Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Albertas sėdėjo nudelbęs akis į stalą. Kartą jis pasisuko ir pažvelgė pro langą.

– Dangus niaukiasi,- tarė Sofija.

– Taip, darosi tvanku.

– Ar dabar papasakosi apie Berklį?

– Jis buvo antrasis iš trijų britų empirikų. Bet kadangi apie Berklį bus atskira kalba, pirmiausia susipažinsim su Deividu Hjumu, gyvenusiu 1711-1776 metais. Jo filosofija svarbiausia iš visų empirikų filosofijos. Hjumas reikšmingas dar ir tuo, kad ant filosofijos kelio užvedė didįjį filosofą Imanuelį Kantą.

– Ir nesvarbu, kad mane labiau domina Berklio filosofija?

– Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, „Traktatas apie žmogaus prigimtį“, išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.

– Matau, kad turiu paskubėti.

– Tu jau nemažai pasiekei.

– Bet jei kurčiau savo filosofiją, ji labai skirtųsi nuo visų, apie kurias girdėjau iki šiol.

– Pasigendi ko nors ypatinga?

– Visų pirma visi filosofai, apie kuriuos girdėjau, yra vyrai. O vyrai, matyt, gyvena savo pasaulyje. Mane labiau domina tikrasis pasaulis. Gėlės, gyvūnai ir vaikai, kurie gimsta ir auga. Tavo filosofai be paliovos kalba apie „žmogų“. Štai dar vienas traktatas apie „žmogaus prigimtį“. Bet dažniausiai atrodo, kad tas „žmogus“ – tai pusamžis vyras. O gyvenimas, šiaip ar taip, prasideda nuo nėštumo ir gimimo. Manau, kad iki šiol trūko vystyklų ir vaikų verksmo. Gal taip pat mažoka meilės ir draugystės.

– Žinoma, tu visiškai teisi. Bet galbūt Hjumas ir bus toks filosofas, kuris mąsto šiek tiek kitaip. Labiau negu bet kuris kitas, savo filosofiją jis grindžia kasdieniu pasauliu. Be to, manau, kad Hjumas labai gerai jaitė, kaip vaikai – taigi naujieji pasaulio piliečiai – suvokia būtį.

– Tada tyliu.

– Būdamas empiriku, Hjumas siekė sutvarkyti visas neaiškias sąvokas ir sudėtingas mintis, kurias, kaip tu sakai, sugalvojo vyrai. Raštai ir kalba buvo užteršti senu šlamštu, siekiančiu viduramžius ir XVII amžiaus racionalizmą. Hjumas norėjo grįžti prie betarpiško pasaulio suvokimo. Jis sake, kad jokia filosofija negalės atstoti kasdienės patirties arba pateikti elgesio taisyklių, kitokių nei tos, kurias sukuriame permąstydami savo kasdienį gyvenimą.

– Kol kas atrodo patraukliai. Ar turi kokių pavyzdžių?

– Hjumo laikais buvo manoma, jog egzistuoja angelai. Angelu vadinama vyro pavidalo būtybė su sparnais. Ar kada nors esi mačiusi tokį padarą, Sofija?

– Ne.

– Bet vyrą esi mačiusi?

– Kas per klausimas.

– Sparnus taip pat esi mačiusi?

– Žinoma, bet ne žmogaus.

– Pasak Hjumo, „angelas“ yra sudėtinė sąvoka. Ją sudaro dvi skirtingos patirtys, kurios nesusijusios tikrovėje, bet susiejamos žmogaus vaizduotėje. Kitaip tariant, tai yra klaidinga sąvoka ir ją reikia nedelsiant išmesti iš galvos, Taip pat turime išrinkti visas netikusias mintis ir vaizdinius. Išvalyti ir savo biblioteką. Hjumas patarė: „Paėmę į rankas kokią nors knygą, save paklauskim: ar yra joje abstrakčių minčių apie dydį ir skaičių? Ne. Ar yra joje patirtimi paremtų minčių apie faktus ir būtį? Ne. Tai meskit ją į ugnį, nes ten, be sofizmų ir pramanų, nieko daugiau nėra“.

