* Gamybos operatyvinis valdymas. Operatyvinio planavimo esmė, funkcijos ir privalumai. Produkcijos išleidimo kalendorinis grafikas, trys pagrindinės strategijos: pastovi gamybos apimtis esant pastoviam dirbančiųjų skaičiui; kintama gamybos apimtis esant pastoviam dirbančiųjų skaičiui; kintama gamybos apimtis kintant dirbančiųjų skaičiui.

* Atsargų valdymas: paskirtis, sprendimai, rūšys ir valdymo sistemos, Japoniškasis požiūris į atsargų valdymą.

* Gamybos paruošimo operatyvinis valdymas ir projektų vadybos būdai. Linijinio planavimo metodas.

* Tinklinio planavimo ir valdymo metodas: operacijų trukmė, kritinis kelias, darbų kontrolė.

Operatyvaus gamybos valdymo sistemos paskirtis yra garantuoti rezultatyvų organizacijos tikslų įgyvendinimą. Kiekviena tokia sistema turi tokius pagrindinius elementus:

1.Kruopščiai aprašytas valdymo procesas.
2.Grįžtamasis ryšys tikrajam proceso vyksmui apibūdinti.
3.Realaus faktinio darbo našumo palyginimas su paskaičiuotu planiniu.
4.Koreguojantys veiksniai, kai gamyba nukrypsta nuo leidžiamų normų.
5.Planavimo sistemos pataisos siekiant užsibrėžtų tikslų.

Operatyvus gamybos valdymas reaguoja į paklausos svyravimus rinkoje. Visų įvairių gaminių paklausos dydis vadinamas visumine paklausa. Visuminė paklausa operatyviniuose gamybos planuose nustato darbo imlumo, žmonių ir mašinų darbo laiko atitinkamam laikotarpiui rodiklius. Visų padalinių veikla koreguojama atsižvelgiant į visuminės paklausos kitimą. Operatyvinis gamybos planas paprastai sudaromas vienerių metų laikotarpiui. Visais atvejais, kaip besvyruotų paklausa, apibrėžiami du kintamieji:

1.Gamybos programa.
2.Reikalingas darbininkų skaičius.

Operatyvinis gamybos planas susietas su visais svarbiausiais techniniais ekonominiais rodikliais, pirmiausia sąnaudomis gatavai produkcijai, gamybos atsargomis, prastovomis ir viršvalandžiais ir pan. Operatyvinio gamybos planavimo ir valdymo tikslas yra patenkinti kintančius poreikius, kintančią paklausą gaminiams ar paslaugoms. Čia galimi trys variantai, trys operatyvaus gamybos valdymo strategijos:

1.Kai gamybos programa ir darbo ištekliai pastovūs. Šiuo atveju nereikia keisti įrengimų kalendorinių darbo grafikų, darbininkų skaičiaus. O skirtumas tarp paklausos ir gamybos kompensuojamas didinant arba mažinant baigtos produkcijos atsargas įmonėje. Ši strategija dažniausiai naudojama kapitalui imliose gamybos šakose, kur sąnaudos produkcijai saugoti yra nedidelės.

2.Kai gamybos programa keičiasi o darbo ištekliai pastovūs. Čia skirtumas tarp gamybos dydžio ir darbo jėgos skaičiaus reguliuojamas organizuojant viršvalandinį darbą arba dalį darbų perduodant kitiems, suteikiant darbininkams papildomų laisvų dienų ir t.t. Šis principas naudojamas darbui imliose šakose, kur reikalingi labai kvalifikuoti darbininkai, o užsakymų atidėti negalima.

3.Kai kinta gamybos programa ir darbo ištekliai. Šiuo atveju numatoma darbininkus papildomai priimti į darbą arba juos atleisti gamybos programai pasikeitus. Ši strategija naudojama darbui imliose šakose, kur nereikia labai kvalifikuotų darbininkų ir tais atvejais, kai darbininkai linkę dirbti sezonais (pvz.: studentai atostogų metu). Realiame gyvenime visos strategijos persipina ir viena strategija atskirai nuo kitų labai retai tenaudojama. Dažniausiai jos derinamos po dvi ar ir visos trys. Atsiriboti nuo kurios nors strategijos nenaudinga.

* Visose gamybos įmonėse, o taip pat daugelyje aptarnavimo sferų reikalinga turėti tam tikrą atsargų kiekį. Jos sudaromos siekiant garantuoti ritmingą ir nuoseklų visų padalinių darbą. Išskiriamos trys atsargų rūšys:

1.Žaliavų, medžiagų ir komplektavimo detalių, elementų, mazgų atsargos. Tos atsargos garantuoja ritmingą darbą tarp medžiagų ir žaliavų tiekimų.
2.Nebaigtos gamybos atsargos, kurios reikalingos nenutrūkstamam gamybos procesui užtikrinti ir laikomos tarp atliekamų operacijų.
3.Gatavos produkcijos atsargos įmonėje, jų dydis priklauso nuo realizavimo tarnybos operatyvumo, vartotojų ir transporto.

