Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Laiškus filosofijos mokytojas ėmė siųsti tiesiai į slėptuvę senojoj gyvatvorėj. Tačiau pirmadienio rytą Sofija senu papratimu vis vien žvilgtelėjo pašto dėžutėn.

Ši buvo tuščia, nieko kito ir negalėjai tikėtis. Sofija pasuko Klėverveienu.

Staiga ant žemės pastebėjo nuotrauką. Joje buvo baltas džipas su mėlyna vėliava. Ant vėliavos raidės „UN“. Ar tik ne Jungtinių Tautų vėliava?

Sofija apvertė nuotrauką ir tik tada pamatė, jog tai atvirukas. „Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen…“ Ant jo buvo norvegiškas pašto ženklas, antspaudas „JT batalionas“ ir penktadienio, 1990 m. birželio 15-osios. data.

Birželio 15-oji! Juk tai Sofijos gimtadienis!

Atviruke ji perskaitė:

Miela Hilde! Tikiuosi, jog tebešventi savo penkioliktąjį gimtadienį. O gal šventė jau pasibaigė? Tiesą sakant, ne taip svarbu, kiek laiko džiaugsies dovana. Tačiau, galima sakyti, jos užteks visam gyvenimui. Taigi dar kartą sveikinu. Dabar turbūt supratai, kodėl atvirukus siunčiu Sofijai. Esu tikras, kad Sofija tau juos perduos.

P.S. Mama sakė, kad pametei piniginę. 150 kronų nuostolį žadu padengti. Naują mokinio pažymėjimą, manau, gausi mokykloje prieš mokslo metų pabaigą. Su širdingais linkėjimais. Tėtis.

Sofija sustojo kaip įbesta. Kada antspauduotas paskutinis atvirukas? Kažkas viduje jai kuždėjo, jog ir ant ano, su paplūdimiu, buvo birželio data – nors iki to laiko dar visas mėnuo. Ji tik blogai pažiurėjo…

Žvilgtelėjusi į laikrodį Sofija pasileido atgal į namus. Šiandien teks vėluoti.

Sofija atsirakino duris ir nubėgo į savo kambarį. Po raudonuoju šilkiniu šalikėliu surado pirmąjį atviruką Hildei. Na, žinoma,- ir ant jo atspausta Birželio 15-oji! Sofijos gimtadienis ir paskutinė mokslo metų diena.

Bėgdama link maisto parduotuvės, kur turėjo susitikti su Joruna, ji įtemptai mąstė.

Kas toji Hildė? Kaip jos tėtis gali būti bemaž tikras, kad Sofija suras Hildę? Ir šiaip kokia prasme siųsti atvirukus Sofijai, užuot siuntus juos dukrai? Sofija nusprendė, kad tėvas negali nežinoti savo dukters adreso. Tai gal jis pokštauja? Gal nori dukrai gimimo dienos proga padaryti staigmeną pavesdamas visai nepažįstamą mergaitę sekle ir laiškaneše? Ar dėl to jai paliktas mėnuo laiko? Ar gali būti taip, kad jis naudoja ją kaip tarpininkę, norėdamas dukrai gimtadienio proga padovanoti naują draugą? Gal ji ir bus dovana “visam gyvenimui”?

Jei paslaptingasis žmogus iš tiesų yra Libane, kaip jis išvis sugebėjo išsiaiškinti Sofijos adresą? Ir dar daugiau – Sofiją ir Hildę sieja mažiausiai du dalykai: jei ir Hildė švenčia gimtadienį birželio 15-ąją, vadinasi, jos abi yra gimusios tą pačią dieną. Be to, ir vienos, ir kitos tėtis keliauja po pasaulį.

Sofija pasijuto įtraukta į užburtą ratą. Gal vis dėlto verta tikėti likimu? Žinoma, nereikia per greitai daryti tokių išvadų, galbūt viskas nesunkiai paaiškinama. Bet kaip Albertas Knoksas galėjo rasti Hildės piniginę, jei Hildė gyvena Lilesande? Iki ten – daugel mylių. Ir kodėl atviruką Sofija rado ant žemės? Gal jis laiškanešiui iškrito prie pat Sofijos pašto dėžutės? Bet kodėl jis pametė kaip tik šį atviruką?

– Ar proto netekai! – riktelėjo Joruna, išvydusi Sofiją prie maisto parduotuvės.

– Atsiprašau.

Joruna nužvelgė ją griežtu mokytojišku žvilgsniu:

– Tikiuosi, jog turėjai rimtą priežastį.

– Tai susiję su JT, – tarė Sofija. – Libane mane sulaikė priešo milicija.

– Et! Tu paprasčiausiai įsimylėjai.

Kiek įkabindamos jiedvi pasileido mokyklon.

