“Jojiko kelnės”
Man niekada nepatiko mano sudėjimas. Nei sportuojant, nei ribojant maistą labiausia erzinusi kūno dalis – “jojiko kelnės” (riebalų sankaupos ant šlaunų šonų), niekur nedingdavo. Lankiau aerobiką 3-4 kartus per savaitę ir valgiau dietines sriubytes. Pasiekiau 50 kg svorį, tačiau disproporcijos niekur nedingo, greičiau, atvirkščiai, dar labiau išryškėjo. Kai atsibodo „dietintis“, nežiūrint to, kad ir toliau nuolat sportavau – dabar jau savo malonumui – nepastebimai priaugdavau po porą kilogramų per metus. Dėl to visai nesigraužiau: džiūsna būti niekada nenorėjau, tik šlaunys tebeerzino, bet jau buvau įsitikinusi, kad ką nors pakeisti ne mano jėgoms. Netgi palengvėjo, kai kažkuriame iš “stebulingųjų” straipsnių perskaičiau nuosprendį: “jojiko kelnių” nepanaikins jokia dieta, joks sportas. Vienintelė išeitis – chirurginė operacija, kuomet riebalai iš tam tikrų vietų paprasčiausiai nusiurbiami. Pasak specialistų, storėjant ar lieknėjant riebalų ląstelės traukiasi arba plečiasi, tačiau jų kiekis nekinta, taigi jei tam tikroje vietoje jų yra per daug, tai lieknėjant arba storėjant proporcijos vis tiek išliks tokios pačios.

Kaip aš prarijau reklaminį kabliuką
Atradimu tapo laida per RL2 televiziją, kurioje rodomos įvairios plastinės operacijos. 32 metų Deboros atvejis – tiksliai pakartoti mano vargai: puikiai treniruotai lieknai moteriai niekaip nepavyksta atsikratyti išsikišimų šlaunų šonuose. Ji perka tik pailgintos linijos švarkus ir megztinius, nesimaudo viešose vietose. Na, aš dar tiek neišprotėjau. Nenuleidžiu akių nuo “teliko”. Kamera rodo, kaip zondas įduriamas į šlaunies viršų, prastumiamas kažkur gilyn, o pro mažutį vamzdelį į stiklinį indą išsisunkia neaiškios spalvos skystis – didžioji dalis jo riebalai ir šiek tiek kraujo priemaišų. Garsas nelabai malonus, panašus į stomatologo įrangos, tačiau nieko košmariško. Po mėnesio Debora pirmą kartą po šešerių metų pertraukos eina į baseiną ir noriai demonstruoja savo figūrą, kainavusią 12 000 Vokietijos markių (apie 19 000 Lt). Taigi, operacija, pasirodo, yra faaantastiškai brangi, bet galbūt Lietuvoje ji kainuos žymiai pigiau.