– Drastiškai pasakyta.

– Bet lieka pasaulis, Sofija. Gaivesnis ir ryškesnių kontūrų nei anksčiau. Hjumas nori sugrįžti prie vaiko pasaulio suvokimo – kol mintys ir refleksijos dar neužgriozdino sąmonės. Ar nesakei, kad daugelis filosofų, apie kuriuos girdėjai iki šiol, gyveno savo pasaulyje ir kad tave pačią labiau domina tikrasis pasaulis?

– Kažkaip panašiai.

– Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Bet pasekime jo paties minčių eigą kiek atidžiau.

– Aš klausau.

– Pirmiausia Hjumas prieina išvadą, kad žmogus turi dviejų rūšių vaizdinius. Tai yra įspūdžiai ir idėjos. Įspūdžiu jis vadina betarpišką išorinės tikrovės suvokimą. Idėjos suprantamos kaip atsiminimas apie tokį įspūdį.

– Prašom pavyzdžių!

– Kai nudegi į karštą krosnį, gauni betarpišką įspūdį. Vėliau gali atsiminti, kad nudegei. Tai Hjumas ir vadina idėja. Skirtumas toks, kad įspūdis yra stipresnis ir gyvesnis už įspūdžio atsiminimą. Galima sakyti, kad juslinis įspūdis yra originalas, o „idėja“, arba juslinio įspūdžio atsiminimas, tėra blanki kopija. Mat įspūdis yra tiesioginė sąmonėje slypinčios idėjos priežastis.

– Kol kas suprantu.

– Toliau Hjumas pabrėžia, kad įspūdis ir idėja gali būti paprasti arba sudėtiniai. Prisimeni, kalbėjom apie obuolį Loko filosofijos požiūriu. Tiesioginis obuolio pajutimas ir bus sudėtinis įspūdis. Obuolio vaizdas sąmonėje bus sudėtinė idėja.

– Atsiprašau, kad pertraukiu, bet ar tai labai svarbu?

– Dar ir kaip svarbu. Nors filosofai kartais domėdavosi tariamomis problemomis, tavęs tai neturėtų atgrasinti nuo filosofavimo. Tikriausiai Hjumas būtų sutikęs su Dekartu, kad kiekvieną samprotavimą svarbu pradėti nuo pagrindų.

– Pasiduodu.

– Hjumas pabrėžia, jog kartais mes galime susieti idėjas, nors jos neturi tokio pat ryšio tikrovėje. Taip atsiranda klaidingos idėjos ir vaizdiniai, kurių nėra gamtoje. Jau minėjome angelus. Anksčiau kalbėjome apie krokobilus. Kitas pavyzdys galėtų būti pegasas – arklys su sparnais. Visais šiais atvejais turime pripažinti, kad sąmonė visa tai sukurpė savarankiškai. Sparnus ji paėmė iš vieno įspūdžio, arklį – iš kito. Visos dalys kažkada suvoktos juslėmis ir sąmonės teatre jos yra tikri įspūdžiai. Sąmonė nieko pati nesugalvojo. Ji tik susilipdė klaidingas idėjas arba vaizdinius.

– Aišku. Imu suprasti, kad ir tai gali būti svarbu.

– Na, matai. Taigi Hjumas nori ištirti kiekvieną atskirą vaizdinį, norėdamas pažiūrėti, ar jis atitinka tikrovę. Hjumas klausia, iš kokių įspūdžių kyla šis vaizdinys. Pirmiausia jam reikia išsiaiškinti, iš kokių paprastų idėjų sudaryta sudėtinė sąvoka. Taip jis susikuria kritinį metodą, skirtą analizuoti žmogaus vaizdiniams. Nori apvalyti mūsų mintis ir sąvokas.

– Gal turi pavyzdžių?

– Daug žmonių, gyvenusių Hjumo laikais, aiškiai įsivaizdavo dangų. Galbūt dar atsimeni Dekarto mintį, jog aiškūs ir akivaizdūs vaizdiniai savaime reiškia, kad jie atitinka tikrovę.

– Kaip sakiau, nesu labai užmarši.