Per trečią pamoką buvo rašomas tikybos kontrolinis, kuriam Sofija nespėjo pasiruošti. Reikėjo atsakyti į tokius klausimus:

Pasaulėžiūra ir tolerancija

1. Iš pradžių surašykit, ką žmogus gali žinoti. Tada suminėkite tai, kuo galime tiktai tikėti.

2. Nurodykit keletą veiksnių, nulemiančių žmogaus pasaulėžiūrą.

3. Kas yra sąžinė? Kaip manot, ar visų žmonių sąžinė vienoda?

4. Kaip suprantat vertybių eiliškumą?

Prieš pradėdama rašyti, Sofija ilgai mąstė. Galbūt įmanoma ką nors panaudoti iš Alberto Knokso išminties? Tai lyg ir vienintelė išeitis, nes tikybos vadovėlio jau kuris laikas net atsivertusi nebuvo. Bet kai tik ėmė rašyti, sakiniai pasipylė savaime.

Sofija parašė, kad yra žinoma, jog mėnulis – tai ne didžiulis sūris ir kitoje mėnulio pusėje esama kraterių, kad Sokratas ir Jėzus buvo nuteisti mirti, kad visi žmonės anksčiau ar vėliau mirs, kad didžiosios šventyklos Akropolyje pastatytos po karų su persais V a.pr.Kr., o garsiausias pranašas Graikijoje buvo Delfų orakulas. Iš tikėjimo dalykų ji paminėjo klausimus apie tai, ar yra gyvybė kitose planetose, ar yra Dievas, ar yra gyvenimas po mirties ir kas buvo Jėzus: Dievo sunūs ar tik protingas žmogus. “Šiaip ar taip, mums nelemta žinoti, iš kur atsirado pasaulis, – baigdama parašė ji. – Visatą galim palyginti su didžiuliu triušiu, kuris už ausų traukiamas iš milžiniškos skrybėlės. Filosofai plonais triušio plaukeliais bando užkopti į viršų ir pažvelgti Didžiajam Fokusininkui į akis. Niekas nežino, ar kada nors tai pavyks. Bet jei vienas filosofas liptų ant pečių kitam, jie pakiltų vis aukščiau, ir tuomet (o tai – mano asmeninė nuomonė) galima būtų tikėtis, kad vieną gražią dieną jiems pasiseks. P.S. Iš Biblijos sužinome dalyką, kuris taip pat galėjo būti plonu triušio plaukeliu. Tas plaukelis vadinamas Babelio bokštu, bet buvo sulygintas su žeme, mat Fokusininkui nepatiko, kad žmogiškosios blusos iš baltojo triušio, kurį jis neseniai sukūrė, ėmė ropoti į išorę“.

Toliau – antras klausimas. “Nurodykit keletą veiksnių, nulemiančių žmogaus pasaulėžiūrą“. Žinoma, vieni iš svarbiausių veiksnių būtų auklėjimas ir aplinka. Žmonės, gyvenę Platono laikais, turėjo kitokią pasaulėžiūrą nei daugelis šiuolaikinių žmonių vien dėl to, kad anie gyveno kitokiu laiku ir kitoje aplinkoje. Be to, daug kas priklauso nuo įgytos patirties. Tačiau pasirenkant pasaulėžiūrą ne mažiau svarbu ir žmogaus protas. O proto nenulemia aplinka, jis bendras visiems žmonėms. Aplinką ir visuomeninius santykius galima būtų palyginti su aplinkybėmis Platono urvo gilumoje. Pasitelkęs protą gali nuspręsti palikt urvo tamsą. Tačiau tokiai kelionei reikia nemažai asmeninės drąsos. Sokratas parodė, kaip proto dėka galima išsivaduoti iš vyraujančių tuo metu pažiūrų. Baigdama Sofija parašė: “Mūsų laikais įvairių tautų ir kultūrų žmonės gyvena vis arčiau vieni kitų. Tad kartais viename bloke gyvena krikščionys, musulmonai ir budistai. Tuomet daug svarbiau toleruoti vienas kito tikėjimą, o ne klausinėti, kodėl visi netiki tą patį Dievą“.

Sofijai atrodė, jog tai, ką išmoko iš filosofijos mokytojo, padėjo jai gerokai pasistūmėti į priekį. Taip pat pravertė truputis įgimto proto ir tai, ką šiaip buvo skaičiusi ar girdėjusi.

Ji kibo į trečią klausimą: “Kas yra sąžinė? Ar manai, kad visų žmonių sąžinė vienoda?“ Apie tai buvo nemažai kalbėta klasėje. Sofija parašė: “Sąžinė yra žmonių sugebėjimas reaguoti į tai, kas teisinga ir neteisinga. Mano nuomone, šią savybę turi visi žmonės, tai reiškia, kad sąžinė yra įgimta. Sokratas butų pasakęs tą patį. Tačiau įvairių žmonių sąžinės balsas gali labai skirtis. Kyla klausimas, ar tik sofistai nebus priėję vieno esminio dalyko. Jie teigė, jog supratimas, kas gera ir bloga, daugiausia priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus užauga. Sokratas, priešingai, manė, jog visų žmonių sąžinė vienoda. Galbūt ir viena, ir kita nuomonė teisinga. Nors ne visi žmonės suvokia, jog rodyti savo nuogumą gėdinga, bet dauguma jų jaučia sąžinės priekaištus, niekšiškai pasielgę su kitu žmogumi. Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą. Lygiai taip pat gali pasirodyti, jog kai kurie žmonės neturi proto, bet tik todėl, kad juo nesinaudoja. P.S. Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta“.

Liko paskutinis klausimas: “Kaip suprantat vertybių eiliškumą?“ Ir apie tai pastaruoju metu buvo daug kalbėta. Sakykim, važiavimas automobiliu, greitas persikėlimas iš vienos vietos į kitą gali būti laikomas vertybe. Bet kai automobilių eismas ima keiti grėsmę miškams ir nuodyti gamtą, reikia rinktis. Sofija parašė, kad gerai pasvarsčiusi nusprendė, jog sveiki miškai ir švari gamta yra didesnė vertybė, nei greitai parvažiuoti iš darbo. Ji paminėjo dar keletą pavyzdžių. Baigdama parašė: “Mano nuomone, filosofija yra svarbesnis mokslas nei anglų kalbos gramatika. Todėl, protingai nustatant vertybių eiliškumą, į pamokų tvarkaraštį vietoj kai kurių anglų kalbos pamokų reikėtų įtraukti filosofiją“.

Per paskutinę pertrauką mokytojas pasivedėjo Sofiją į šalį.

– Spėjau perskaityti tavo kontrolinį darbą,- pasakė mokytojas. – Jis gulėjo beveik pačiam viršuj.

– Tikiuosi, kad likot patenkintas.

– Apie tai ir norėjau pasikalbėti. Daugeliu atžvilgių tai labai brandus darbas. Neįtikimai brandus, Sofija. Ir savarankiškas. Bet ar skaitei vadovėlį? Sofija pabandė išsisukti:

– Sakėt, jog vertinate savarankiškas mintis.

– Na taip… Bet viskam yra ribos.

Sofija pažvelgė mokytojui į akis. Jai atrodė, jog turi tokią teisę po viso to, ką teko išgyventi per pastarąsias dienas.

– Aš pradėjau mokytis filosofijos,- pasakė ji.- Tai padeda susidaryti pažiūras.

– Bet man bus nelengva tavo atsakymą įvertinti pažymiu. Turiu rašyti arba “patenkinamai“, arba “labai gerai“.

– Nes mano atsakymas nėra nei visai teisingas, nei visai klaidingas? Jūs tai turite galvoje?

– Tegu bus “labai gerai“,- pasakė mokytojas.- Bet kitą kartą išmok ir tai, kas užduota.

Grįžusi iš mokyklos, Sofija numetė kuprinę ant laiptų ir tuoj pat nulėkė į landyne. Ten ant storųjų šaknų gulėjo geltonas vokas. Jo krašteliai buvo visiškai sausi, tad Hermio būta senokai.

Sofija paėmė voką ir parsinešė į namus. Pirmiausia pašėrė gyvulėlius, tada užlipo į savo kambarį. Atsigulė ant lovos, atplėšė Alberto laišką ir ėmė skaityti:

Helenizmas

Sveika, Sofija! Jau esi girdėjusi apie natūrfilosofus ir Sokratą, Platoną ir Aristotelį. Taigi susipažinai su Europos filosofijos pagrindu. Tad nuo šiol atsisakom įvadinių užduočių pamastymui, kurias anksčiau gaudavai baltame voke. Manau, kad užduočių, kontrolinių darbų ir panašių dalykų tau tikrai netrūksta mokykloje.

Papasakosiu tau apie ilgą laikotarpį nuo IV a.pr.Kr. pabaigos, kai gyveno Aristotelis, iki pat viduramžių pradžios apie 400 m. po Kr. Atkreipk dėmesį, jog dabar rašysime “prieš“ ir “po Kristaus“. Nes vienas iš pačių svarbiausių ir keisčiausių šio laikotarpio įvykių yra krikščionybės atsiradimas.

Aristotelis mirė 322 m.pr.Kr., tuo metu Atėnai prarado pirmaujančią padėtį. Tai buvo nemažai susiję su dideliais politiniais pokyčiais, kuriuos sąlygojo Aleksandro Didžiojo (356-323) užkariavimai.

Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Aristotelis taip pat kilęs iš Makedonijos, kurį laiką jis netgi buvo jaunojo Aleksandro mokytojas. Aleksandras laimėjo paskutinę lemiamą pergalę prieš persus. Ir dar daugiau, Sofija: daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos.

Dabar prasideda visiškai nauja žmonijos istorijos epocha. Sukuriama pasauline valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, dažnai vadinamas helenizmu. Šis žodis įvardija ir patį laikotarpį, ir graikų dominuojamą kultūrą, kuri klestėjo trijose didelėse helenistinėse valstybėse – Makedonijoje, Sirijoje ir Egipte.

Maždaug nuo 50 m.pr.Kr. karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma. Naujoji galinga valstybė vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos įsivyravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Taip prasidėjo Romos laikai, kitaip dar vadinami vėlyvąja antika. Bet turi įsidėmėti vieną dalyką: dar nespėjus romėnams užkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikų kultūrine provincija. Tad graikų kultūra – ir graikų filosofija – vaidino svarbų vaidmenį dar ilgai po to, kai iš graikų politinės galybes teliko atminimas.

Religija, filosofija ir mokslas

Helenizmui būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai ir persai garbino savo dievus ir išpažino savo, “valstybinę“, religiją. Dabar įvairios kultūros buvo suplaktos viename dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile.