Bloga ir gera naujienos
Ilgainiui mintis apie operaciją tampa vis įkyresnė. Po velnių, kodėl negaliu turėti gražių kojų? Pasiskambinu į vieną iš privačių klinikų, darančių plastines operacijas, ir mane patikina, kad “tokiai lieknai moteriai” riebalų nusiurbimas turėtų kainuoti apie 2000-2500 Lt. Ką gi, bent jau žinau, kiek man reikia. Kai netrukus visai netikėtai piniginę papildo panaši suma, mintys skrieja žaibiškai: “Nei naujo televizoriaus, nei muzikinio centro nereikia, spinta ir taip pilna skudurų, atostogoms atsidedu jau nuo rudens, o automobilio už tokią sumą vis tiek nenusipirksiu”. Be to, tiksliai žinau, kad šitas apsėdimas manęs neapleis, todėl geriau anksčiau nei vėliau.
Vėl paskambinu į kliniką ir paprašau, kad užrašytų į konsultaciją. Projektų vadovė (dabar aš, pasirodo, esu “projektas”) pasiūlo rinktis iš dviejų mikrochirurgų, vyro ir moters, abiejų pavardės man, nepraleidžiančiai jokios informacijos apie plastinę chirurgiją, puikiai žinomos. Nedvejodama renkuosi moterį. Procesas pajuda.
Eidama į konsultaciją, prisimenu skaičiusi, jog visada, prieš atlikdami plastinę operaciją, gydytojai išsiaiškina, kodėl moterys jai ryžtasi. Atseit jei moteriškė sprendžia asmenines problemas (o kokias dar?), jie bando nuo operacijos atkalbėti. Pati nesijaučiu turinti jokių problemų, o pokyčiai asmeniniame gyvenime yra visiškai nepageidautini. AŠ TIK NORIU GRAŽIŲ KOJŲ! Beje, tokio klausimo taip ir neišgirstu. Šventas naivume, taigi esu klientas, mokantis pinigus – negi imsi ir jį atkalbinėsi! Konsultacijoje nesužinau beveik nieko naujo – viską jau mačiau per televiziją. Nemaloni naujiena yra ta, kad mėnesį po operacijos reikės nešioti kažkokias beviltiškas elastines kelnes, kurios palaikys nuo raumenų atsiskyrusią odą. Trumpi sijonai turės palaukti, tačiau po to atsigriebsiu už viską. Gera naujiena ta, kad, jei viskas gerai, jau antrą dieną galėsiu vaikščioti. Tokiu atveju idealus laikas operacijai – penktadienis, kad pirmadienį kaip niekur nieko eičiau į darbą. Už pusvalandžio konsultaciją sumoku šimtą litų.

Sąjungininko paieškos
Apie savo ketinimus papasakoju broliui. Tiesiog nenoriu būti visiškai viena šitoje avantiūroje. Per daugelį metų jis žino, nuo ko mane galima atkalbėti, o nuo ko – ne. Išklausau visą tiradą epitetų savo dabartinei figūrai, tačiau pagaliau įkalbu tapti sąjungininku (nesakyti apie operaciją niekam pasaulyje ir ištikimai lankyti ligoninėje).
Dar porą kartų paskambina projektų vadovė. Ji konstatuoja galutinę kainą – 2500 Lt.
Ketvirtadienį, dieną prieš operaciją, pradeda smarkiai drebėti kinkos. Esu irzli ir pikta, kažkoks priešoperacinis sindromas. Brolis vis primena, kad dar galiu atsisakyti savo “kvailų” idėjų. Aš žinau viena – its now or never. Raminu save, kad šita diena ateis ir praeis lygiai taip, pat kaip ir kitos įtampos ir laukimo kupinos dienos – stojamieji egzaminai, tolimos kelionės – kurių laukiau su didele baime ir žinojimu, kad viskas turi būti gerai.

Grožis reikalauja aukų…
Operacija paskirta penktadienį, 14 valandą. Iš ryto einu į darbą, atsiprašau tik po pietų. Jei pasiimčiau laisvą dieną ir sėdėčiau namie, išprotėčiau. Kaip tyčia, pasipila pasiūlymai savaitgaliui. Draugei pasakau, kad privalau važiuoti pas mamą ravėti daržų, mamai – kad vykstu pas bendradarbę į sodybą. Kaip Leninas.
Operacijos dieną apie 10 valandą vėl paskambina projektų vadovė ir labai atsiprašinėdama praneša, kad ji pamiršusi pasakyti, jog elastinės kelnės, kurias turėsiu nešioti po operacijos, papildomai kainuos 300 Lt. Rimtai susinervinu – už tokią sumą galėčiau nusipirkti puikiausią suknelę. Jaučiuosi mulkinama – juk pačioje pradžioje buvo kalbama apie kur kas mažesnes išlaidas!