– Tuoj pat pamatysim, jog „dangus“ yra be galo sudėtingas vaizdinys. Užtenka paminėti, kad danguje yra „perlų vartai“, „aukso gatvės“, būriai „angelų“ ir taip toliau. Bei visko dar nesuskaidėme į sudėtines dalis. Nes „perlų vartai“, „aukso gatvės“ ir „angelai“ taip pat yra sudėtiniai vaizdiniai. Tik priėję išvadą, jog mūsų dangaus idėja susideda iš paprastų idėjų: „perlas“, „vartai“, „gatvė“, „auksas“, „baltai apsirengusi būtybė“ ir „sparnai“,- galime paklausti, ar esam turėję tokius paprašius įspūdžius.

– Mes juos turėjome. Paskui iš visų paprastų įspūdžių susilipdėm svajonę.

– Tikrai taip. Svajodami žmonės linkę darbuotis žirklėmis ir klijais. Bet Hjumas pabrėžė, kad visa medžiaga, iš kurios sudėliojame savo svajones, į sąmonę pateko paprastų įspūdžių pavidalu. Žmogus, niekada nematęs aukso, neįsivaizduos aukso gatves.

– Jis nekvailas. O kaip dėl Dekarto, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią Dievo idėja?

– Hjumas ir į tai turi atsakymą. Tarkim, kad Dievą įsivaizduojam kaip be galo išmintingą, protingą ir gerą būtybę. Taigi turim sudėtinę idėją, kuri susideda ii kažko be galo išmintinga, protinga ir gera. Jei niekada nebūtume patyrę išminties, proto ir gerumo, nebūtume galėję susidaryti ir tokios Dievo sąvokos. Galbūt mūsų Dievo sąvoka apima ir tai, kad jis yra griežtas, bet teisingas tėvas. Taigi vaizdinį sudaro „griežtas“, „teisingas“ ir „tėvas“. Pasak Hjumo, daugelis religijos kritikų nurodė, kad toks Dievo įvaizdis gali būti kildinamas iš to, kaip mes vaikystėje suvokėme savo tėvą. Buvo sakoma, jog tėvo įvaizdis padėjęs susidaryti „dangiškojo tėvo“ įvaizdžiui.

– Galbūt taip ir yra. Bet aš niekada nenorėjau sutikti, kad Dievas būtinai turi būti vyras. Mama retkarčiais, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, šaukiasi Deivę pagalbos.

– Taigi Hjumas kritikuoja visas mintis ir vaizdinius, kurie neparemti atitinkamais jusliniais įspūdžiais. Jis sakosi norįs padaryti galą visiems beprasmiams plepalams, kurie labai ilgai vyravę metafizikoje ir sugriovę pasitikėjimą ja. Bet ir kasdieniame gyvenime vartojame sudėtines sąvokas net nesusimąstydami, ar jos išvis galioja. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie „Aš“, arba asmenybės branduolio, įvaizdį. Šis įvaizdis juk sudarė Dekarto filosofijos pagrindą. Tai buvo vienintelis aiškus ir suprantamas įvaizdis, kuriuo rėmėsi visa jo filosofija.

– Tikiuosi, kad Hjumas nebando paneigti, jog aš esu aš. Priešingu atveju jis tėra dar vienas plepys.

– Sofija, nėt jei tai būtų vienintelis šio filosofijos kurso tikslas, norėčiau. kad išmoktum vengti skubotų išvadų.

– Gerai, kalbėk toliau.

– Ne, tu pati gali, pasitelkusi Hjumo metodą, išanalizuoti tai, ką supranti kaip savąjį „Aš“.

– Tuomet turiu visų pirma paklausti, ar „Aš“ idėja yra paprasta, ar sudėtinė.

– Ir kaip manai?

– Prisipažinsiu, jog jaučiuosi esanti gana sudėtinga. Pavyzdžiui, aš -nuotaikos žmogus. Ir neretai man sunku dėl ko nors apsispręsti. Be to, tas pats žmogus man gali ir patikti, ir nepatikti.

– Vadinasi, „Aš“ yra sudėtinė idėja.

