Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos.

Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių
protėviai. Atskiros ide. Kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės
bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių Kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės priežastys. Anot A. Mejė, ryšys tarp visuomenės vystymosi
tempų ir Kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai Žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra Kultūra, sava Valstybė, bendras ekonominis Gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) Kalba, raštas, Knygos…

Įcentrinių jėgų veikiama, kalba vienodėja. Išcentrinės jėgos – Kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų Tautų ir Kultūrų Žmonėmis, Tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių Kalbų tarpusavio poveikis ir kt. išcentrinės jėgos skatina kiekvienos Kalbos kitimą. Pasak įžymaus prancūzų kalbininko A. Mejė, jėgų, palaikančių kalbinį patvarumą, nedaug tėra, o jėgos, skatinančios Kalbą kisti, labai didelės. Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei Kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėja.

Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Tuomet Kalbų raida buvo lėta. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Savo ruožtu šios prokalbės taip pat skaidėsi į tarmes, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo visos šiandieninės indoeuropiečių kalbos. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo. Dabar indoeuropiečių kalbų šeimą galime skirstyti į dvylika šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, indų, iranėnų, Baltų (Aisčių), slavų, albanų, armėnų, hetitų.

Indai, iranėnai, armėnai, albanai, frigai, ilyrai, slavai ir Baltai (Lietuvių, Latvių ir Prūsų Protėviai)
sudaro vadinamąją sateminę kalbinę grupę. Ji savo vardą gavo nuo iranėnų žodžio satem, reiškiančio „šimtą“ (latviškai simts, rusiškai sto).

Tocharai, graikai, italikai, keltai ir germanai vadinami kentumine grupe, kuri tokį vardą gavo nuo
lotynų Kalbos Žodžio centum (skaitome kentum) „šimtas“. Hetitų kalba užima tarpinę vietą tarp
kentuminių ir sateminių Kalbų.

Pirmykštės bendruomenės laikais buvo tik gentiniai dialektai. Kuriantis genčių sąjungoms, formavosi tautybės ir tautybių Kalbos, o kuriantis valstybingumui, paspartėjo atskirų genčių būrimasis į vieną tautybę, šnekančią vieninga tautybės Kalba, nors ir turinčia skirtingose vietose tarminių skirtumų. Antai, iškilus Lietuvos Valstybei, karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) atsirado ir vieninga Lietuvių tautybė su vieninga Letuvių Kalba, kurioje ir tada jau buvo tarminių skirtumų.

Kylančio kapitalizmo epochoje susiformavo nacijos ir nacionalinės Kalbos. Nuo atskirų ide. genčių,
šnekančių atskirais dialektais, atsiradimo iki ide. nacijų, šnekančių savo nacionalinėmis Kalbomis,
susiformavimo praslinko labai daug laiko – keletas tūkstančių metų. Tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas.

Tiriant indoeuropiečių praeitį, mokslui tenka skverbtis į priešistorinius laikus, kai nė viena
indoeuropiečių Kalba dar neturėjo rašto, todėl daug kas čia tebėra neaišku. Labai tolima praeitis
skendi miglose, kurias stengiasi išsklaidyti lyginamoji kalbotyra ir archeologija.

Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX a. pradžioje, atsiradus
ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas Kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros Kūrėjų. Jo pradėtą Darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau
indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai
ir kt.

Pasak A. Mejė, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios
savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės.

Indoeuropiečių Kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: Kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis-istorinis Kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis *mātēr „Motina“, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: Lietuvių motė ir Moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), Latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair.

Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo
lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių
Kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines ide. Kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų esama. Matyti, Lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių grupių keliavimo tako, todėl ir Lietuvių Kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, neindoeuropiečių Kalbų.

Prancūzų kalbininkas A. Mejė kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo Mūsų Proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba Lietuvis kaimietis“. Sakydamas ,,Mūsų Proseneliai“, A. Mejė turėjo galvoje indoeuropiečių protautę. Lietuvių Kalbos archajiškumą, turtingumą ir Grožį iškelia ir pabrėžia viso Pasaulio kalbininkai. Lietuvių Kalba labai svarbi visiems studijuojantiems lyginamąją kalbotyrą, todėl ji ir dėstoma daugelyje Pasaulio universitetų.

Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir Lietuvių Kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir Lietuvių Kalbos Žodžių: kas, kadā, tadā, devas („Dievas“), Sūnus, naktam („naktis“), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito Kalbos sakinius lengva Lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo Knygoje pateikia tokį sanskrito Kalbos sakinį: Kataras tu-am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?“

Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei Lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių Žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų Kalbų Žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. Šeimos Kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indoeuropiečiai“. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai“. O kai kieno vartojam pavadinimai „arijai“ ir „arijoeuropiečiai“ taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai).

Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali
pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.

Stanislovas Tarvydas, Indoeuro piečiai, Vilnius: Vaga, 1970.
Šaltinis: šaltiniai.info

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
65
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn