(Tęsinys. Pradžia Nr. 93)

Dokumentai, paminklai ir aukos

Pažvelkim į pradžių pradžią, kada iškilo neišvengiama būtinybė vienytis ir vieniems kitus remti. Su Juozapo Fričo vardu, asmenybe ir veikla neatskiriamai susijęs ir Juozo Streikaus partizaninės kovos kelias.

1944 m. gruodžio 25 d. po garsių Antazavės šilo kautynių, Antanas Streikus (Juozo ir Izidoriaus tėvas) ir Kazys Ramanauskas su partizanų būriais, kuriuose buvo apie 100 vyrų, persikėlė į Latvijos miškus. Galima neabejoti, jog tada susitiko su Latvijos partizanais ir kurį laiką jų globojami slėpėsi.

1945 m. birželio 7 d. Antano Streikaus, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko ir Mykolo Kazano vyrai (jų buvo 85) susitiko su rusų kariuomene ir stribais: kautynės įvyko netoli Ziranjų, Kudrų miške. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Tačiau kitą dieną, birželio 8-ąją, enkavėdistų kariuomenės dalinys sulaukė pastiprinimo ir įvyko dar vienos kautynės. Mūšis truko visą dieną, iki vėlyvo vakaro. Sulaukę nakties, partizanai sėkmingai pasitraukė į Latviją, į Raudinės miškus, kad kurį laiką po kautynių būtų lengviau slapstytis. M.Kazanas, atsiskyręs nuo gausaus partizanų būrio, su savo vyrais pasitraukė kitu keliu.

1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Raudinės miške, su okupantų kariuomene įvyko dar vienos didžiulės kautynės. Buvo sunkiai sužeistas A.Streikus. Įsakęs partizanams veržtis iš apsupties ir pats likęs juos dengti, žuvo mūšyje kartu su dar trylika vyrų.

Būriui ėmėsi vadovauti A.Streikaus sūnus Juozas. Po mūšio partizanai išsisklaidė mažesniais būreliais.

Sėkmingai užmezgė ryšius su latvių partizanais. Jakabpilio ir Aknistos vietovėse Juozas Streikus dažnai veikė kartu su latviais.

Galima tikėti, jog tai ir buvo ne tik bendros latvių ir lietuvių partizanų veiklos pradžia, bet ir neišvengiama būtinybė drauge kovoti su okupantais.

Per daugybę okupacijos metų žemė dar nesulygino buvusių Ilukstės partizanų vado latvio Stasio Urbono bunkerių Dunavos miške. Trijuose gerai įrengtuose bunkeriuose dažnai po kautynių poilsio sustodavo lietuviai ir latviai. Jau nuo 1945 metų S.Urbono tikslas buvo suvienyti lietuvių ir latvių partizanus pasipriešinimo kovoms prieš okupantus.

Okupantai tokią galimybę nujautė ir veikė nedelsdami: Lietuvos ir Latvijos pasienyje įsikūrusius raudonarmiečių dalinius gausiai papildė specialiai parengti enkavėdistų smogikų būriai. Jų pasirodymo partizanams ilgai laukti neteko.

1945 m. birželio 17 d. 11 valandą buvo apsuptas Krišjanso vienkiemis. Buvęs policininkas partizanas Keiris su sūnumi dažnai aplankydavo saviškius sodyboje. Apie tai iš agentų sužinojo Ilukstės NKVD.

Speciali trisdešimties enkavėdistų smogikų grupė dviem partizanams surengė pasalą. Didžiulį nerimą ir pavojų okupantams sukėlė Lietuvos ir Latvijos partizanų draugystė!

