Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma „sibirinis katinas“, o ne „sibirinė katė“. Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro „sibiriečiai“ buvo aborigeninė kačių veislė.

Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje.

Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.

Palaipsniui, dauginantis katėms, jos tapo visais įprastais gyvūnais ir gyveno verslininkų ir net valstiečių namuose, o čia vikrūs jų sugebėjimai buvo įvertinti tikrai pelnytai.

XV-XVI amžiais katės tapo nepakeičiamomis rusiškų kaimų gyventojomis. „Be katės ne namai, be šuns ne kiemas“ – gracingoji valstiečių pagalbininkė tapo „namų šeimininke“, kai šuo „kiemo šeimininku“.

Katė tai didelė mįslė.

Atrodo, visai neseniai ji landžiojo po šiukšlių konteinerius, o dabar, štai, ji puikiame parodiniame narvelyje su įmantriomis užuolaidėlėmis. Ji tupi tame narvelyje, o jos šeimininko rankose – Sibiro katės veislės sertifikatas.

Galbūt visos naminės katės – tiesioginiai pūkuoto kačiuko, kurį Bizantijos vienuolis, kaip brangią dovaną, atvežė į Didžiojo kunigaikščio rūmus, palikuonys.

Nuo tų laikų kates tai dievino, tai smerkė, prakeikė ir net degino laužuose. Jos praėjo be galo sudėtingą kelią, kuris tęsėsi nuo „tamsiųjų jėgų“ iki gydančio balzamo, mums, žmonėms, taip ir likdamos mįsle.

Sunku pasakyti, kada pirmą kartą Sibire pasirodė katės. Turbūt tada, kai XVI amžiuje žmonės ėmė persikėlinėti per Volgą. Su visu savo varganu turtu jie vežėsi ir kates. Rusijoje yra labai tam tinkantis prietaras: laimė ir gerovė bus tik tuose namuose, į kuriuos pirmoji įžengs katė. Ir labai gerai pagalvoju, koks kaimo gyventojas be ūsuotos padėjėjos!

Pažiūrėjus į šiandienines Sibiro kates, labai gerai matomi Norvegijos miškų ir laukinės stepių katės bruožai. Tai visiškai nenuostabu! Atsiradusios Rusijoje, „pūkuotosios dovanėlės“ turėjo turkiškų (persiškų, buchariškų) kačių bruožų. Tačiau laisvės ir nuotykių troškimas privertė jas palikti klėčius ir merginų kambarėlius bei pabėgti į artimiausius miškus. Kai kurios iš gražuolių grįždavo atgal ir netrukus susilaukdavo mažylių.

Kartu keliaudamos su į naujas vietas persikeliančiais žmonėmis, katės negalėjo neatkreipti dėmesio į naujus miškus ir jų gyventojus.

Atšiaurios ir nepalankios išgyvenimo sąlygos šioms katėms suteikė tvirtus kaulus, tankų ir dailų kailį, puikiai išvystytus žandikaulius. Čia puikiai „pasidarbavo“ natūralioji atranka. Kad iškęstų Sibiro šalčius, katės turėjo apaugti tankiu poplaukiu. Gamta šias kates taip pat apdovanojo ilgu, šiurkščiu ir vandens nepraleidžiančiu dengiamuoju plauku. Nedieli plaukų „teptukai“ saugo ausų galiukus nuo šalčio. Joms labai lengva bristi per gilų sniegą, turint tokias stiprias, galingas, apvalias letenas su labai tankiais plaukų kuokšteliais tarpupirščiuose.

Sibiras – ne vieta smulkiems ir silpniems. Sibiras užuagino stiprius ne tik žmones, bet ir kates.
Štai taip ir susiformavo šiuolaikinė Sibiro katė. Dabar šis stiprus gyvūnas – nesutramdomas medžiotojas ir tyrinėtojas, labai kantrus vaikams, jaučiantis savo „šeimininką“, mokantis pasinaudoti kiekviena žmogaus silpnybe, atnešantis gėrį ir jaukumą į tuos namus, kuriuose gyvena ir, visdėlto, gyvenantis taip, kai jam reikia.

Kai kurie žmonės dar iki šiol šias kates laiko „šiukšlynų“ katėmis, nors daugelis kačių savininkų įrodė, kad jų gyvūnai su dideliu pasididžiavimu nešioja Sibiro katės vardą ir turi „Pasaulio čempiono“ titulą.

Sibiro katės veislė kiekvieną dieną vis labiau populiarėja Rusijoje ir už jos ribų. Amerikoje tai viena iš populiariausių veislių.

Šiandiena „sibiriečiai“ yra patys didžiausi persų, egzotų, „britanų“ konkurentai visose tarptautinėse parodose. Tai įrodo anglai, kurie kalba, kad „tokia katė puikiai gali papuošti karalienės rūmus!“
Sibiro katės veislė priskiriama prie natūralių veislių, kurios šiuo metu yra labai populiarios Europoje. Jos labai artimos žmogui, tačiau tik tada, jeigu ji – pilnavertis šeimos narys. Ši katė gal truputį labiau nepriklausoma nei kitos katės. Tačiau labai taktiška.

Ypatingos struktūros kailio dėka, Sibiro katei nereikalinga kasdieninė priežiūra. Ji labai neišranki maistui. O tai reiškia, kad Sibiro katės laikymas namuose nesudaro jokių papildomų sunkumų. Užtai bendravimas su Sibiro veislės kate jūsų namams suteiks nepaprastą jaukumą.

Views All Time
Views All Time
8902
Views Today
Views Today
1
0 0