ANTROJI DALIS
Sename iš Egipto į Graikiją atkeliavusiame padavime sakoma, kad mokslų išradėjas buvo dievas – žmonių ramybės priešas*. Ką gi apie mokslus turėjo manyti patys egiptiečiai, tarp kurių jie gimė? Mat, jie aiškiai matė mokslus pagimdžiusį šaltinį. Iš tikrųjų, pervertę visus pasaulio metraščius ir netgi įvairiomis filosofinėmis struktūromis užpildę visas klaidingų kronikų spragas, mes nerasime tokio žmogaus žinių šaltinio, kuris atitiktų mūsų pamėgtus vaizdinius apie jų kilmę. Astronomiją pagimdė prietarai; gražbylystę – garbės troškimas, neapykanta, pataikavimas, melas; geometriją – šykštumas; fiziką – tuščias smalsumas; visus juos ir drauge su jais net pačią moralę – žmogaus puikybė. Taigi mokslai ir menai atsirado iš mūsų ydų: mes mažiau jų vertingumu abejotume, jeigu juos mūsų dorybės būtų pagimdžiusios.

* Nesunku suprasti legendos apie Prometėją alegoriją. Ir visai nepanašu, kad Prometėją Kaukaze prikalę graikai būtų apie jį šiek tiek geresnės nuomonės, negu egiptiečiai apie savąjį Totą. „Satyras,- sakoma vienoje senoje pasakėčioje,- pirmą kartą pamatęs ugnį, norėjo ją apkabinti ir pabučiuoti, bet Prometėjas jam sušuko: „Satyrai, tu apverksi barzdą ant savo smakro, nes ugnis degina, kai prie jos prisilieti“. Toks yra frontispiso siužetas.

Ydingą jų kilmę mums netgi perdaug akivaizdžiai vėl atskleidžia tai, kam jie tarnauja. Kam mums būtų reikalingi menai, jeigu ne juos maitinanti prabanga? Kam mums jurisprudencija, jeigu visi žmonės būtų teisingi? Kas ištiktų istoriją, jeigu nebūtų nei tironų, nei karų, nei suokalbininkų? Žodžiu, kas norėtų savo gyvenimą nevaisingiems stebėjimams paskirti, jeigu kiekvienas, prisitaikydamas prie žmogaus pareigų ir prigimties reikalavimų, visą savo laiką tik tėvynei, nelaimingiesiems ir savo draugams atiduotų? Nejaugi mes sutverti mirti prikaustyti prie šulinio, kuriame pasislėpė tiesa? Vien tik šis apmąstymas turėjo nuo pat pirmųjų žingsnių atgrasinti bet kokį žmogų, rimtai besistengiantį filosofiją studijuojant apsišviesti.

Kiek pavojų, kiek klystkelių tyko mūsų moksliniuose ieškojimuose! Kiek klaidų, tūkstantį kartų pavojingesnių už tiesos teikiamą naudą, reikia įveikti, norint šitą tiesą pasiekti! Nuostolių ir rezultatų neproporcingumas akivaizdus: juk melas gali pasireikšti daugybe derinių, o tiesa egzistuoja tik vienu pavidalu. Beje, kas gi jos nuoširdžiai ieško? Net ir labai trokšdamas, pagal kokius požymius ją tikrai atpažinsi? Ką šitoje įvairių nuomonių maišatyje laikyti tiesos pažinimo kriterijumi?* O jeigu pagaliau pasisektų surasti tą kriterijų, tai kas sugebėtų jį teisingai taikyti?

* Kuo mažiau žmonės žino, tuo daugiau išmanančiais jie save laiko. Argi peripatetikai kuo nors abejojo? Ar Dekartas nesukūrė visatos iš kubų ir sūkurių? Ir argi net dabar atsirastų Europoje toks blogas fizikas, kuris nesiimtų karštai aiškinti elektros gilios paslapties, nors ji tikriausiai visada stums į neviltį tikruosius filosofus?