– Na, gerai. Dabar reikia save paklausti, ar turiu atitinkamą savojo „Aš“ sudėtinį įspūdį. Matyt, turiu? Turbūt visąlaik jį turėjau?

– Ar kuo nors abejoji?

– Aš visą laiką keičiuosi. Šiandien nesu tokia, kokia buvau ketverių metų. Ir nuotaika, ir mano savimonė kinta sulig kiekviena akimirka. Būna, kad staiga pasijuntu nauju žmogum.

– Vadinasi, jausmas, jog turi nekintamą asmenybės branduolį, tėra klaidingas vaizdinys. Iš tiesų mūsų „Aš“ idėja yra ilga paprastų įspūdžių, kurių niekada nepatiri tuo pačiu laiku, grandinė. Hjumas sako, jog tai – tik visuma įvairių sąvokų, kurios seka viena paskui kitą nesuvokiamu greičiu, nepaliaujamai kinta ir juda. Sąmonė esanti savotiškas teatras, kuriame viena po kitos pasirodo įvairios sąvokos. Jos išeina, ateina ir vėl pranyksta, jungiasi sudarydamos begalinę junginių įvairovę. Hjumas pabrėžia, kad nėra kokios nors „asmenybės“, slypinčios už tokių vaizdinių ir nuotaikų, kurios užeina ir praeina. Panašiai kaip filmo kadrai ekrane: jie taip greitai mainosi, jog mes nematome, kad filmą sudaro atskiri vaizdai. Bet iš tiesų vaizdai nėra susiję. Iš tikrųjų filmas yra akimirksnių suma.

– Aš pasiduodu.

– Ar tai reiškia, kad atsisakai nuomones, jog turi nekintamą asmenybės branduolį?

– Matyt, kad taip.

– O tik prieš akimirką sakei visai ką kita! Dar pridursiu, jog mintis apie tai, kad žmogus neturi nekintamo asmenybės branduolio, buvo iškelta daugiau kaip prieš 2500 metų, visai kitame Žemės krašte.

– Kas tai padarė?

– Buda. Darosi beveik nejauku matant, kokios panašios jų mintys. Buda žmogaus gyvenimą laikė nenutrūkstama seka protinių ir fizinių procesų, kurie keičia žmogų kiekvieną akimirką. Kūdikis nėra tas pats kaip suaugusysis, o aš nesu tas pats kaip vakar. Buda kalbėjo, jog apie nieką negalįs Pasakyti „tai mano“ ir apie nieką negalįs pasakyti „tai aš“. Taigi nėra jokio „Aš“ ir jokio nekintamo asmenybės branduolio.

– Taip, nepaprastai panašu į Hjumą.

– Pratęsdami mintį apie nekintamą „Aš“, daugelis racionalistų taip pat laikė savaime suprantamu dalyku, jog žmogus turi nemirtingą sielą.

– Bet ir tai – klaidingas įsivaizdavimas?

– Bent jau Hjumo ir Budos nuomone. Ar žinai, ką Buda prieš mitri pasakęs savo mokiniams?

– Ne, iš kur aš galėčiau žinoti?

– Jis pasakė, jog viskas, kas yra sudėtinga, yra laikina. Galbūt Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Arba kad ir Demokritas. Šiaip ar taip, mums žinoma, kad Hjumas atmetė bet kokį bandymą įrodyti sielos nemirtingumą arba Dievo buvimą. Tai nereiškia, kad ir viena, ir kita jis laikė neįmanomu dalyku. Tačiau manyti, jog religiją galima pagrįsti žmogaus protu, tesą racionalistinė nesąmonė. Hjumas nebuvo krikščionis, bet nebuvo ir tvirtas ateistas. Tokius kaip jis vadiname agnostikais.

– O tai reiškia?

– Agnostikas yra toks žmogus, kuris nežino, ar yra Dievas. Draugas, aplankęs Hjumą, gulintį mirties patale, paklausė, ar jis netiki pomirtiniu gyvenimu. O Hjumas atsakęs, jog taip pat įmanoma, kad anglies gabalėlis, įmestas į ugnį, nedegs.

– Šit kaip…

– Atsakymas jam labai būdingas, turint galvoje tai, kad Hjumas besąlygiškai atmetė visus prietarus. Teisybe jis laikė tik tai, ką suvokė juslėmis. Neneigė ir visų kitų galimybių. Jis neatmetė nei tikėjimo krikščioniškomis tiesomis, nei tikėjimo stebuklais. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikėjimą, o ne žinojimą ar išprotavimą. Nesuklysim pasakę, jog Hjumo filosofija panaikino bet kokį ryšį tarp tikėjimo ir žinojimo.

– Sakei, kad jis neatmetė stebuklų.

– Bet tai nereiškia, kad jis tikėjo stebuklais, greičiau, priešingai. Jis pabrėžė, jog žmonės, matyt, turi didelį poreikį tikėti tuo, ką šiandien pavadintume „antgamtiniais“ reiškiniais. Tik paprastai visi stebuklai, apie kuriuos pasakojama, įvyko kažkur toli arba kažkada labai labai seniai. Taigi Hjumas stebuklus atmeta tik todėl, kad niekada nėra jų patyręs. Bet jis taip pat nepatyrė, kad stebuklų nebūna.

– Turi paaiškinti išsamiau.

– Stebuklas, pasak Hjumo, yra tai, kas prieštarauja gamtos dėsniams. Tačiau beprasmiška būtų sakyti, jog mes pažįstame gamtos dėsnius. Mes patiriame, kad paleistas akmuo krenta ant žemės, o jei jis nekristų – patirtume ir tai.

– Aš pasakyčiau, jog tai stebuklas – arba kažkas antgamtiška.

– Vadinasi, tiki, kad yra du pasauliai: „gamta“ ir „antgamtis“. Ar negrįžti prie miglotų racionalistinių paistalų?

– Gal ir taip, bet aš manau, kad paleistas akmuo kiekvieną kartą kris žemėn.

– Kodėl?

– Dabar tu daraisi bjaurus.

– Aš nesu bjaurus, Sofija. Filosofas visada teisus klausdamas. Prašnekome galbūt apie pačią svarbiausią Hjumo filosofijos mintį. Dabar atsakyk, kaip gali būti tokia tikra, kad akmuo visada kris žemėn?

– Aš tai mačiau tiek daug kartų, kad galiu būti tikra.

– Hjumas būtų pasakęs, jog tu daug kartų esi mačiusi, kaip akmuo krenta žemėn. Bet tu nepatyrei, kad jis visada kris. Įprasta sakyti, kad akmuo krenta žemėn dėl traukos dėsnio. Bet mes niekada tokio dėsnio nepatyrėme. Mes tik patyrėme, kad daiktai krenta.

– Argi tai ne tas pats?

– Ne visai. Tu pasakei, jog manai, kad akmuo kris žemėn, nes matei tai daug kartų. Kaip tik čia ir yra pagrindinė Hjumo mintis. Tu esi taip įpratusi, kad viena seka po kito, jog ilgainiui imi manyti, jog tas pats įvyks kiekvienąkart, numetus akmenį. Taip susidarome vaizdinius apie vadinamuosius „neišvengiamus gamtos dėsnius“.

– Ar jis tikras, jog įmanoma, kad akmuo nenukristų ant žemės?

– Matyt, Hjumas, kaip ir tu, buvo įsitikinęs, jog išmestas akmuo visada nukris ant žemės. Tačiau jis pabrėžia, kad nepatyrė, kodėl akmuo krenta.

– Ar ne per daug nutolome nuo pokalbio apie vaikus ir gėles?

– Ne, anaiptol. Vaikai tau galės paliudyti, jog Hjumas teisus. Kaip manai, kas labiau nustebtų išvydęs, kad akmuo valandą ar dvi kybo ore – tu ar vienerių metukų vaikas?

– Aš nustebčiau labiau.

– Kodėl, Sofija?

– Greičiausiai todėl, kad aš geriau už mažą vaikelį suprantu, kaip tai priešinga gamtai.

– O kodėl vaikas nesuprastų, jog tai priešinga gamtai?

