors prasidėti,- ir tik atskiras žmogus gali jį patirti ir įvykdyti. Pokyčius iš tikrųjų turi pradėti individas – juo gali būti bet kuris iš mūsų. Niekas negali leisti sau dairytis ir laukti, kad kas nors padarytų tai, ko jis pats nenori daryti. Bet kadangi, regis niekas nežino, ką daryti, vertėtų kiekvienam iš mūsų paklausti, ar kartais jo ar jos pasąmonė nežino ko nors, kas galėtų mums padėti.

Atrodo, kad sąmoningas protas čia negali nieko padaryti. Žmogus šiandien skausmingai suvokia, kad nei didžiosios religijos, nei įvairios filosofijos negali suteikti jam tų stiprių gaivinančių idėjų, kurios suteiktų saugumą, kurio jam reikia, kad galėtų gyventi tokiame dabarties pasaulyje.

Žinau, ką pasakytų budistai: viskas būtų gerai, jei žmonės eitų „aštuoneriopu tobulėjimo keliu“ pagal Dharmos dėsnius ir teisingai pažintų save. Krikščionis pasakytų, kad jeigu žmonės tikėtų Dievą, mūsų pasaulis būtų geresnis. Racionalistas tvirtina – jei žmonės būtų protingesni ir sumanesni, visos mūsų problemos būtų įveikiamos. Bėda, kad nė vienas iš jų pats nepajėgia išspręsti šių problemų.

Krikščionys dažnai klausia, kodėl Dievas nekalba su jais, kaip būdavo anksčiau. Kai girdžiu tokius klausimus, aš visuomet prisimenu vieną rabiną, kurio klausė, kodėl taip yra, kad ankstesniais laikais Dievas dažnai pasirodydavo žmonėms, o dabar niekas jo nemato. Rabinas atsakė: „dabar jau nėra žmonių, kurie galėtų pakankamai žemai nusilenkti“.

Atsakymas – kaip pirštu į akį. Mus taip užvaldė ir įkalino mūsų pačių subjektyvi sąmonė, kad užmiršome seniai žinomą dalyką – Dievas dažniausiai kalba per sapnus ir vizijas. Budistas atmeta pasąmonės fantazijas kaip nereikalingas iliuzijas, krikščionis tarp savęs ir pasąmonės pastato bažnyčią ir Bibliją, racionalusis intelektualas dar nežino, kad jo sąmonė – dar ne visa jo psichika. Šis nežinojimas gajus ir dabar, nepaisant, kad jau daugiau kaip 70 metų pasąmonė buvo pagrindinė mokslinė sąvoka, be kurios negalėjo apsieiti joks rimtas psichologinis tyrinėjimas.

Mes negalime sau leisti ir toliau nelyg Visagalis Dievas spręsti apie gamtos reiškinių vertingumą arba nevertingumą. Botanikos žinių mes jau negrindžiame pasenusiu skirstymu į naudingus ir nenaudingus augalus, o zoologijos – naiviu gyvūnų padalijimu į pavojingus ir nepavojingus. Bet vis dar esame įpratę teigti, kad tai, kas sąmoninga, yra prasmė, o tai, kas nesąmoninga,- beprasmybė. Moksle toks teiginys būtų išjuoktas. Pavyzdžiui, ar mikrobai yra prasmingi, ar nesąmonė?

Kad ir kokia būtų pasąmonė, ji yra natūralus reiškinys, sukuriantis simbolius, kurie, kaip paaiškėja, yra prasmingi. Negalima tikėtis, kad kas nors, niekad nepažvelgęs pro mikroskopą, būtų mikrobų žinovas; taip pat niekas, rimtai netyrinėjęs natūraliųjų simbolių, negali kompetentingai apie juos spręsti. Bet bendras nepakankamas žmogaus sielos įvertinimas yra toks didžiulis, kad nei didžiosios religijos, nei filosofijos, nei mokslinis racionalizmas nematė reikalo atidžiau į ją pažvelgti.

Nepaisant to, kad katalikų bažnyčia pripažįsta somnia a Deo missa (Dievo siunčiamus suapnus), daugelis mąstytojų nė nebandė suprasti sapnų. Abejoju, ar yra koks nors protestantų traktatas ar doktrina, kurie būtų nusileidę iki to, kad pripažintų galimybę, kad vox Dei gali būti išgirstas sapne. Bet jeigu teologas tikrai tiki Dievu, kuo remdamasis jis mano, kad Dievas negali prabilti per sapną?

Daugiau kaip pusę amžiaus tyrinėjau natūralius simbolius ir padariau išvadą, kad sapnai ir kiti simboliai nėra nei kvaili, nei bereikšmiai. Priešingai, sapnai teikia labai įdomios informacijos tiems, kurie bando suprasti jų simbolius. Rezultatai, be abejonės, mažai turi bendro su tokiais viso pasaulio didžiausiais rūpesčiais – kaip parduoti ir pirkti. Bet gyvenimo prasmės biznio sėkmė neišsemia, ir troškimų, kylančių iš žmogaus širdies gelmių, nenumalšina banko sąskaita.

Tokiu žmonijos istorijos laikotarpiu, kai visa energija išeikvojama tirti gamtai, labai mažai dėmesio skiriama žmogaus esmei – jo sielai (psichei), nors daug tyrinėjamos sąmonės funkcijos. Bet tikrai sudėtinga ir nepažįstama psichikos dalis, iš kurios kyla simboliai, dar beveik netyrinėta. Tiesiog neįtikėtina, kad, nors kiekvieną naktį gauname iš jos signalus, tačiau iššifruoti šią informacija atrodo pernelyg varginantis darbas beveik visiems, išskyrus tik nedaugelį. Apie didžiausią žmogaus veiklos instrumentą – jo sielą (psichę), mažai mąstoma, jos dažnai nepaisoma ir ja nepasitikima. „Tai tik psichologija“,- pernelyg dažnai reiškia: tai niekas.

Iš kur šis toks neteisingas nusistatymas? Mes dažniausiai taip įsigilinę į tai, ką galvojame, kad užmirštame paklausti, ką pasąmoninė psichikos dalis galvoja apie mus. Zigmundo Froido idėjos daugeliui žmonių sutvirtino jau esančią panieką sielai (psichei). Iki Froido jos buvo tiesiog nepaisoma arba ji buvo neigiama; dabar ji tapo moralinių atliekų sąvartynu.

Šis dabartinis požiūris, be abejo, yra vienpusiškas ir neteisingas. Jis netgi neatitinka žinomų faktų. Mūsų dabartinės žinios apie pasąmonę rodo, kad tai natūralus reiškinys, ir kad, kaip ir pati Gamta – bent jau neutralus. Joje visi žmogaus prigimties aspektai – šviesūs ir tamsūs, gražūs ir bjaurūs, geri ir blogi, išmintingi ir paiki. Individualių ir kolektyvinių simbolių studijos – milžiniškas uždavinys, ir jis dar toli gražu neatliktas. Bet pradžia jau padaryta. Pirmieji rezultatai teikia drąsos, ir atrodo, kad jie galės duoti atsakymą į daugelį dar neatsakytų dabarties žmonijai rūpimų klausimų.

Views All Time
Views All Time
3554
Views Today
Views Today
1
0 0