Jeigu mūsų mokslai bejėgiai išspręsti savo pačių iškeltus uždavinius, tai jie dar pavojingesni. Dykaduoniavimo pagimdyti, jie savo ruožtu puoselėja dykaduoniavimą; ir nesugrąžinamai prarastas laikas – štai kuo visų pirma pasireiškia visuomenei jų neišvengiamai atnešama žala. Politikoje, kaip ir moralėje, nedaryti nieko gera – didelis blogis; o kiekvieną nenaudingą pilietį galima laikyti kenksmingu žmogumi. Atsakykite man, garsieji filosofai, jūs, kurie išaiškinote mums, kodėl tuštumoje kūnai vienas kitą traukia; kokie yra atstumų, nueitų per vienodus laiko tarpus, planetoms sukantis, santykiai; kokios yra sąlyčio, deklinacijos ir išlenkimo taškų kreivės; kaip žmogus viską mato dievuje; kaip siela ir kūnas atitinka vienas kitą, nesusisiekdami lyg du laikrodžiai skirtingose vietose; kokiuose dangaus kūnuose gali būti gyvybė; kokie vabzdžiai dauginasi neįprastu būdu,- atsakykite man, sakau aš, jūs, tiek daug mums atradimų davę: jeigu jūs nė vieno šių dalykų nebūtumėte sužinoję, ar dėl to mūsų būtų mažiau, ar mes būtume blogiau valdomi, ne tokie rūstūs priešams, ne taip klestėtume arba būtume labiau ištvirkę? Dar kartą pagalvokite apie savo kūrinių reikšmę ir, jei net patys moksliškiausi mūsų mokslininkų ir geriausių piliečių darbai mums tokie menkaverčiai, pasakykite, ką mums galvoti apie tą nežinomų rašytojų ir veltėdžių raštininkų minią, kuri, iščiulpdama valstybės gyvybines sultis, jokios naudos neduoda?

Ką aš sakau? Veltėdžių? O, jeigu dievas panorėtų, kad taip būtų iš tikrųjų! Tada papročiai taptų sveikesni, o visuomenė – ramesnė. Bet šitie nenaudingi ir niekingi gražbyliai, apsiginklavę pražūtingais paradoksais, puola mus iš visų pusių, rausiasi po pačiais tikėjimo pamatais ir dorybę naikina. Jie paniekinančiai šypsosi, girdėdami senus žodžius tėvynė, religija, ir savo talentais bei filosofija siekia viską, ką žmonės turi šventa, sunaikinti ir apjuodinti. Ir tai ne todėl, kad jie iš tikrųjų neapkęstų dorybės ir mūsų dogmų; jie – viešosios nuomonės priešai. Jiems vėl prie altoriaus atvesti pakaktų apšaukti juos bedieviais. O, tas nenumaldomas troškimas – išsiskirti iš kitų – tų, kuriems šitai nelemta!

Laiko gaišimas – didelis blogis. Bet dar didesnis blogis slypi literatūroje ir menuose. Šitas blogis – tai prabanga, pagimdyta, kaip ir jie, dykinėjimo ir žmonių puikybės. Prabanga retai išsiverčia be mokslų ir menų, o šie be prabangos niekada neapsieina. Aš žinau, kad mūsų filosofija, neišsenkamas nuostabių aforizmų šaltinis, priešingai visai per amžius sukauptai patirčiai tvirtina, jog prabanga suteikia valstybėms blizgesį; bet ar ji, užmiršusi įstatymų prieš prabangą būtinumą, išdrįs neigti, kad imperijų ilgaamžiškumas remiasi gerais papročiais ir kad prabanga yra visiška priešingybė geriems papročiams? Tegu prabanga yra tikras turtingumo požymis; tegu ji netgi padeda, jei norit, kaupti turtus – kokią gi išvadą iš šio taip būdingo nūdienai paradokso galima padaryti? Ir kas ištiks dorybę, jeigu žmonės bus priversti bet kokia kaina turtėti? Senovės politikai nuolat kalbėdavo apie papročius ir dorybę; mūsiškiai kalba vien apie prekybą ir pinigus. Vienas jums pasakys, kad kažkurioje šalyje žmogus kainuoja tiek pat, kiek už jį galima gauti Alžyre; kitas, remdamasis tokiais pat apskaičiavimais, suras šalių, kuriose žmogus nekainuoja nieko, ir tokių, kuriose žmogus kainuoja mažiau negu nieko. Jie žmones vertina kaip gyvulių bandas. Jų manymu, žmogaus vertę valstybėje apsprendžia tik tai, ką jis šioje valstybėje suvartoja; taigi vienas sibarietis kainuotų gerą trisdešimtį lakedemoniečių. Štai ir atspėkite, kurią iš šių dviejų respublikų – Spartą ar Sibarį – nugalėjo saujelė valstiečių ir kuri iš jų privertė drebėti Aziją.