– Nes jis dar nepažįsta gamtos.

– Arba todėl, kad gamta dar netapo įpročiu.

– Suprantu, ką turi galvoje. Hjumas norėjo, kad žmonės būtų atidesni.

– Tuomet užduosiu tau vieną klausimą. Jei tu ir mažas vaikas žiūrėtumėt garsaus fokusininko pasirodymą, kuris, pavyzdžiui, priverčia ką nors kyboti ore, katras iš jūsų smagiau praleistų tą valandą?

– Manau, kad aš.

– O kodėl?

– Nes suprasčiau, kaip tai neįtikima.

– Na, taip. Mažam vaikui juk neįdomu matyti, kaip nepaisoma gamtos dėsnių, kol jis dar jų nepažįsta.

– Galima pasakyti ir taip.

– O mes tebekalbame apie Hjumo empirizmo esmę. Jis dar butų pridūręs, kad vaikas nespėjo tapti įpročių vergu. Taigi turi mažiau prietarų nei tu. Kyla klausimas, ar vaikas nėra didžiausias filosofas. Jis nesusidaręs jokių išankstinių nuomonių. O tai, mano miela Sofija, yra didžiausia filosofo dorybė. Vaikas suvokia pasaulį tokį, koks jis yra, nesuteikdamas daiktams daugiau turinio, negu jis patiria.

– Aš kiekvienąkart apgailestauju, kai pasiduodu kokiai nors išankstinei nuomonei.

– Kalbėdamas apie įpročio galią, Hjumas pagrindinį dėmesį skiria priežastingumo dėsniui. Šis dėsnis sako, jog viskas, kas vyksta, privalo turėti priežastį. Kaip pavyzdį Hjumas paima du biliardo rutulius. Jeigu juodą biliardo rutulį paridensi į baltą nejudantį rutulį, kas atsitiks baltajam?

– Jeigu juodasis rutulys pataikys į baltąjį, pastarasis pajudės.

– Gerai, o kodėl jis pajuda?

– Nes į jį pataiko juodas rutulys.

– Šiuo atveju įprasta sakyti kad juodojo rutulio stuktelėjimas yra baltojo rutulio judėjimo priežastis. Bet turime atsiminti, kad galime susidaryti tvirtą nuomonę tik tada, kai mes tai patiriame.

– Aš esu tai patyrusi daug kartų. Joruna rūsyje turi biliardo stalą.

– Hjumas sako, kad vienintelis dalykas, ką tu patiri, yra tai, kad juodas rutulys stukteli į baltąjį, ir baltasis rutulys ima riedėti stalu. Tu nepatiri pačios priežasties, dėl kurios baltasis rutulys pajuda. Patyrei, jog vienas veiksmas seka paskui kitą laike, bet nepatyrei, kad antras veiksmas įvyksta dėl pirmojo.

– Ar tai ne smulkmeniška?

– Ne, tai svarbu. Hjumas pabrėžia, jog pats įsivaizdavimas, kad vienas veiksmas turi eiti paskui kitą, slypi ne pačiuose daiktuose, bet mūsų sąmonėje. O tokie lūkesčiai, kaip matėme, atsiranda dėl įpročio. Mažas vaikas nė kiek nenustebtų, jei vienas rutulys atsitrenktų į kitą, ir abu sustotų lyg prikalti. Kai kalbame apie gamtos dėsnius, arba priežastį ir pasekmę, iš tiesų kalbame apie žmogaus įpročius, o ne apie tai, kas protinga. Gamtos dėsniai nėra nei protingi, nei neprotingi, jie paprasčiausiai yra. Taigi tikėjimasis, kad baltas biliardo rutulys pajudės, kai jį kliudys juodas rutulys, nėra įgimtas. Mes negimstame su išankstine nuomone apie pasaulį ir jo reiškinius. Pasaulis yra toks, koks yra, ir apie jį ilgainiui patiriame vis daugiau.

– Man vėl atrodo, kad tai neturi didelės reikšmės.

– Tai gali būti svarbu, jei dėl savo išankstinės nuomonės darysime skubotas išvadas. Hjumas neneigia, jog yra neišvengiami gamtos dėsniai, bet kadangi mes nepatiriame pačių gamtos dėsnių, galime prieiti skubotas išvadas.

