Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimų perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje įspūdžių, kuriuos patirdavo stebėdami gamtą, realų gyvenimą, akimirkas.

Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų žaisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti šviesą teptuko galiuku” privertė juos dirbti gamtoje, po atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, dažus ant drobės tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.

Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.

Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.

Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.

Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika sutiko jas labai priešiškai, negilėjo įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas žavesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir priskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams.

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 d. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvų portretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Mane gauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo “Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Mane ekspozicija Martine galerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta “Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamos Nepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”. Spalio mėnesį Olandijoje jis atšvenčia vestuves su Siuzana Lenhof. 1864 Mane eksponuoja Salone “ Epizodą iš bulių kautynių” ir “Angelus prie Kristaus kapo”, kurie labai iškritikuojami. 1865 Salone kyla skandalas dėl “Olimpijos” , o Mane išvyksta į Ispaniją. 1868 Mane nutapo Emilio Zola portretą, kuris išstatomas Salone kartu su “Moterimi su paūga”; rudenį nutapo “Balkoną”. 1870 Mane išstato Salone Evos Gonzales portretą ir “Muzikos pamoką”. 1873 jis išstato Salone “Bokalą alaus”, susilaukusį milžiniško pasisekimo. Dėl to “Gerbua” kavinėje kyla nepasitenkinimas. Sekančiais metais Mane atsisako dalyvauti parodoje, kurią ruošia jo draugai Mone, Dega, Pisaro, Berta Morizo, Renuaras ir kt.- tai pirmoji pagal datą impresionistų paroda. 1875 Mane nutapo “Dailininką” ir “Baltinius”. Nukeliauja į Veneciją. 1876 Salono žiuri nepriima “Dailininko” ir “Baltinių”. Jis juos eksponuoja savo dirbtuvėje; jų pasižiūrėti suplūsta 4000 žmonių. 1877 Salone žiuri priima Foro portretą, bet atmeta “Naną” dėl jos “amorališkumo”. Po 2 metų jis eksponuoja Salone “Valtyje” ir “Oranžerijoje”. 1881 Mane gauna antro laipsnio medalį ir tampa hors concours. 1882 metais vyksta paskutinė Mane paroda Salone: eksponuoja “Pavasarį” ir “Foli-Malmezone”. Sveikata vis blogėja ir jis surašo testamentą. 1883 Mane kairiojoje kojoje prasideda gangrena. Balandžio 19 d. ji amputuojama; 30 d. jis miršta.

Panaudota literatūra:
Farkašas, Zoltanas “Rodenas“ 1962m.
L. Šepetys “Modernizmo metemnys”
Andre Periušo “Manė gyvenimas”

Views All Time
Views All Time
8738
Views Today
Views Today
1
0 0