Kiro monarchiją su trisdešimčia tūkstančių karių užkariavo valdovas, vargingesnis už patį menkiausią persų satrapą; o skitai, labiausiai skurstanti tauta, atrėmė pačių galingiausių pasaulio monarchų puolimą. Dvi garsios respublikos varžėsi tarpusavyje, kuri iš jų turi valdyti pasaulį; viena buvo labai turtinga, kita neturėjo nieko, ir būtent pastaroji sunaikino pirmąją. Romos imperija, pasiglemžusi viso pasaulio turtus, tapo grobiu žmonių, net nežinojusių, kas yra turtas. Frankai užkariavo Galiją, o saksai – Angliją, neturėdami kitokio turto, kaip tik narsumą ir skurdą. Minia neturtingų kalniečių, kurių troškimai apsiribojo keletu avies kailių, pažemino austrų išdidumą, o po to sužlugdė labai turtingą ir žiaurią Burgundų dinastiją, vertusią drebėti Europos valdovus. Pagaliau Indijos brangenybėmis sutvirtintą Karolio V įpėdinio galią ir išmintį sunaikino saujelė silkių gaudytojų. Tegu mūsų politikai malonėja liautis skaičiavę ir gerai minėtus pavyzdžius apmąsto, ir tegu jie kartą visam laikui įsikala į galvą, kad už pinigus galima įsigyti viską, tik ne gerus dorų piliečių papročius.

Apie ką iš esmės kalbame, samprotaudami apie prabangą? Apie tai, kad sužinotume, kas valstybėms svarbiausia: blizgėti ir gyvuoti neilgai ar būti dorybingoms ir ilgaamžėms. Aš sakau – blizgėti, bet kaip? Polinkis į prašmatnumą su sąžiningumu tose pačiose sielose vargu ar sugyvena. Ne, neįmanoma, kad į daugelį niekingų rūpesčių įklimpę protai kada nors iki ko nors didinga pakiltų; ir net jeigu jiems užtektų tam jėgų, tai neužtektų narsumo.

Kiekvienas menininkas geidžia plojimų. Amžininkų pagyros – pati brangiausia jo apdovanojimų dalis. Ką jis turi daryti, kad nusipelnytų tų pagyrų, jeigu jam likimas lėmė gimti tokioje tautoje ir tokiu laiku, kai madingi tapę mokslininkai leido lengvabūdžiam jaunimui duoti toną; kai vyrai atsisako savo pomėgių, kad įtiktų savo laisvės* tironams; kai viena lytis išdrįsta pritarti tik tam, kas atitinka kitos lyties silpnadvasiškumą, ir todėl neturi pasisekimo dramatiškosios poezijos šedevrai ir atmetami harmonijos stebuklai? Ponai, kaip pasielgs menininkas? Jis pažemins savo genijų iki savo šimtmečio lygio ir verčiau kurs vidutiniškus kūrinius, kuriais žavėsis, jam gyvam esant, negu meno šedevrus, kuriais gėrėsis tik praėjus daugeliui metų po jo mirties. Garsusis Aruė, pasakykite mums, kiek akivaizdžių ir didžių grožybių tariamam mūsų padorumui paaukojote ir kiek didžių kūrinių jums atsiėjo galantiškumo dvasia, pagimdžiusi tiek niekniekių!

