Kuriant gamybos valdymo operacinę sistemą būtina pasirinkti gamybinių pajėgumų dydį, gamybos programą ir numatyti jos išdėstymą, t.y. suprojektuoti atskirus objektus – gamybinius cechus, sandėlius, parduotuves ir pan. Šios projektavimo stadijos metu reikia ją atskirti į du klausimus:

1.Kiek naujų objektų ir kokio pajėgumo reikia sukurti?
2.Numatyti kiekvienam minėtų objektų vietą, kur jį sukurti?

Projektuojamų objektų schema priklauso nuo gaminio paskirties, jo ypatumų, poreikio ir kitų veiksnių. Svarbų vaidmenį vaidina pirkėjai ar klientai. Jie nulemia projektuojamo objekto vietą, neturint daug vartotojų vienam rajone, t.y. didelių miestų, geriau statyti daug mažų objektų atskiruose rajonuose. Pvz.: drabužių valymas, skalbyklos ir pan. Svarstant klausimą, kur statyti naują objektą, išskiriami du lygiai:

1.Makro lygis – žemynas, valstybė, provincija.
2.Mikro lygis – statomo objekto vieta yra mieste, rajone, gatvėje.

Makro lygiui būdingi tokie veiksniai, darantys poveikį operacinės sistemos dydžiui ir kitiems rodikliams:

1.Demografija ( gyventojų skaičius ).
2.Žaliavų ir medžiagų šaltiniai bei jų transportavimo sąlygos.
3.Darbo išteklių kokybė ir kiekis.
4.Energijos ir vandens šaltiniai bei ištekliai.
5.Politinis stabilumas.
6.Ekonomikos būklė ir mokesčių sistema.
7.Aplinkos apsaugos klausimai.
8.Žemės sklypo ir statybos kainos.
9.Gyvenimo sąlygos, klimatas, papročiai, kultūra ir t.t.

Mikro lygio svarbiausi veiksniai:

1.Veikiančios normos.
2.Prioritetinio transporto rūšių buvimas ( geležinkelis, vandens transportas ).
3.Vartotojų poreikiai, krovinių apyvarta, galimybė patogiai privažiuoti.
4.Priešgaisrinė apsauga, atliekų šalinimo sąlygos.
5.Pasirinkto sklypo bendras vaizdas, ar yra arti gyvenamų namų, mokymo įstaigų, ligoninių it t.t.
6.Konkurentų buveinės, giminingos įmonės, parduotuvės ir pan.

* Nustačius gamybos pajėgumą ir vietą galima pradėti projektuoti naują objektą. Projektuojant pramonės įmones dažniausiai naudojami 3 būdai:

1.Operacijų funkcinė schema.
2.Linijinė srautinė sistema.
3.Fiksuotas atskirų objektų pozicinis planavimas.

Naudojant pirmą būdą gamybos ištekliai grupuojami pagal technologinio proceso požymius, jų atlikimo eigą. Šis būdas daugiausiai naudojamas kuriant smulkiaserijinę gamybą. Svarbiausias uždavinys čia – kiek galint sumažinti transporto operacijas.

Antras būdas taikomas masinėje gamyboje, kur nenutrūkstamai vyksta gamybos procesai ir kiekvienas gaminys praeina vienodas operacijas. Darbo vietos šiuo atveju išdėstomos nuosekliai pagal atliekamas operacijas. Pagrindinė problema – teisingai išnaudoti kiekvieną darbo vietą, kad neatsirastų trukdymų, silpnų grandžių.

Trečias būdas naudojamas vienetinei gamybai projektuoti. Šiuo atveju ir gaminys (pvz.: staklės, kt. surenkamas įrenginys) ir dirbantieji dirba fiksuotoje vietoje. Kartais toks gamybos būdas naudojamas laikinoms iškilusioms problemoms spręsti. Pagrindinė problema – dirbančiuosius išskirstyti taip, kad vienas kitam jie nekliudytų. Gali būti naudojami ir visi trys nagrinėti būdai vienoje įmonėje. Įmonės projektavimo darbai atliekami etapais pagal iš anksto numatytą darbų eigą, jų nuoseklumą. To nuoseklumo griežtai laikomasi, nes jį pažeidus galima padaryti klaidų, kurias ištaisyti gali būti labai brangu.

Projektuojant įmonę renkama smulki informacija apie:

1.Gamybos proceso technologinę schemą.
2.Projektinį gaminių asortimentą ir darbo našumą.
3.Gamtos apsaugos, darbo saugos ir statybos normas.

Ištekliai, reikalingi naujos įmonės darbui, nustatomi pagal projektinį jos pajėgumą. Remiantis gamybinio pajėgumo rodikliais apskaičiuojamas reikalingas gamybinis plotas atskiriems padaliniams. Priklausomai nuo gamybos išdėstymo projektuojamos ryšių priemonės tarp atskirų padalinių. Apibendrinus minėtus klausimus, rengiami keli generalinio komponavimo variantai, kur nurodomi visi išmatavimai, kiekvieno padalinio vieta, privažiavimo keliai, praėjimai ir kt. Kiekviename padalinyje nurodomas gamybinių įrengimų skaičius, jų išdėstymas, aptarnavimo schemos, darbo vietos, sandėliai, gamybinio transporto maršrutai ir kt. Visi minėti skaičiavimai ir išdėstymai atliekami personaliniais kompiuteriais, panaudojant iš anksto parengtas tam tikslui programas.