Miesto turgaus aikštė tarytum virto pasauline muge. Ir senovės miesto turguje skambėdavo balsų erzelynė, siūlomos būdavo ir prekės, ir visokios nuomonės bei idėjos. Tik tiek, kad dabar miesto turgūs buvo pilni prekių ir idėjų iš viso pasaulio. Taigi ir balsai ūžė įvairiausiomis kalbomis.

Jau sakėm, kad graikų pažiūros rado plačią dirvą toli už senosios graikų kultūros ribų. Tačiau dabar visoje Viduržemio jūros pakrantėje taip pat imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų, kurių dievai ir pažiūros buvo kilę iš daugelio senųjų kultūrų. Toks reiškinys vadinamas sinkretizmu, arba religijų samplaika.

Anksčiau žmonės jautė stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu – valstybe. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros. Ir išvis vėlyvajai antikai būdingas religinis netikrumas, kultūros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, jog pasaulis suseno.

Naujosioms helenizmo laikų religijoms bendra tai, jog dauguma jų mokė, kaip žmogus gali būti išgelbėtas nuo mirties. Šis mokymas dažnai būdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptąjį mokymą ir atlikdamas tam tikrus ritualus, žmogus galėjo tikėtis sielos nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tam tikra įžvalga į tikrąją Visatos prigimtį neretai turėdavo tokios pat reikšmės sielos išganymui kaip ir religinės apeigos.

Tai tiek apie naująsias religijas, Sofija. Tačiau ir filosofija vis daugiau krypo į “išganymą“ ir gyvenimo paguodos ieškojimą. Filosofinė įžvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turėjo išgelbėti žmones nuo mirties baimės ir pesimizmo. Taip išnyko riba tarp religijos ir filosofijos.

Apskritai imant, helenizmo filosofija nebuvo labai originali. Negimė nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Tačiau trys didieji Atėnų filosofai tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu daugeliui filosofinių krypčių, kurias netrukus trumpai apibūdinsiu.

Įvairių kultūrų patirties samplaika buvo ryški ir helenizmo moksle. Tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo atiteko Aleksandrijos miestui Egipte. Atėnai su Platono ir Aristotelio filosofinėmis mokyklomis ir toliau liko filosofijos sostine, o Aleksandrija tapo mokslo židiniu. Šis miestas, turėjęs didžiule biblioteką, virto matematikos, astronomijos, biologijos ir medicinos centru.

Helenistinę kultūrą galima palyginti su šiuolaikinių pasauliu. Ir XX a. pasižymi vis atviresne pasauline bendruomene. Ir mūsų laikais tai sukėlė didelių religijos ir pasaulėžiūros pokyčių. Kaip Romoje mūsų eros pradžioje gyvavo graikiškos, egiptietiškos ir rytietiškos religinės pažiūros, taip ir XX a. pabaigoje visuose didesniuose Europos miestuose galima rasti religinių pažiūrų iš viso pasaulio.

Mūsų laikais taip pat matome, kaip, susiliejus senajai ir naujajai religijai, filosofijai ir mokslui, “pasaulėžiūros rinkoje“ gali atsirasti nauja pasiūla. Didelę tokio “naujojo mokslo“ dalį iš tiesų sudaro senos mintys, kurių šaknys siekia helenizmo laikus.

Kaip minėjau, helenistinė filosofija toliau bandė spręsti problemas, kurias iškėlė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandė atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi ir mirti. Taigi daugiausia buvo nagrinėjama etika. Naujojoje pasaulio visuomenėje tai tapo svarbiausia filosofijos sritimi. Buvo keliamas klausimas, kur glūdi tikroji laimė ir kaip ją pasiekti. Apžvelgsime keturias tokias filosofines kryptis.

Kinikai

Pasakojama, jog Sokratas kartą ilgai stovėjęs prie prekybininko būdelės, kur buvę išstatyta įvairių prekių. Galiausiai jis sušukęs: “Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!“

Šiais žodžiais galėtų būti nusakoma kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m.pr.Kr. įkūrė Antistenas, esmė. Jis buvo Sokrato mokinys ir visų pirma sekė savo mokytojo saikingumu.

Kinikai pabrėžė, jog tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė – nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti.

Žymiausias kinikų mokyklos atstovas buvo Diogenas, vienas iš Antisteno mokinių. Pasakojama, kad jis gyvenęs statinėje ir neturėjęs nieko daugiau, išskyrus apsiaustą, lazdą ir krepšelį duonai. (Taigi nebuvo lengva iš jo atimti laimę!) Vieną kartą, kai jis, sėdėdamas prie savo statinės, kaitinosi saulėje, jį aplankęs Aleksandras Didysis. Sustojęs priešais išminčių ir paklausęs, ar jis ko nors pageidaująs, nes jo noras tuoj pat būsiąs išpildytas. Diogenas paprašęs neužstoti jam saulės. Taip Diogenas parodė, kad jis ir turtingesnis, ir laimingesnis už didįjį karvedį. Jis juk turėjo viską, ko troško.