* Aš anaiptol nemanau, kad tokia moterų įtaka yra savaime bloga. Tai prigimties joms suteikta dovana; geriau valdoma, ši įtaka galėtų atnešti tiek pat gera, kiek šiandien atneša bloga. Dar niekas nesupranta, kokią naudą turėtų visuomenė, jeigu ši žmonių giminės pusė, kuri valdo kitą, gautų geresnį išsilavinimą. Vyrai visada bus tokie, kokius juos norės matyti moterys. Jeigu jūs norite, kad jie taptų didžiais ir dorybingais, išmokykite moteris suprasti, kas yra sielos didingumas ir dorybė. Išplaukią iš šios temos ir kadaise Platoną jaudinę samprotavimai verti, kad juos toliau plėtotų plunksna, turinti teisę rašyti apie tai po tokio didžio genijaus ir ginti šį didį dalyką.

Taigi papročių palaidumas – neišvengiamas prabangos padarinys – savo ruožtu sugadina ir žmonių skonį. O jeigu atsitiktinai tarp žmonių, išsiskiriančių savo talentais, atsiras vienas, kuriam pakaks dvasios tvirtybės, kad nesitaikytų prie savo amžiaus dvasios ir žemintų save niekingais kūriniais,- vargas bus jam! Jis mirs skurde, visų užmirštas. Ir tai ne pranašystė, bet skaudžios patirties vaisiai! Karlai, Pjerai, atėjo laikas, kai teptukas, skirtas pakiliais ir šventais paveikslais puošti mūsų šventyklas, iškris jums iš rankų arba susiterš, nepadoriais piešinėliais gražindamas ekipažų duris. O tu, Praksitelio ir Fidijo konkurente, tu, kurio drožikliu senovės menininkai būtų galėję pasinaudoti, kurdami sau dievus, galinčius mūsų akyse jų stabmeldystę pateisinti, nepakartojamasis Pigali, tavo ranka turės lipdyti juokingų išsigimėlių pilvus arba tu liksi be darbo.

Samprotaujant apie papročius, negalima su malonumu neprisiminti pirmykščių laikų papročių paprastumo vaizdo. Tai žavinga pakrantė, išgražinta vien tik gamtos rankomis, į kurią nuolat krypsta mūsų žvilgsniai ir nuo kurios nutolsti taip nenoriai. Kai žmonės buvo nekalti ir dori, jie norėjo, kad dievai būtų jų poelgių liudininkai, ir gyveno su dievais po vienu stogu; bet kai tik žmonės tapo blogi, šie nepatogūs liudininkai jiems įkyrėjo, ir jie įkurdino dievus puikiose šventyklose. Pagaliau, norėdami jose įsikurti patys, jie dievus ir iš tenai išvijo, arba bent jau dievų namai niekuo nuo piliečių namų nebesiskyrė. Tai buvo papročių smukimo riba, ir niekada ydos nežengė taip toli, kaip tuo metu, kai jas, taip sakant, palaikė marmurinės kolonos ir kai jos buvo išgraviruotos korintiniuose kapiteliuose prie įėjimo į šio pasaulio viešpačių rūmus.