Kai enkavėdistai apsupo Krišjanso vienkiemį, partizanų ten jau nebuvo: matyt, ir jiems ryšininkai laiku pranešė apie pavojų. Tada enkavėdistai sulaikė Keirio brolį miškininką, įsakė jam organizuoti keturis vežimus ir kareivius parvežti į Ilukstę. Pakeliui į apskrities centrą, miške, enkavėdistus pasitiko Fričo ir Streikaus partizanai, apsupo juos, atidengė ugnį ir prasidėjo kautynės. Per susišaudymą buvo sužeisti du kareiviai iš smogikų grupės ir juos lydėjęs milicininkas. Enkavėdistui Romanovskiui ir sužeistam Popovui pavyko nepastebėtiems pasitraukti iš kautynių vietos ir nusigauti iki savo buveinės. Jie skubiai paskambino į Bebrinę papulkininkiui Škelei, pranešė apie pasalą ir vykstantį susišaudymą. Škelė kreipėsi į viršininką, KGB komisarą Eglitą pagalbos. Greitai buvo surinkta dar šešiolikos MGB kareivių – operatyvininkų, milicininkų ir stribų grupė, kuri po penkiolikos minučių išvyko į kautynių vietą. Tačiau ten jie rado tik septynis nukautus enkavėdistus iš smogikų būrio. Vienas nukautųjų buvo saugumo karininkas.
 
Šito okupantai užmiršti negalėjo. Apie smogikų žūtį buvo pranešta pačiam Iliukstės NKVD viršininkui majorui Buninui.
Negirdėtas akiplėšiškumas! Žūti privalėjo tik okupuotų šalių vyrai, ir kuo daugiau. Buninas surinko dar dvidešimt penkis kareivius, milicininkus bei gerai pažinojusius miško kelius ir vietovę stribus. Prasidėjo intensyvus partizanų grupės sekimas. Tačiau ir partizanai tikėjosi, jog bus apsupti visi keliai ir jiems saugiai pasitraukti gilyn į miškus nepavyks. Todėl ruošėsi būsimoms kautynėms.
 
Po dviejų savaičių, 1945 m. liepos 2 d. šturmuoti vietovės, kur enkavėdistai ruošėsi apsupti partizanus, kareiviai atvažiavo dviem kariškomis mašinomis. Kautynės įvyko Rubenėje, miške, apie du kilometrus nuo Dunavos centro. Smogikai, nesitikėję pasalos ir puolimo, buvo apsupti. Kiek smogikų žuvo kautynėse, archyvinių žinių nėra. Liudininkų žiniomis, žuvo visi kareiviai. Kautynių pradžioje iš partizanų niekas nebuvo nukautas. Tačiau partizanai nenumatė atsitiktinumo. Pakeliui į mišką trečioji smogikų mašina dėl nežinomų priežasčių sustojo kelyje, ir partizanų žvalgai jos nepamatė. Kai partizanai jau rinko žuvusių kareivių ginklus, atvažiavo atsilikusi smogikų mašina. Partizanai buvo netikėtai užklupti, įvyko dar vienas susišaudymas.
 
Išaiškinta, jog kautynėse būta šešiolikos Fričo ir Streikaus būrio partizanų. Per antrąsias kautynes krito šeši partizanai. Du iš jų – grupės vadas Edvardas Baltenis ir jo brolis – buvo sunkiai sužeisti. Sužeistuosius kovotojai išnešė iš kautynių vietos, tačiau, besitraukdami gilyn į mišką, jie mirė nuo žaizdų. Atidavę deramą pagarbą, partizanai savo bendražygius palaidojo miške. Sulaukę nakties grįžo į kautynių vietą, norėdami ir kitus garbingai palaidoti, tačiau jų ten nebebuvo…

Norint labiau įbauginti apylinkės gyventojus, šeši išniekinti žuvusių partizanų kūnai buvo nuvežti prie Rubenės ir viešai sudeginti. Ginkluoti enkavėdistai suvarė apylinkės žmones, kad šie pamatytų kraupų reginį – deginamus partizanų kūnus.

1945 m. liepos 2 d. kautynėse su rusų kariuomenės specialios parengties smogikų daliniais žuvo „Jutis“ junginio partizanai: Janis Abaronas, Vladislavas Buka, Peteris Bernanis, Albertas Klimanis, Vladislavas Dilanas, Juris Timšanas.

Iš šešiolikos kautynėse dalyvavusių, partizanai neteko aštuonių kovotojų. Kautynėms vadovavo S.Urbonas.