Kinikai teigė, kad žmonėms nereikia rūpintis savo sveikata. Net kančia ir mirtis neturi jų jaudinti. Taip pat neturįs kankinti rūpestis dėl kitų žmonių kančios.

Šiandien žodžiais “ciniškas“ ir “cinizmas“ įvardijame nejautrumą kitų kančioms.

Stoikai

Kinikai turėjo reikšmės stoikų filosofijai, kuri atsirado Atėnuose apie 300 m.pr.Kr. Stoicizmą pagrindė Zenonas, kuris buvo kilęs iš Kipro, bet, netekęs savo laivo, prisidėjo prie kinikų Atėnuose. Su savo klausytojais jis susitikdavus vienoje kolonadoje. Žodis “stoiškas“ kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo (stoa). Vėliau stoicizmas turėjo didelės įtakos romėnų kultūrai.

Kaip ir Herakleitas, stoikai teigė, kad visi žmonės vadovaująsi tuo pačiu pasauliniu protu – arba “logu“. Jie sakė, kad kiekvienas žmogus — tai tarsi miniatiūrinis pasaulis, “mikrokosmas“, kuris yra “makrokosmo“ atspindys.

Iš to kilo ir mintis, jog egzistuojanti visuotinai galiojanti teisė, vadinamoji “prigimtinė teisė“. Kadangi prigimtinė teisė paremta amžinuoju žmogaus ir visatos protu, jos neveikia laikas ir vieta. Taigi ginče su sofistais stoikai palaikė Sokrato pusę.

Prigimtinė teisė galiojanti visiems žmonėms, taigi ir vergams. Įvairių valstybių teisynus stoikai laikė netobulais “teisės“, kuri įtvirtinta pačioje gamtoje, pamėgdžiojimais.

Panaikinę skirtumą tarp pavienio žmogaus ir Visatos, stoikai taip pat atmetė “dvasios“ ir “materijos“ priešybę. Pasak jų, yra tik viena prigimtis. Toks požiūris vadinamas monizmu (priešingai nei, pavyzdžiui, akivaizdus Platono dualizmas, arba tikrovės dvilypumas).

Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs “kosmopolitai“. Jie buvo atviresni to meto kultūrai nei “statinės filosofai“ (kinikai). Jie pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika, daugelis jų, pavyzdžiui, Romos imperatorius Markas Aurelijus (121-180), tapo aktyviais valstybės veikėjais. Stoikai, ypač oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106-43 m.pr.Kr.), prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje. Jis sukūrė ir humanizmo sąvoką — ji įvardija pasaulėžiūrą, kuri pabrėžia žmogaus vertingumą. Po kelerių metų stoikas Seneka (4 m.pr.Kr. – 65 m. po Kr.) pasakė, jog “žmogus žmogui yra šventas“. Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.

Be to, stoikai pabrėžė, kad visi gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, liga ir mirtis, vyksta pagal griežtus gamtos dėsnius. Todėl žmogus turįs išmokti susitaikyti su savo likimu. Pasak jų, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi įvykiai yra neišvengiami ir neverta skųstis savo vargais, likimui pabeldus į duris. Ir laimingas gyvenimo aplinkybes žmogus privalo sutikti su didele ramybe. Šioje vietoje išryškėja bendrumas su kinikais, kurie tvirtino, jog visi išoriniai dalykai esą bereikšmiai. Iki šių dienų kalbame apie “stoišką ramybe“ žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų.

Epikūrininkai

Kaip matėme, Sokratui rūpėjo ištirti, kaip žmogus gali pasiekti laimę. Ir kinikai, ir stoikai jo žodžius aiškino taip, kad žmogus turįs išsivaduoti iš materialines prabangos. Tačiau Sokratas taip pat turėjo mokinį, vardu Aristipas. Šis teigė, jog gyvenimo tikslas esąs pasiekti kuo didesnį juslinį malonumą. “Didžiausias gėris yra malonumas,- sakė jis,- o didžiausias blogis – skausmas“. Taigi jis bandė sukurti gyvenseną, kuria siekiama išvengti skausmo. (Kinikų ir stoikų tikslas buvo iškęsti bet kokį skausmą. Tai visai kas kita, nei visais būdais stengtis išvengti skausmo.)

Apie 300 m.pr.Kr. Epikūras (341-270) įkūrė filosofine mokyklą Atėnuose (epikūrininkai). Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką ir sujungė ją su Demokrito atomistika.

Pasakojama, kad epikūrininkai rinkdavęsi sode. Todėl jie buvo vadinami “sodo filosofais“. Virš sodo vartų kabojęs užrašas: “Pašalieti, čia tau bus gera. Aukščiausias gėris čia – malonumas“.

Epikūras pabrėžė, kad veiksmo, kuriuo siekiama malonumo, rezultatas visuomet turi būti vertinamas atsižvelgiant į galimus pašalinius poveikius. Jei esi kada nors persivalgiusi šokolado, suprasi, ką turiu galvoje. Jei ne, atlik tokį pratimą: paimk savo santaupas ir už du šimtus kronų nusipirk šokolado. (Tikiuosi, kad tu jį mėgsti.) Atliekant šį pratimą svarbu, kad ryžtumeis suvalgyti visą šokoladą iš karto. Praėjus maždaug pusvalandžiui po to, kai visas gardusis šokoladas bus suvalgytas, suprasi, ką Epikūras turėjo galvoje kalbėdamas apie “pašalinius poveikius“.

