Kalbėdami apie šią filosofinę mokyklą, visų pirma turime ją skaidyti į dvi mažesnes – pitagoriečių ir elėjiečių mokyklas.

Pitagoriečių mokyklos turi gana ilgą savo egzistavimo istorija: prasidėjo VI-V a. pr. m. e. ir tęsėsi iki IV-V m. e. amžiaus. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas, jos buvo suburtos religiniu-etiniu pagrindu. Čia mokėsi tiek vyrai, tiek ir moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Mokyklose vyravo saulės kultas, pagrindinai domėtasi matematika ir muzika. Pitagoriečių mokyklos buvo uždaros bendruomenės suburtos į vieną visumą politiniais, religiniais ir moksliniais saitais, šių mokyklų etinės ir normatyvinės nuostatos bei organizacinė struktūra labai primena ankstyvųjų krikščionių bendruomenes.

Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – pitagoriečių mokyklų steigėjas buvo gerai susipažinęs su egiptiečių geometrija ir matematika, domėjosi medicina. Pitagoras sveikuosius skaičius laiko harmonijos pagrindu, pažeidus šią tvarką harmonijos nebelieka. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.

Elėjos miesto filosofinės mokyklos atstovai peržengia slenkstį skiriantį filosofiją, nuo parafilosofijos. Būtent šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.

Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Labai įspūdingos išlikusios sylos, kuriose kritikuojamas graikų dievų panteono antropomorfiškumas. Ksenofanas dievą įsivaizduoja, rutulio formos ir vadina jį Kosmosu. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.

Parmenidas (540-? m. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, „kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis“. Mąstymas ir būtis yra viena. Tai iškelia idėją, kad būtis yra viena ir nekintanti, nes bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda prie išvados, jog egzistuoja nebūtis. Taigi, taip pirmą kartą atskiriama būtis, kaip abstrakti kategorija, bei skiriamas mąstymas, kaip procesas nuo mąstymo objekto. Taip pradeda ryškėti tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.

Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – Parmenido mokinys, antikinis dialektikos kūrėjas. Pagrindinės šio metodo tezės išdėstytos žymiosiose aporijose. Jam būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.

Elėjiečių logika ir nuosekliai išplėtota pastovios substancialios būties sąvoka padarė didelę įtaką vėlesniems filosofams ir filosofinėms kryptims.
V a. pr. m. e. iškyla dar viena filosofinė figūra – Empedoklis. Jis – ir filosofas, oratorius, politikas, gydytojas, buvęs pitagorietis, bei šventikas tikėjęs turįs magiškų galių. Empedoklio filosofija sintetinė, t.y. jis stengėsi apjungti jonėnų ir italikų pagrindines filosofijos idėjas. Jis teigia, kad egzistuoja keturios pagrindinės stichijos, kurios viena į kitą nevirsta, o tik įvairiai išsimaišo. Lygiausiai šios stichijos yra išsimaišiusios kraujyje – prote. Aktyvioji pasaulį kurianti jėga yra amžinas kosminių jėgų – meilės ir neapykantos konfliktas. Šios jėgos nebeturi graikų mitologinianiams personažams būdingo antropomorfiškumo. Visa Empedoklio kosmogonija pagrįsta minėtųjų jėgų vienos ar kitos dominavimu, arba pusiausvyra. Pagrindinė šio filosofo epistemologijos mintis – viskas pažįstam krauju-protu. Taigi, taip atskiriamas racionalusis ir empyrinis pažinimo būdas.

Views All Time
Views All Time
5155
Views Today
Views Today
1
0 0