Pastaraisiais metais vis svarbesnė tampa intelektualinė nuosavybė, kurią gana sunku priskirti kuriai nors vienai anksčiau minėtų nuosavybės rūšių ar formų, nes ji apima tam tikrą nuosavybės objektų grupę (ne subjektų, kaip tai buvo daroma skirstant nuosavybės rūšis ir formas).
Lietuvoje intelektualinės nuosavybės sąvoka pradėta vartoti 1990 metais Nuosavybės pagrindų įstatyme. Nors šiame įstatyme, kaip ir Civiliniame Kodekse, tarp nuosavybės teisės objektų nėra įvardytų intelektualinės nuosavybės objektų, tačiau įstatymo 6 straipsnyje “Nuosavybės teisės į intelektualinės veiklos produktus” nurodyta, kad intelektualinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektualinės veiklos produktai.

Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse (su pakeitimais ir papildymais iki 1998 m.) intelektualinės nuosavybės sąvokos dar nerandame. Tačiau kai kuriuose Civilinio Kodekso straipsniuose kalbama apie objektus, kurie apibendrintai priklauso intelektualinės nuosavybės objektų grupei. Pavyzdžiui, 515-557 straipsniai skiriami autorinei teisei; 558-566 straipsniuose apibūdinamos spektaklių režisierių, artistų ir vaizdo įrašų gamintojų teisės (jos vadinamos gretutinėmis autorinėms teisėms). 601 straipsnis skirtas pramoninės nuosavybės paveldėjimui. Tačiau šio straipsnio pavadinimo “Pramoninės nuosavybės paveldėjimas” ne patentų srities specialistas gali ir nesuprasti, nes Civiliniame Kodekse nepaaiškinta, kas yra “pramoninė nuosavybė”. Ši sąvoka nepaaiškinta ir Nuosavybės pagrindų įstatymu.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad, rengiant įstatymus, klausimai, susiję su intelektualinės nuosavybės apsauga, nėra pakankamai koordinuojami. Tačiau išeitis iš šios painiavos labai paprasta- kiekvieno iš intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą turėtų reguliuoti specialus įstatymas ar kitas norminis aktas.

Be to, mūsų valstybė, kurdama savąją intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, turi laikytis tarptautinių sutarčių, kurias ji pasirašė arba prie kurių prisijungė, reikalavimų. 1992 metais Lietuva tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) nare. Stokholmo konvencija numato, kad intelektualinės nuosavybės objektais laikomi: a) literatūros, meno bei mokslo kūriniai; b) artistų vaidybinė veikla, garso ir vaizdo įrašai, radijo bei televizijos laidos; c) išradimai visuose žmogaus veiklos srityse; d) pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas); e) moksliniai atradimai; f) prekių ir paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės vietos nuorodos bei kilmės vietos pavadinimai; g) apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos; h) kitos teisės, susijusios su intelektualine veikla pramonėje, moksle, literatūroje ir mene.

Intelektualinė nuosavybė dar skirstoma į autorinę teisę ir pramoninę nuosavybę. Objektai, sudarantys šias intelektualinės nuosavybės dalis, bus smulkiau aprašomos žemiau, išskyrus mokslinius atradimus.
Moksliniai atradimai nepriskiriami nei vienai iš minėtų dalių. Šiuo metu paplitusi nuomonė, kad mokslinių atradimų nereikėtų minėti kaip atskiro intelektualinės nuosavybės objekto, kadangi nei nacionaliniai įstatymai, nei tarptautinės sutartys nenumato jokios nuosavybės teisės moksliniams atradimams. Ženevos (1978 m.) sutartis dėl tarptautinio mokslinių atradimų registravimo numato, kad moksliniu atradimu pripažįstamas “anksčiau nežinomų materialaus pasaulio reiškinių, savybių ir dėsningumų, kuriuos galima patikrinti, nustatymas”

Views All Time
Views All Time
5187
Views Today
Views Today
1
0 0