Taip pat Epikūras sakė, kad trumpalaikis juslinis malonumas visada turi būti palyginamas su didesniu, ilgesniu arba stipresniu malonumu ateityje. (Įsivaizduokim, kad nusprendi ištisus metus nevalgyti šokolado, nes visus kišenpinigius taupysi naujam dviračiui ar brangioms atostogoms užsienyje.) Priešingai nei gyvuliai, žmonės gali planuoti savo gyvenimą. Jie sugeba “apskaičiuoti malonumus“. Žinoma, skanus šokoladas yra vertybė, tačiau dviratis ir kelionė į Angliją — taip pat.

Taigi Epikūras pabrėžė, kad “malonumas“ nebūtinai yra tolygus jusliniam pasitenkinimui – pvz., šokoladui. Čia priskiriamos ir tokios vertybės kaip draugystė ir meno sukelti išgyvenimai. Be to, kad galėtum mėgautis gyvenimu, taip pat reikalingi senieji graikų idealai: susivaldymas, saikingumas ir vidinė pusiausvyra. Geismas turi būti tramdomas. O vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą.

Į Epikūro sodą neretai ateidavo religijos įbauginti žmonės. Šiuo požiūriu Demokrito atomistika buvo veiksmingas vaistas nuo religijos ir prietarų. Norint gyventi laimingai, taip pat svarbu įveikti mirties baimę. Kalbėdamas šiuo klausimu, Epikūras rėmėsi Demokrito mokymu apie “sielos atomus“. Galbūt atsimeni, jog Demokritas netikėjo pomirtiniu gyvenimu, nes mums mirus visi “sielos atomai“ pasklinda į visas puses.

“Mirtis mums nerūpi,- labai paprastai pasakė Epikūras. – Nes kol mes gyvename, mirties dar nėra. O kai mirtis ateina, mūsų nebėra“. (Remiantis šiuo pažiūriu, nė vienas žmogus niekada nekentėjo dėl to, kad mirė.)

Epikūras pats apibendrino savo išlaisvinančią filosofiją išvadas pavadindamas “keturiomis gydančiomis žolelėmis“:

Dievų nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimę nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti.

Graikų kultūroje filosofo užduotis ir anksčiau būdavo lyginama su gydytojo darbu. Manyta, kad žmogus turįs apsirūpinti “kelionine filosofijos vaistinėle“, kurioje būtų minėtieji keturi svarbūs vaistai.

Priešingai negu stoikai, epikūrininkai nerodė didelio susidomėjimo politika ir visuomeniniu gyvenimu. “Gyvenk slaptai!“ – patarė Epikūras. Jo “sodą“ galėtume palyginti su šiandieninėmis komunomis. Ir mūsų laikų didelėje visuomenėje daug kas bando surasti užuovėją nuo visų vargų.

Po Epikūro daugelis epikūrininkų nuėjo vienpusio pasitenkinimo keliu. Jų šūkis buvo “gyvenk ša akimirka“. Žodis “epikūrininkas“ šiandien neretai vartojamas neigiamai atsiliepiant apie žmogų, gyvenantį šia diena.

Neoplatonizmas

Matėme, kaip kinikai, stoikai ir epikūrininkai pasinaudojo Sokrato mokymu. Jie taip pat atsiminė ikisokratikus Herakleitą ir Demokritą. Vis dėlto ryškiausia vėlyvosios antikos filosofinė kryptis daugiausia buvo inspiruota Platono idėjų teorijos. Tad ši kryptis vadinama neoplatonizmu.

Pagrindinis neoplatonininkąs buvo Plotinas (apie 205-270), kuris studijavo filosofiją Aleksandrijoje, bet vėliau persikėlė į Romą. Įsidėmėtina, kad jis atvyko iš Aleksandrijos, kur jau daugelį šimtmečių susikirsdavo graikų filosofija ir Rytų mistika. Į Romą Plotinas atsivežė išganymo mokymą, kuris sudarė rimtą konkurenciją krikščionybei, kai ši ėmė įgyti galios. Tačiau neoplatonizmas vėliau taip pat turėjo didelę įtaką krikščionybės teologijai.

Prisimink Platono idėjų teoriją, Sofija. Pameni, jis nubrėžė ribą tarp idėjų pasaulio ir juslinio pasaulio. Platonas taip pat griežtai atskyrė žmogaus sielą nuo kūno. Taigi žmogus tapo dvilype būtybe: mūsų kūnas sudarytas iš žemės ir dulkių kaip ir visa kita jusliniame pasaulyje, bet mes taip pat turime nemirtingą sielą. Ilgą laiką iki Platono toks suvokimas buvo paplitęs tarp daugelio graikų. Be to, Plotinas buvo susipažinęs su panašiais požiūriais Azijos šalyse.