– Gal galėtum duoti pavyzdį?

– Net jei aš matau visą kaimenę juodų arklių, nereiškia, kad visi arkliai juodi.

– Žinoma, tu teisus.

– Ir nėr jei per visą savo gyvenimą mačiau tik juodas varnas, nereiškia, kad nėra baltų varnų. Ir filosofui, ir mokslininkui svarbu neatmesti galimybės, jog yra baltų varnų. Galima netgi sakyti, kad „baltų varnų“ medžioklė yra svarbiausia mokslo užduotis.

– Suprantu.

– Kalbant apie priežastį ir pasekmę, galbūt daug kas mano, jog žaibas yra griausmo priežastis, nes griausmas visada pasigirsta sužaibavus. Šis pavyzdys neką skiriasi nuo pavyzdžio su dviem biliardo rutuliais. Bet ar žaibas yra griaustinio priežastis?

– Ne visai, iš tikrųjų žaibuoja ir griaudžia vienu metu.

– Nes ir žaibas, ir griausmas atsiranda dėl elektros iškrovos. Net jei visada patiriame, jog griausmas eina po žaibo, nereiškia, kad žaibas yra griaustinio priežastis. Iš tiesų ir viena, ir kita sukelia trečias veiksnys.

– Suprantu.

– Mūsų amžiaus empirikas, Bertranas Raselas, pateikė veikiau groteskišką pavyzdį. Viščiukas, kuris kasdien patiria, kad gauna maisto tada, kai per kiemą pereina vištininkas, galiausiai nuspręs, kad yra priežastinis ryšys tarp to, kad per kiemą pereina vištininkas ir į dubenėlį įberiama lesalo.

– Bet vieną dieną viščiukas negauna lesti?

– Vieną dieną per kiemą atėjęs vištininkas nusuka viščiukui galvą.

– Fu, kaip bjauru!

– Tai, kad iš pradžių įvyksta viena, o po to – kita, nebūtinai reiškia, jog yra priežastinis ryšys. Įspėti žmones nedaryti skubotų išvadų yra viena iš svarbiausių filosofo pareigų. Iš tiesų dėl to kyla įvairūs prietarai.

– Kaip?

– Pamatai per kelią perbėgant juodą katę. Vėliau tą pačią dieną pargriūni ir susilaužai ranką. Bet tai nereiškia, kad šiuos du įvykius sieja priežastingumo ryšys. Ypač svarbu nedaryti skubotų išvadų atliekant mokslinius tyrimus. Net jei daug žmonių pasveiksta išgėrę tam tikrų vaistų, nereiškia, kad juos pagydė tie vaistai. Todėl labai svarbu pasitelkti didelę kontrolinę žmonių grupę, kurie mano, kad gauna tuos pačius vaistus, nors iš tiesų tai tėra vanduo ir miltai. Jei ir šie žmonės pasveiks, turi būti dar trečias veiksnys, kuris juos pagydo, pavyzdžiui tikėjimas vaistų galia.

– Manau, imu suprasti, kas yra empirizmas.

– Kalbėdamas apie etiką ir moralę, Hjumas taip pat prieštarauja racionalistiniam mąstymui. Racionalistai teigė, kad žmogaus protas turi savybę skirti gėrį nuo blogio. Šią prigimtinės teisės mintį išsakė daugelis filosofų, pradedant Sokratu ir baigiant Loku. Tačiau, pasak Hjumo, ne protas nulemia tai, ką mes sakome ir ką darome.

– Tai kas, jei ne protas?

– Mūsų jausmai. Jei nusprendi padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, tave skatina veikti jausmai, ne protas.

– O jeigu aš nenoriu padėti?

– Ir tai priklauso nuo tavo jausmų. Nepadėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, nėra nei protinga, nei neprotinga, bet gali būti niekšiška.

– Tačiau kažkur juk turi būti riba. Visi žino, kad negerai žudyti žmogų.

