Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija (K. Rodžerso asmenybės teorija).
1940 – 1950 m. atsirado Amerikoje. Atstovai: K. Rodžersas, A. Maslai. Pagrindinis humanistinio požiūrio į asmenybę bruožas yra prielaida, kad kiekvieną asmenybę formuoja tik jai vienai būdingas pasaulio suvokimas. Būtent individualus realybės suvokimas, o ne instinktai. Bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to asmenybė pati yra aktyvi, planuojanti ir kurianti, atsakanti už savo veiksmus, orientuota į augimą ir tobulėjimą. Idėja apie individualų pasaulio suvokimą perimta iš egzistencinės filosofijos. K. Rodžersas pagrindine asmenybės veiklos ir vystymosi jėga laikė poreikį savirealizacijai. Jis teigė, kad žmogui įgimta siekti panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat įgimtas yra gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo žmogus ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga – tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų (vaikas turi būti mylimas ir gerbiamas toks, koks jis yra). Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje, vadinamame patirties lauku. Kito žmogaus pasaulio suvokimo iki galo pažinti neįmanoma. Tik pokalbio metu pabandžius pažvelgti iš jo požiūrio taško, galima suvokti žmogaus elgesio priežastis. Asmenybė pilnai suvokia save, tačiau šis suvokimas nėra vienalytis. Jį sudaro idealus ir realus savęs suvokimas. Pagrindine humanistinių asmenybių teorijų idėja – besąlygiškai priimti ir gerbti kiekviena žmogų tokį, koks jis yra, taikoma įvairiose praktinės veiklos srityse: tiek psichoterapijoje, tiek mokyme (mokytojas atlieka tik konsultanto vaidmenį), tiek valdyme ir administravime (į sprendimų priėmimą įtraukiant kolektyvo narius). Pagrindiniai asmenybės pažinimo metodai – pokalbis ir testai. Tyrimų technika – tai ryšio tarp suvokimo ir elgesio nustatymas.
