Jonas Basanavičius (1851-1927) buvo vienas žymiausių XIX a. Antrosios pusės ir XX a. Pradžios lietuvių visuomenės veikėjų, tautinio Atgimimo, tautinio sąjūdžio vadovų, tautinės sąmonės ir savigarbos, meilės dvasinei kultūrai (ypač gimtąjai kalbai, tautosakai) ugdytojas ir puoselėtojas, žymus pasaulietinės dvasinės kultūros kūrėjas, neeilinio talento, didelės erudicijos ir tolerancijos žmogus.

Jis buvo dedelio intelektualinio aktyvumo, valinga ir veikli asmenybė. Nors ir nuolat kamuojamas ligų, J.Basanavičius nemažai nuveikė tautosakos srityje, paliko imponuojančių idėjų, parašė keliolika didelių studijų, apie 300 mažesnių darbų (referatų,straipsnių), daugiau kaip 1000 dalykinių laiškų, publikavo tautosaką. Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių mokslininkų, mokslo organizatorių, be to, vienas iš “Aušros” žurnalo (1883-1886) leidimo iniciatorių, pirmasis jos redaktorius.

J.Basanavičiaus manymu, tautinė priespauda, asimiliacija prieštarauja pačiai tautos, visuomenės prigimčiai.

Nors J.Basanavičius nevertino politinės veiklos, tačiau jis netapo ir verteiva utilitaristu. Kaip ir J.Tumas-Vaižgantas bei kiti tautinio Atgimimo veikėjai, jis nesiekė karjeros ir liko keistuoliu romantiku, savo tautinės sąmonės jausmą keliančiu aukščiau už religinį jausmą ir naujųjų laikų prakticizmą, nepripažįstančiu naujajai visuomenei būdingo džiunglių principo ir labai dažnai žmonės laikančiu geresniais, negu jie yra iš tikrųjų.

Views All Time
Views All Time
2936
Views Today
Views Today
1
0 0