1945 m. spalio 24 d. S.Urbono partizanams teko atlaikyti dar vieną nuožmų, kelias valandas trukusį mūšį su dviem okupantų daliniais. Apsupti Dunavos miške, vyrai gynėsi, o pritrūkę šaudmenų pasitraukė. Vėliau persikėlė į Eglainės miškus ir po kurio laiko, sugrįžę į senąsias vietas, įsirengė naujus bunkerius. Didžiausią S.Urbono partizanų bunkerį smogikai susprogdino. Ar buvo tuokart jame lietuvių – neišaiškinta.
 
Nepaisant žiauriausio persekiojimo, pasienio vietovėse veikę lietuvių ir latvių partizanų būriai vienijosi. Apie tai byloja kautynių vietose pastatyti paminklai. Netoli Ilukstės, kur buvo partizanų pulko štabas, dabar stovi paminklas dviem latvių partizanams, kurie, kovodami drauge su lietuviais, žuvo mūšyje nuo okupantų kareivių kulkų 1947 m. gruodžio 1 d.
Asarėje, Valainės vienkiemyje, akmeniniame name po grindimis, buvo įrengtas didžiulis bunkeris, kur dažnai susirinkdavo ir žiemodavo partizanai lietuviai. 1948 m. sausio 1 d. bunkeris buvo apsuptas ir susprogdintas. Įvyko partizanų kautynės su KGB dalinių kareiviais. Mūšyje žuvo lietuviai partizanai: Jonas Navickas, Jonas Bakšys, Pranas Beliauskas.
Sunkiai sužeistas ir paimtas nelaisvėn Algirdas Makutėnas. Neabejojama, jog būta išdavystės.
Prie kelio į Slatę ir Asarę, Lucani vietovėje, tebėra išlikę akmeniniai pastatai, kur buvo įrengtas didelis bunkeris ir žiemodavo J.Streikaus ir J.Fričo partizanai.

Išliko ir akmeninių pastatų sienos Olgos Vaivodos vienkiemyje, kur dažnai lankydavosi ir sustodavo ilgesnio poilsio J.Streikus su savo vyrais.
 
Tarytum gyvas kovų istorijos paminklas stovi gyvenamasis namas netoli Aknistos: čia, kelio posūkyje į Suseją, kautynėse su enkavėdistais – smogikais žuvo kuopos vadas Albertas Kaminskas ir penki būrio partizanai.
Atmintina vieta Subatėje, kur prieš pusę šimtmečio būta smėlio karjerų. Ten okupantai suveždavo ir sumesdavo į duobes nukautų ir nukankintų partizanų kūnus. Jų būta tiek daug, kad jau neįmanoma sužinoti nei pavardžių, nei žuvimo aplinkybių, nes nelikę ir jų artimųjų. Dviejų Baltijos tautų tragedijos vieta, kažkada permirkusi tūkstančių partizanų krauju, dabar sužėlusi žole, čia niekas negyvena. Bevardžius žuvusius karius atmena tik paskutinieji gyvi to meto įvykių liudininkai, dabar jau senukai, matę, ko čia būta, išgyvenę smogikų būrių siautėjimą pasienyje.

Artimi ryšiai siejo partizanų vadą Janį Ruzgį ir Juozą Streikų. Trys broliai Ruzgiai – Janis, Vytautas ir jauniausias Pranas buvo partizanai. Sesuo Valentina Ruzgis – ryšininkė, prireikus – medicinos sesuo ir sužeistųjų slaugytoja. Valentina turėjo ir puikiai valdė ginklą.
 
Partizanų štabų vadų pasitarimuose J.Ruzgis kiekvieną kartą atkakliai kvietė lietuvių ir latvių partizanus susivienijus pakilti kad ir paskutinei žūtbūtinei kovai prieš okupacinę valdžią.