Finansinis nukrypimas. Teoriškai operacijos kaina priklauso nuo to, kiek litrų skysčio yra nusiurbiama. Konsultacijos metu tą galima nustatyti tik preliminariai. Tačiau man niekas nepasakė, nei koks tiksliai yra įkainis, nei kaip jie iš anksto žino, kiek skysčių neteksiu. O dar sąmoningai nutylėjo kelnių kainą! Derybos niekada nebuvo mano stiprioji vieta, bet galiu duoti gerą patarimą: išsireikalaukite, kad būtų pasakyta galutinė kaina bei paaiškinta, kaip ji apskaičiuota.
Pirmą valandą tarsi našlaitė su maišeliu, kuriame tėra šukos, dantų šepetukas ir šlepetės, peržengiu klinikos slenkstį. Mane įkurdina jaukioje palatoje, kur gulėsiu viena ir turėsiu netgi televizorių. Iki operacijos tik valanda, o per tą laiką reikia įsikurti, atlikti keletą tyrimų, nusiprausti po dušu ir persirengti, susitikti su chirurge bei anesteziologu. Gerai, kad nuolat kažkas vyksta ir nelieka laiko juodoms mintims. Tiesa, per tą valandą atlieku dar vieną svarbų dalyką – pagaliau pamatau ir pasirašau sutartį su klinika. Ji, iš visko sprendžiant, yra standartinė, ir atrodo juridiškai teisinga, tačiau pats metodas pakišti ją prieš pat operaciją, kai esu pakankamai susinervinusi ir neturiu galimybės pasikonsultuoti su kuo nors, kas galėtų išmanyti juridines tokio proceso puses, man atrodo nekorektiškas.
Operacinėje padaro dalinę narkozę – kūnas žemiau pilvo yra visiškai nejautrus. Kad neerzintų garsai ir pojūčiai, papildomai suleidžia migdomųjų. Operacijos metu tai pabundu, tai vėl nugrimztu į niekur. Kai gydytojai pastebi, jog esu sąmoninga, pradeda sakyti, kad viskas vyksta gerai. Gan aiškiai jaučiu, kad su kojomis kažkas daroma. Tai nėra skausmas – jausmas panašus kaip gręžiamo danties, lyg ir neskauda, bet vis tiek nemalonu.

Kruvinoji naktis
Atsibundu jau palatoje. Turėtų būti apie šešias. Su skausmu šlaunyse ir Bridžitos Džouns “baisiakelnėmis” ant jų. Vakarą prasnūduriuoju. Nei žiūrėti televizoriaus, nei skaityti negaliu, nes silpna. Net atsisėsti nelabai galiu, nes iš karto iki sąmonės aptemimo svaigsta galva. Kažką išgeriu, kažką užkandu. Aplinkui nuolat tupinėja dvi seselės, reaguojančios į kiekvieną mano galvos kryptelėjimą. Atvažiuoja brolis, tarsi per miglas su juo persimetu keliais žodžiais ir užmiegu.
Apie dešimtą valandą pastebiu, kad iš vieno pjūvio ant klubo sunkiasi kraujas. Seselė sako, kad tai normalu. Po valandos dėmė smarkiai išsiplėtusi. Ir sesutė, ir budintys gydytojai toliau tvirtina, kad tai nieko ypatingo. Tačiau kraujavimas nesiliauja, ir apie trečią valandą nakties netgi jiems pradeda atrodyti, kad kraujo klanas, kuriame dabar guliu, jau peržengė normalumo ribas. Paaiškėja, kad smarkiai pablogėję kraujo tyrimų rezultatai, iki kritinės ribos smukęs hemoglobinas (atsiprašau, bet negaliu paaiškinti, ką tai reiškia – jei kam įdomu, žr. medicinos vadovėlius). Ketvirtą nakties atvažiuoja mane operavusi chirurgė. Ji ramiai pažeria keletą medicininių paaiškinimų (kaip čia tiksliau pakartojus: “Organizmas nepasisavina skysčių, matyt, pažeistas kapiliaras” ar kažką panašaus). Susikaupusį kraują tiesiog čia pat paspaudusi iššvirkščia. Kažkas iš daktarų pradeda kalbėti apie kraujo perpylimą, mano gydytoja tam prieštarauja. Skamba kraupokai, tačiau baisu nebuvo – tiesiog labai ja pasitikėjau. Daktarė išvažiuoja, o aš lieku laukti ryto. Vartytis negaliu, jaučiuosi siaubingai sutinusi, dvigubai storesnė, nei buvau.

Inkstas taukuose
Aštuntą valandą į palatą atneša pusryčius. Po kelių valandų – užkandą. Vėliau pietus, vėl užkandą, ir vakarienę. Maistas gausus ir fantastiškas, pati valgyklos vedėja paskambina pasiteirauti, ar viskas patinka, ar nieko netrūksta. Jie ką, tikisi, kad netrukus ateisiu pasidaryti dar vienos riebalų nusiurbimo operacijos, šį kartą nuo pilvo? Čia pat perskrodžia kita mintis: jei dabar kurį laiką nebesportuosiu ir mažai judėsiu, tai turėsiu mažiau ir valgyti, nes riebalai susikraus kitur! Teks laikytis dietų, ko labai nemėgstu. Taip sulaukiu popietės. Vėl kraujo tyrimai (nieko gero), o kadangi ir jaučiuosi silpnai, gydytoja rekomenduoja pasilikti dar vienai dienai. Nelabai noriu, bet suprantu, kad jei namie pasidarys bloga, nei aš pati, nei brolis nežinos, ką daryti. Jis vėl atvažiuoja manęs aplankyti. Pasigiriu, kaip nerealiai mane čia prižiūri ir maitina, o jis man liepia nepamiršti, kiek už tai suplojau. Hmm… iš tiesų.
Vakare gaunu dozę nuskausminamųjų ir ramiai pramiegu naktį. Sekmadienį ryte, tik sulaukusi palankių tyrimų rezultatų, išsiruošiu namo.
O po valandos iš tiesų išvažiuoju… pas mamą ravėti daržų. Tiesiog neberandu, kaip išsisukti. Ant “baisiakelnių” apsitempiu plačias sportines kelnes, po lysves šliaužioju keliais, perkreiptą veidą aiškinu mėnesinių skausmais. Nieko, Marytę Melnikaitę ne taip kankino.

Šito per RTL2 nerodė…
Vakare pirmą kartą turiu galimybę nusimauti “šlykščiakelnes” ir apžiūrėti, kaip atrodau. Oho, šito per RTL2 nerodė – jei ką nors panašaus būčiau mačiusi, gal šitos operacijos iš viso nebūtų buvę. Siaubingai sutinę viskas – ne tik šlaunys, bet ir pilvas bei blauzdos. Mėlynės atrodo klaikiai. Turiu po penkis pjūvius ant kiekvienos kojos: tris šlaunies linkyje ir du aplink kelius. Tačiau skausmas nėra toks klaikus, kaip gali atrodyti, nes: 1) geriu nuskausminamuosius, 2) mėlynės ir yra mėlynės, niekas nuo jų dar nenumirė, 3) turiu kur kas didesnių problemų – su “baisiakelnėmis” ir tokiais sutinimais neįlendu nei į vienas iš savo kelnių. Iš spintos išsitraukiu “indišką” sijoną. Košmaras, dabar galiu pretenduoti į “Madoje pasiklydusios moters” metų titulą.

“Baisiakelnių” nelaisvėje
Pirmadienį ryte, kaip įprasta, išeinu į darbą. Čia niekam nerūpi nei mano savijauta, nei išvaizda, ramiai atsėdžiu 8 valandas. Stengiuosi daug nejudėti. Aha, net neįtariau, kaip dirba raumenys, kai einu, sėduosi, stojuosi, stypčioju ant aukštų kulnų, spaudau mašinos pedalus – dabar galiu neribotai mėgautis pojūčiais. Saugausi bei vengiu staigių judesių, tačiau apskritai gyvenimo ritmas visiškai nepakinta: dirbu, važinėju į paskaitas, susitikinėju su draugais.
Praėjus savaitei po operacijos, tinimai kiek atslūgsta, ir pagaliau su visomis “baisiakelnėmis” įlendu į vienerius iš elastinių džinsų. Belieka prisitaikyti prie nepatogumų ir ramiai laukti rezultatų: dar po savaitės pageltonuoja mėlynės, smarkiai sumažėja skausmai ir tinimas. Trečiąją savaitę oda visiškai išbąla, stipriau kojas maudžia tik vakarais, po intensyvios dienos. Ketvirtą savaitę viskas ir toliau juda tik į gera. Nors maudimas dar juntamas, prie jo visiškai įpratau, labiausiai vargina jau ketvirtą savaitę ant “baisiakelnių dėvimi džinsai, nes, be to, kad jie man mirtinai atsibodo, darosi siaubingai karšta. Lygiai po 4 savaičių pagaliau atsisveikinu su klaikiai pakyrėjusiais elastiniais gniaužtais. Tempimas kelioms dienoms kiek sustiprėja – dabar oda visą pakitusį krūvį turi atlaikyti pati. Nors gydytoja sako, kad galiu eiti sportuoti nors ir rytoj, tokių pagundų nekyla – labai aiškiai jaučiu, kaip nemalonūs pojūčiai sustiprėja po didesnio fizinio krūvio. Vietos, nuo kurių nusiurbti riebalai – šlaunų šonai ir virš kelių – nutirpusios, ir tokios dar bus net keletą mėnesių. Prie to taip pripratau, kad visiškai užsimirštu.