– Pasak Hjumo, visi žmonės jaučia, kada kitam žmogui gera ir kada bloga. Turim sugebėjimą užjausti. Bet protas čia niekuo dėtas.

– Nesu tuo visiškai tikra.

– Ne visada yra neprotinga pašalinti kitą žmogų iš kelio, Sofija. Turint tam tikrų tikslų, tai gali būti net naudinga.

– To jau per daug! Aš protestuoju!

– Tai gal gali man paaiškinti, kodėl negalima nužudyti nepageidaujamo žmogaus.

– Ir kitas žmogus myli gyvenimą. Todėl negalima jo žudyti.

– Ar tai – loginis įrodymas?

– Nežinau.

– Iš pradžių pateiki teiginį: „Ir kitas žmogus myli gyvenimą“. Paskui nei iš šio, nei iš to darai išvadą: „Todėl negalima jo žudyti“. Logikos požiūriu tai – gryna nesąmonė. Lygiai taip pat gali pasakyti: „Daug žmonių nusukinėja mokesčius, todėl ir aš turiu tai daryti“. Hjumas pabrėžė, kad niekada negalima remiantis tuo, kas yra, daryti išvadą, kaip turi būti. Tačiau tai labai dažna klaida: laikraščiuose, partijų programose ir parlamentarų kalbose. Ar reikia pavyzdžių?

– Taip.

– „Vis daugiau norinčių keliauti lėktuvu. Todėl reikėtų pastatyti daugiau aerouostų“. Ar manai, kad ši išvada tinkama?

– Ne, ji kvaila. Turime pagalvoti ir apie aplinką. Manau, kad geriau išplėsti geležinkelį.

– Arba štai toks pasakymas: „Išplėtus naftos terminalus, šalies pragyvenimo lygis pakils 10 procentų. Todėl turime kuo greičiau pradėti statyti naujus naftos terminalus“.

– Nesąmonė. Čia vėl turime pagalvoti apie aplinką. O pragyvenimo lygis Norvegijoje ir taip pakankamai aukštas.

– Kartais pasakoma, kad „šį įstatymą priėmė parlamentas, todėl visi šalies piliečiai privalo jam paklusti“. Bet neretai tokie „priimti įsakymai“ prieštarauja giliausiems žmogaus įsitikinimams.

– Suprantu.

– Taigi pamatėme, kad protu negalime įrodyti, kaip turim elgtis. Kad dorai elgtumeis, nebūtina įtempti proto. Tačiau turime būti jautrūs žmogaus laimei ir nelaimei. Hjumas Sakė, kad toks poelgis, kai mieliau leidi sugriūt pasauliui užuot įsibrėžęs pirštą, protui neprieštarauja.

– Baisi mintis.

– Būna dar baisiau. Žinai, kad nacistai nužudė daug milijonų žydų. Kas buvo sutrikę: šių žmonių protas ar jausmai?

– Visų pirma buvo sutrikę jų jausmai.

– Daugelis jų buvo net labai blaivaus proto. Taigi po šaltakraujiškiausiais sprendimais gali slypėti bejausmis išskaičiavimas. Po karo daug nacistų buvo nuteisti, bet juos teise ne todėl, kad jie elgėsi „neprotingai“. Jie buvo teisiami už žiaurumą. Būna, kad nepilno proto žmonės atleidžiami nuo atsakomybės už savo veiksmus. Tuomet sakoma, kad jie „nepakaltinami“. Bet niekas nėra išteisinamas, kad buvo bejausmis.

– Ne, to dar betrūko!

– Bet nebūtina kalbėti apie šiurpiausius pavyzdžius. Jei, ištikus potvyniui, žmonėms reikia pagalbos, padėti mus skatina jausmai. Jei būtume bejausmiai ir vadovautumės vien „blaiviu protu“, tuomet galbūt pamanytume, kad nieko baisaus, jei žus vienas kitas milijonas žmonių, kai pasauliui ir taip gresia gyventojų perteklius.

– Man pikta, jog kas nors gali taip galvoti.

– O pyksta ne tavo protas.

– Ačiū, pakaks.

Views All Time
Views All Time
2482
Views Today
Views Today
1
0 0