Gausėjant gyvenimo patogumų, tobulėja menai, plinta prabanga, tikrasis vyriškumas silpsta, karinė narsa išnyksta; tai vis tyliuose kabinetuose besivystančių mokslų ir menų darbas. Kai gotai nusiaubė Graikiją, visos bibliotekos liko nesudegintos tik todėl, kad vienas iš nugalėtojų pagalvojo: reikia priešams palikti tą jų turtą, kuris sėkmingai atitraukia juos nuo karinių pratybų ir skatina dykaduoniškiems, sėdėjimo reikalaujantiems užsiėmimams. Karolis VIII, beveik neištraukdamas špagos, tapo Toskanijos valdovu, o visas jo dvaras šią netikėtai lengvą pergalę aiškino tuo, kad italų valdovai ir dvarininkija daugiau domėjosi sąmoju ir mokslingumu, negu užsiiminėjo jėgą ir karinį polėkį ugdančiais pratimais. Ir tikrai, sako tas sveikai mąstantis žmogus, kuris pateikia minėtus du pavyzdžius, visi tie atvejai mums rodo, kad, tokiai karinei tvarkai esant, mokslų studijavimas veikiau silpnina ar net sunaikina vyriškumą, o ne stiprina šiuos jausmus ir įkvepia žmones.

Romėnai prisipažino, kad jų karinė narsa pradėjo nykti, kai jie ėmė suprasti paveikslus, graviūras, auksinius bei sidabrinius indus ir studijuoti dailiuosius menus; ir, tarsi šiai garsiai šaliai buvo lemta nuolat būti pavyzdžiu kitoms tautoms, Medičių namų iškilimas ir menų atgimimas vėl ir galbūt visiems laikams pražudė karinę šlovę, kurią Italija, kaip atrodė, prieš keletą amžių buvo susigrąžinusi.

Senovės Graikijos respublikos pasielgė išmintingai (išmintingumu pasižymi dauguma jų įstatymų), uždrausdamos savo piliečiams visus ramius ir sėdėti reikalaujančius amatus, kurie, silpnindami ir ardydami kūną, per anksti dvasios stiprybę išsekina. Iš tikrųjų, kaip, jūsų manymu, galės susidurti akis į akį su alkiu, troškuliu, nuovargiu, pavojais ir mirtimi žmonės, kuriuos menkiausi trūkumai gniuždo, o mažiausias sunkumas prislegia? Iš kur kareiviams atsiras narsumo pakelti nepaprastus sunkumus, jeigu jie prie jų nė kiek neįpratę? Iš kur jiems atsiras užsidegimas vykti į karo žygius, įsakinėjant karininkams, kurie nesugeba išsilaikyti balne? Tegu man neprieštarauja, nurodydami visų puikiai išmuštruotų šiuolaikinių karių pagarsėjusį narsumą. Man visaip giria jų drąsą kautynių dieną, bet niekaip nepaaiškina, kaip jie atlaiko nepaprastą įtampą, kaip jie pakelia įvairių metų laikų ir darganos kaprizus. Juk pakanka šiek tiek karštesnės saulės arba sniego, pakanka iš šių karių atimti kai kuriuos patogumus, ir per keletą dienų mūsų geriausia armija bus išblaškyta ir sunaikinta. Bebaimiai kariai, nors kartą išklausykite tiesą, kurią jums taip retai tenka išgirsti. Jūs narsūs, aš tai žinau; jūs su Hanibalu būtumėte pasiekę pergalę prie Kanų ar Trasimeno; Cezaris su jumis būtų perėjęs Rubikoną ir pavergęs savo šalį; bet jokiu būdu ne su jumis Hanibalas būtų perėjęs Alpes ir ne su jumis Cezaris būtų nugalėjęs jūsų protėvius.

Kautynės ne visada lemia karo sėkmę, o pasiekti pergalę – tai generolams didesnis menas, negu laimėti mūšius. Vienas drąsiai puola į ugnį, bet tai netrukdo jam būti labai blogu karininku; net ir kareiviui labiau reikia šiek tiek daugiau jėgos ir ištvermės, negu tokio narsumo, kuris jo nuo mirties neapsergi. Argi valstybei ne vis tiek, nuo ko žus jos kariai; nuo karštligės, peršalimo ar priešo ginklo.

Views All Time
Views All Time
1800
Views Today
Views Today
1
0 0