1947 metais partizanai, veikę Ilukstės, Jakabpilio apskrityse, pasiskirstė į penkias grupes. Vienai jų vadovavo pats J.Ruzgis. Jis turėjo plačiausią tinklą patikimų ryšininkų, kurie nuolat lankydavo partizanus, aprūpindavo maistu, vaistais, būtiniausiais reikmenimis. Ruzgio žvalgai informuodavo apie MGB dalinių judėjimą, pranešdavo gresiančius pavojus, rūpinosi partizanų saugumu ir buitimi. Nepakeičiamas, atsidavęs žvalgas buvo Karlis Upskus, kuriam teko ypatinga užduotis. Įgijęs kagėbistų pasitikėjimą, netgi tapęs stribų būrio vadu, K.Upskus skubiai pranešdavo J.Ruzgio partizanams apie MGB organų rengiamas gaudynes, pasalas, sodybų naikinimo akcijas, neretai rizikuodamas savo gyvybe, yra perdavęs kovotojams ginklų.
Apie „Jutis“ veiklą daug pasako ir tuo metu buvusio Jakabpilio MGB viršininko kapitono Sokolovo pranešimai vyresnybei.
1948 m. kovo 16 d. pranešimu Sokolovas informavo savo viršininkus apie vienos „Jutis“ junginio partizanų grupės likvidavimą, pranešė, ką „Jutis“ partizanai sušaudė iš tarybinio aktyvo komunistų:
 
„…1947-1948 m. „Jutis“ įvykdė nemažai teroristinių ginkluotų aktų prieš komunistų partijos aktyvą:

1947 m. rugpjūčio 16 d. nušautas Ilukstės MGB viršininko pavaduotojas majoras Buninas ir to paties smogikų bataliono kareivis.

1947 m. rugpjūčio 18 d. nušauta agentė Ostrovskaja, pasiųsta atlikti užduoties į Rubeno apskritį.

1947 m. rugpjūčio 27 d. apiplėštas siauruko traukinio Jakabpilis-Aknistė pašto vagonas. „Jutis“ pagrobė trisdešimt tūkstančių rublių.

1947 m. spalio 25 d. vėl apiplėštas Jakabpilis-Aknistė siaurukas traukinys. „Jutis“ pagrobė trisdešimt penkis tūkstančius rublių“.

Pasiteisindamas viršininkams, Sokolovas informavo apie išaiškintus „Jutis“ junginio vienos grupės rėmėjus. Visuomenės parama partizanams, akivaizdi grėsmė, kad prieš okupantus gali susivienyti ne tik Latvijos – Lietuvos pasienyje veikę partizanų būriai, matyt, jau įvarė siaubą kagėbistams. Į visas puses išsiuntinėti jų agentai – informatoriai, kuriems įsakyta infiltruotis į partizanų būrius.

Pranešdamas apie partizanų ryšininkus ir rėmėjus, Sokolovas detaliai informavo, kas kuo buvo, iš kur kilęs ir kuo „nusikalto“ tarybų valdžiai. Suprantama, jog po tokių pranešimų negalėjo likti nei partizanų artimųjų, nei jų sodybų: „Pavils Janis, Janio Ruzgio svainis. Žinoma, jog ne kartą lankėsi „Jutis“ bunkeriuose, pristatydavo maistą, drabužius ir įvairius daiktus, nupirktus už pagrobtus iš traukinio pinigus.

Neveris Erikas, Asarės apskrities Ilukstės gyventojas, nuolatos priimdavo savo vienkiemyje Janio Ruzgio grupę ir operatyviai informuodavo apie MGB dalinių pasirodymą bei dislokacijos vietas miesteliuose ir miškuose.

Upskus Karlis (būdamas Slatės apskrities stribų būrio viršininku!) palaikė ryšius su Ruzgiu ir pranešdavo jam apie visas rengiamas MGB operacijas likviduojant liaudies priešus, o 1947 metais netgi perdavė Ruzgio grupei automatą“.

Dar žemė nesulygino vietos Dunavos miške, kur Ilukstės partizanams buvo įrengti trys dideli bunkeriai: juose galėjo žiemoti net 35 partizanai. 1945 metų rudenį įvyko partizanų kautynės su smogikų daliniais, ir didžiausias vado Stasio Urbono bunkeris buvo susprogdintas.

Views All Time
Views All Time
3617
Views Today
Views Today
1
0 0