Plotinas sakė, jog pasaulis įspraustas tarp dviejų polių. Viename gale šviečianti dieviškoji šviesa, kurią jis pavadino „Vieniu“. Kartais jis tai įvardija kaip “Dievą“. Kitame gale yra absoliučioji tamsa, iki kurios neprasiskverbia “Vienio“ šviesa. Tačiau Plotinas pabrėžia, jog iš tiesų toji tamsa neegzistuoja. Tai tik šviesos nebuvimas – jos nėra. Egzistuoja tik “Dievas“, arba “Vienis“, bet kaip šviesos šaltinis pamažu dingsta tamsoje, taip kažkur yra riba, iki kurios gali siekti dieviškieji spinduliai.

Pasak Plotino, sielą apšviečianti „Vienio“ šviesa, o materija esanti tamsa, kuri neturi tikrosios būties. Tačiau ir gamtos formos galinčios turėti silpną „Vienio“ atspindį.

Įsivaizduok didelį laužą naktyje, miela Sofija. Nuo laužo į visas puses šokinėja kibirkštys. Plačiai aplink laužą šviesu, net iš kelių kilometrų matysis laužo liepsnelė. Jei nutolsime dar labiau, matysime tik mažytį šviečiantį taškelį kaip silpną žibintą naktyje. O jei dar labiau nutoltume nuo laužo, šviesa mūsų nebepasiektų. Tam tikroje vietoje naktis prarytų šviesą, o kai visai tamsu, mes nieko nematome. Tuomet nebelieka nei šešėlių, nei kontūrų.

Dabar įsivaizduok, kad tikrovė yra toks laužas. Tai, kas dega, yra Dievas – o tamsa kitoje pusėje yra šaltoji materija, iš kurios padaryti žmonės ir gyvuliai. Arčiausiai Dievo yra amžinosios idėjos, kurios yra pirminės visų būtybių formos. Žmogaus siela visų pirma yra “laužo kibirkštis“. Tačiau visoje gamtoje matyti dieviškosios šviesos atspindžių. Tą liudija visos gyvos būtybės, net rožė ar katilėlis turi dieviško spindesio. Labiausiai nuo gyvo Dievo nutolę žemė, vanduo ir akmuo.

Sakau, kad visa aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliške, pakylančią nuo šakos, – arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija.

Plotino vaizdiniai primena Platono palyginimą su urvui kuo labiau priartėjame prie urvo angos, tuo arčiau prieiname prie visa ko ištakų. Tačiau Platonas sudvejino tikrovę, o Plotino mastymui būdingas visuminis pasaulio suvokimas. Viskas yra viena, nes viskas yra Dievas. Net šešėliai Platono urvo gilumoje turi “Vienio“ spindesio.

Retkarčiais Plotinas pajusdavo, kaip siela susilieja su Dievu. Tokia būsena vadinama mistiniu išgyvenimu. Ją patyrė ne vien Plotinas. Apie tai žmonės pasakodavo visais laikais ir visose kultūrose. Savo išgyvenimus jie vaizduoja skirtingai, tačiau Šiuose pasakojimuose kai kurie dalykai kartojasi. Pažiūrėkim į kai kurias panašybes.

Mistika

Mistinis išgyvenimas reiškia, kad patiriame vienybę su Dievu arba “pasaulio siela“. Daugelis religijų pabrėžia, jog Dievą ir jo kūriniją skiria praraja, tačiau mistikai sužino, kad jokios prarajos nėra. Jis arba ji patiria, ką reiškia “ištirpti Dieve“ arba su Juo “susilieti“.

Esmė tokia, jog tai, ką paprastai vadiname “Aš“, nėra tikrasis mūsų Aš. Trumpais akimirksniais galime patirti, kad esame tapatūs su savo didesniuoju Aš. Kai kurie mistikai tai vadina Dievu, kiti – “pasaulio siela“, “gamta“ arba “visata“. Įvykus susiliejimui, mistikas pajunta, kad “praranda savo Aš“, dingsta Dieve arba išnyksta Dieve, kaip vandens lašas “praranda save“ susijungęs su jūra. Vienas indų mistikas šį pojūtį išreiškė tokiais žodžiais: “Kai aš buvau, nebuvo Dievo. Kai yra Dievas, nebėra manės“. Krikščionių mistikas Angelas Silezietis (1624-1677) ta patį nusakė kitaip: “Kiekvienas jurą pasiekęs lašelis virsta jūra, o kiekviena siela, pakilusi prie Dievo, tampa Dievu“.

Galbūt pamanei, jog nėra labai malonu “prarasti save“. Taip, Sofija, puikiai tave suprantu. Tačiau tai, ką prarandi, yra be galo mažai, palyginti su tuo, ką laimi. Tu prarandi save kaip tik tuo pavidalu, kuriame esi tą akimirką, bet tuo pat metu supranti, jog iš tiesų esi daugybę kartų didesnis. Esi visas pasaulis. Taip, miela Sofija, tu pati ir esi pasaulio protas. Tu pati esi Dievas. Ir jei turi atsisakyti savęs, kaip Sofijos Amundsen, gali pasiguosti tuo, kad šį “kasdieninį Aš“ vis tiek anksčiau ar vėliau prarasi. Tavo tikrasis Aš,— kurį gali pažinti tik tada, jei sugebi atsisakyti savęs,- pasak mistikų, yra tarsi stebuklinga ugnis, deganti amžinai.