Rezultatai
Stebiu kintančias proporcijas ir pati nežinau, ar jas vertinti teigiamai, ar ne. Tinimai slūgsta taip pamažu, kad labai sunku prisiminti ankstesnį vaizdą. Aš rezultatus įsivaizdavau žymiai ryškesnius, tiesą sakant, taip ir nesupratau, kodėl gydytoja siurbė būtent tik nuo tų sričių, ir tokiais kiekiais – nuo manęs „nuvarvino“ maždaug 2 litrus riebalų… (čia vėlgi pamokymai toms, kurios ketina daryti ką nors panašaus: prašykite aiškaus plano, kas ir kokiais kiekiais bus pakoreguota, geriausia, jei tai būtų padaryta raštu ar net nupiešta).
Matuojant mano „sumažėjimai“ atrodo niekingi, tačiau tie keli centimetrai tiesiog stulbinamai pakeičia proporcijas, ir drabužiai ant manęs nuo šiol atrodo nepalyginamai geriau. Tai, kas yra dabar, man patinka daug labiau, nei tai, kas buvo duota gamtos. Nežinau, verta tos kainos ar ne, bet kai perkame paskutinės mados, bet neprotingai brangius rūbus, racionalaus proto sraigteliai juk irgi „atsijungia“, ar ne?

Dar vienas įdomus pastebėjimas: nė vienas žmogus iki šiol nepasakė, kad suplonėjau – gal dėl to, kad tinimas atslūginėjo labai pamažu, tačiau greičiausiai mūsų centimetrai atrodo labai svarbūs ir laaaaabai dideli tik mums pačioms.

„Kūniška“ statistika:

Iki operacijos 2 mėnesiai po operacijos
Svoris (ūgis – 170 cm) 59 kg 56 kg
Klubų apimtis 96 cm 91 cm
Šlaunų apimtis ties klubais 56 cm 52 cm
Šlaunų apimtis virš kelių 49 cm 47 cm

Mano išlaidos
Konsultacija iki operacijos 100 Lt
Operacija 2500 Lt
Baisiakelnės 300 Lt
Vaistai, skatinantys mėlynių ir randų gijimą 80 Lt
Iš viso: 2980 Lt

Patarimai toms, kurių mano patirtis neatbaidė:
-Pagalvokite, ar tie keli centimetrai tikrai verti pastangų ir pinigų. Gyvenimą jie pakeis ne daugiau, nei nauja, nors ir labai graži, suknelė. Jei pinigų yra pakankamai, galima svarstyti operacijos galimybę, tačiau dėl jos atsisakyti milijono kitų malonių dalykų, mano nuomone, neverta.
-Iš anksto sužinokite visas numatomas išlaidas, bei kaip jos apskaičiuotos, taip pat pastudijuokite sutartį.
-Reikalaukite, kad labai aiškiai pasakytų, kokie bus rezultatai centimetrais, ir dar kartą apsvarstykite, ar rezultatas jus tenkina.
-Idealus laikas operacijai – nuo rudens iki ankstyvo pavasario, nes šilti orai tampa tikra kančia vaikštant su dvigubomis kelnėmis, be to, galutiniai rezultatai išryškėja ir randeliai tampa mažiau pastebimi maždaug po 2-3 mėnesių.

Views All Time
Views All Time
8276
Views Today
Views Today
1
0 0