* Projektuojant darbus reikia smulkiai apibrėžti kiekvieno darbo turinį ir darbų paskirstymo tvarką. Darbas turi atitikti darbuotojo kvalifikacijai, sugebėjimams ir įrenginių galimybėms. Darbo pasidalijimas ir jo normavimas yra reikalingas darbo našumui nustatyti ir didinti. Darbo normavimas supaprastina darbininkų rengimą, padidina jų profesionalumą ir atskiria darbus, kuriems atlikti nereikia aukštos kvalifikacijos. Darbo normavimas padeda geriau išnaudoti mašinas ir įrenginius. Normuojant darbą ieškoma optimalaus varianto, atsižvelgiama į nuovargį, darbų monotoniškumą ir kt. Projektuojant darbus laikomasi tokių nuostatų:

1.Darbui gerai atlikti būtinos geros darbo sąlygos, gerai įrengta darbo vieta ir atliekamų operacijų įvairovė.
2.Būtina sąlyga yra sudaryti sąlygas dirbančiajam mokytis, lavintis, tobulėti.
3.Reikia skatinti gerai atliktą darbą.
4.Turi būti ryšys tarp darbo rezultatų ir žmogaus socialinės padėties.
5.Darbo pobūdį reikia susieti su žmogaus ateities lūkesčiais.

Atlikus darbo normavimą, organizuojami darbai ir gamyba. Darbo ir gamybos organizavimo metodai turi būti pastoviai tiriami ir tobulinami. Todėl nuolatos analizuojama, kaip darbas atliekamas dabar ir kaip jį būtų galima atlikti ateityje, atsižvelgiant į žmogaus galimybes. Kiekvienai darbo vietai ir kiekvienam dirbančiajam apskaičiuojama, kiek laiko reikia skirti darbui atlikti, jam pasiruošti, darbo vietai sutvarkyti, poilsiui ir pan. Laikas, per kurį reikia darbą atlikti, vadinamas laiko norma arba tiesiog norma. Ši norma gali būti nustatyta gaminių skaičiumi per laiko vienetą. Normos naudojamos planuojant ir įvertinant įrengimų panaudojimą, sudarant kalendorinius planus, vertinant žmonių užimtumą darbu.

* Visuma normų, kurios gali padėti efektyviai organizuoti gamybos procesą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, vadinama kalendoriniais planiniais normatyvais. Šie normatyvai sudaromi tarpusavyje susiję, įvertinantys atskirų darbo vietų, padalinių galimybes gaminant vienokią ar kitokią produkciją. Pagal tokius normatyvus nustatomos ruošinių, detalių, elementų ir kitokių surinkimo vienetų skaičius, jų transportavimo sąlygos, gamybos ritmas ir kiti rodikliai. Nuo normatyvų priklauso gamybos sąnaudos ir išlaidos, tai yra savikaina ir darbo našumas. Normos turi įtakos ir nebaistos gamybos dydžiui, o tuo pačiu ir apyvartinių lėšų apimčiai. Nuo kalendorinių planinių normatyvų priklauso gaminamų detalių arba gatavų gaminių serijos dydis, gamybos periodiškumas, ritmas ir kiti pagrindiniai rodikliai. Norint tiksliai apskaičiuoti kalendorines planines normas, metinės gamybos programos ir atsarginių dalių gamybos apimtis. Jos turi būti detalizuotos ketvirčiais, mėnesiais, dekadomis ir trumpesniais periodais.
Šiems skaičiavimams naudojami statistiniai, analitiniai ir matematiniai metodai. Statistiniai metodai, tai yra pagamintų gaminių, detalių skaičius praėjusiais metais ir mėnesiais, naudotos laiko normos, atskirų operacijų trukmė, darbo našumas ir pan. , ir įvertinant esamą realią padėtį praeitų periodų statistikos duomenys naudojami ateities planus nustatant, juos atitinkamai koreguojant. Analitiniais metodais apskaičiuojami gamybos ciklai, partijų arba serijų dydžiai, atsargų rūšys ir kiti rodikliai pagal formules. Ekonominiais matematiniais metodais gali būti apskaičiuojami atidavimo į gamybą ir gatavų gaminių išleidimo ritmai, jų dydžiai, gamybos taktas ir kiti rodikliai. Normatyvų sudėtis ir tikslumas labiausiai priklauso nuo gamybos tipo. Kuo didesnė gamybos apimtis, tuo tiksliau turi būti nustatytos normos. Normavimas turi savo ypatumų kiekviename gamybos tipe. Nuo normų kokybės priklauso visos operacinės sistemos funkcionavimas.

Views All Time
Views All Time
4099
Views Today
Views Today
1
0 0