Tačiau tokia mistinė patirtis ne visada ateina savaime. Mistikas paprastai privalo žengti “apsivalymo ir taurėjimo keliu“ pasitikti Dievo. Šis kelias susideda iš kuklaus gyvenimo ir įvairių meditacijos būdų. Tuomet mistikas staiga pasiekia tikslą, ir jis arba ji gali sušukti: “Aš esu Dievas“ arba „Aš esu Tu“.

Mistinių pakraipų randame visose didžiosiose pasaulio religijose. O visi mistikų aprašymai, kuriuose vaizduojami mistiniai išgyvenimai, turi akivaizdžių panašybių, kurios nepaiso kultūrinių skirčių. Kultūriniai skirtumai pasireiškia tik tuomet, kai mistikas savo išgyvenimams nori duoti religinį ar filosofinį paaiškinimą.

Vakarų mistikoje t.y. judaizmo, krikščionybės ir islamo tikėjimuose – mistikas pabrėžia, kad jis patiria ryšį su savo Dievu. Nors Dievas yra ir gamtoje, ir žmogaus sieloje, jis taip pat pakilęs aukštai virš pasaulio. Rytų mistikoje — t.y. induizme, budizme ir kinų religijoje — dažniau pabrėžiama, jog mistikas išgyvena visišką susiliejimą su Dievu arba “pasaulio siela“. “Aš esu pasaulio siela“,— gali tarti mistikas arba: „Aš esu Dievas“. Nes Dievas yra pasaulyje, jo nėra niekur kitur.

Ypač senas tradicijas misticizmas turėjo Indijoje. Svamis Vivekananda, kuris prisidėjo prie induizmo idėjų paskleidimo į Vakarus, yra Pasakęs:

“Kaip tam tikros pasaulio religijos sako, kad žmogus, netikintis asmeniniu Dievu, yra ateistas, mes sakome, kad ateistas yra žmogus, netikintis savimi. Netikėti savo sielos puikumu ir yra ateizmas“.

Mistinis išgyvenimas taip pat gali paveikti etiką. Buvęs Indijos prezidentas Radakrišnanas kartą pasakęs: “Mylėk savo artimą kaip pats save, nes pats sau ir esi artimas. Tai, kas tave verčia tikėti, kad tavo artimas yra kas nors kitas nei tu pats, tėra iliuzija“.

Ir šiuolaikiniai žmones, neišpažįstantys jokios religijos, gali papasakoti apie mistinius išgyvenimus. Netikėtai jie ima ir patiria kažką, ką įvardija kaip “kosminę sąmonę“ arba “vandenyno pojūtį“ – Jie pasijunta pakylėti virš laiko ir pažvelgia į pasaulį “amžinybės požiūriu“.

Sofija atsisėdo lovoje. Apsičiuopė, ar tebeturi kūną…

Ilgainiui, skaitydama apie Plotiną ir mistikus, pajuto, kaip ima sklandyti po kambarį, išskrieja pro langą ir pakyla aukštai virš miesto. Iš ten galėjo matyti visus žmones turgaus aikštėje, bet skrido toliau aplink Žemę, kurioje gyvena, virš Šiaurės jūros ir Europos, tolyn virš Sacharos ir plačių Afrikos stepių.

Visa didžiulė planeta buvo virtusi vienu gyvu asmeniu ir atrodė, jog tas asmuo yra pati Sofija. “Aš ir esu pasaulis“,- galvojo ji. Visa didžiulė visata, kuri kartais rodydavosi tokia bekraštė ir grėsminga, – buvo jos Aš. Visata tebebuvo neaprėpiama ir didinga, bet dabar ji pati buvo tokia pat didelė.

Šis nuostabus jausmas netrukus dingo, bet Sofija buvo tikra, kad niekad jo nepamirš. Rodės, tarsi iš jos pro kaktą būtų kažkas iššokęs ir susimaišęs su viskuo aplinkui, kaip lašas dažų nuspalvina ąsotį vandens.

Kai viskas praėjo, ji pasijuto taip, lyg po nuostabaus sapno būtų pabudusi skaudančia galva. Mažumą nusivylusi Sofija konstatavo, kad turinti kūną, kuris pabandė atsisėsti lovoje. Maudė nugarą, nes ji ilgai gulėjo ant pilvo skaitydama Alberto Knokso laišką. Tačiau patyrė tai, ko niekada neįstengs pamiršti.

Galiausiai Sofijai pavyko išlipti iš lovos. Ji išmušė lapuose skyles ir įsegė juos į segtuvą prie kitų paskaitų. Po to išėjo į sodą.

Paukšteliai čirškėjo taip, tarsi pasaulis ką tik būtų sukurtas. Beržai už senosios triušidės buvo tokie ryškiai žalsvi, jog rodės, kad Kūrėjas dar nebaigė maišyti dažų.

Ar išties ji tiki, kad viskas yra vienas dieviškasis Aš? Ar tiki, kad turi sielą, kuri yra “laužo kibirkštis“? Jei taip, tuomet ji pati yra dieviška būtybė.

Views All Time
Views All Time
2684
Views Today
Views Today
1
0 0