Paminėtos trys atsargų rūšys garantuoja operatyvų gamybos lankstumą ir padeda įmonei ekonominiu požiūriu efektyviai dirbti. Tvarkant atsargas reikia nuolat spręsti du klausimus:

1.Kada medžiagas pirkti arba duoti joms užsakymus?
2.Kiek nupirkti medžiagų arba kiek jų užsakyti?

Tvarkant atsargas padaryti sprendimai daro poveikį keturioms išlaidų rūšims:

1.Gaminio vertei, nes jo kaina priklauso nuo nuolaidų, o nuolaidos daromos dėl užsakymų dydžio, metų laiko ir t.t.
2.Užsakymo apiforminimo išlaidoms.
3.Atsargų laikymo išlaidoms.
4.Atsargų deficito išlaidoms arba viršvalandiniam darbui ir darbo laiko nuostoliams.

Atsargos daro įtakos įmonės finansams, o finansinė veikla susieta su gaminamo gaminio paklausa. Paklausa nulemia gamybos planus. Didžiausia problema yra ta, kad paklausa yra nepriklausoma ir ją sunku prognozuoti. Kai kurie gaminiai gali turėti ir priklausomą ir nepriklausomą paklausą. Nepriklausomos paklausos gaminių užsakymams valdyti naudojamos dvi sistemos:

1.Fiksuoto gaminių kiekio, skaičiaus sistema.
2.Fiksuoto laiko sistema.

Fiksuoto kiekio sistemoje atsargų dydis nuolat kontroliuojamas ir kai atsargos sumažėja iki nustatyto lygio, daromi nauji užsakymai atsargoms papildyti. Reguliavimo parametrais šioje sistemoje yra užsakymo taškas ir užsakymo dydis.
Fiksuoto laiko sistemoje atsargoms papildyti daromi užsakymai lygiais periodais. Užsakomas produkto kiekis yra nepastovus dydis ir ši sistema geriau tinka atsargoms sudaryti, kai maža gaminio kaina, o išlaidos atsargoms laikyti didelės. Atsargų su priklausoma paklausa valdymo sistema remiasi gamybos planu. Šio planavimo tikslas yra sudaryti tik dabartiniam gamybos planui reikalingų medžiagų atsargas. Priklausomos paklausos valdymo sistemoje atsargoms planuoti sudaromas detalus gamybos planas, tiksliai apskaičiuojama medžiagų vertė, nustatomos tikslios atsargų normos ir laikas, per kurį turi būti atliktas užsakymas. Kad gamyba nuolat turėtų reikiamas atsargas daroma gamybinės ūkinės veiklos analizė. Analizės tikslas – atrasti pačius ekonomiškiausius gamybos aprūpinimo atsargomis būdus. Iš visų išsivysčiusių pasaulio šalių gamybos atsargų problemos geriausiai sprendžiamos Japonijoje kaip tik remiantis fiksuoto laiko koncepcija. T.y. reikalingas medžiagas, žaliavas, elementus pristatyti laiku, aplenkiant sandėlius, laikymą ir t.t. Tokiam gamybos būdui reikia atlikti daug skaičiavimų, tiksliai organizuoti gamybos procesus, pasitelkiant automatizuotas ir automatines valdymo sistemas.

* Operatyvus gamybos planavimas apima dvi funkcijas:
1)gamybos reguliavimo ir 2)kalendorinio planavimo, darbų paskirstymo ir darbų atlikimo terminų nustatymas.

Čia taip pat nustatomas optimalus gaminamų gaminių partijos dydis, paskyros darbams atlikti ir kt. rodikliai. Paslaugų sferoje operatyvinio planavimo uždavinys yra tiksliai detalizuoti, kokius darbus kurią dieną kokia tvarka ir kas turės atlikti. Paprasčiausias gaminys pradedamas gaminti vienoje gamybos linijoje, bare arba ceche ir užbaigiamas kitame linijos gale, bare ar ceche. Masinėje gamyboje dažniausiai taikomas srautinis gamybos būdas, naudojant srovines linijas arba lanksčias gamybos sistemas. Operatyviniam gamybos planavimui naudinga įvairios priemonės vaizdumui padidinti: linijiniai grafikai, tinkliniai gamybos planavimo ir valdymo protokolai, plakatai ir pan.

* Siekiant optimalaus ir ekonomiško operacijų vyksmo sudaromi gamybos paruošimo projektai, t.y. naujų gamybos pajėgumų, naujų technologijų, naujų gaminių projektai. Projektuotojų darbas planuojamas, kontroliuojamas ir valdomas. Projektų valdymas yra pagrindinė planavimo ir kontrolės forma. Kiekvienam projektui paprastai skiriamas atsakingas žmogus. Projektų vadovai atsako už tris jų įgyvendinimo aspektus:

1. Laikas, terminai.
2. Išlaidos.
3. Kokybė.

Efektyviai valdant projektų įgyvendinimą darbai atliekami laiku, o juos uždelsus padidėja išlaidos ir paprastai iškyla kokybės problemų. Dėl to visi pagrindiniai projektų valdymo metodai darbų planavimui, jų atlikimo grafikų sudarymui ir atlikimo kontrolei. Efektyviausias būdas, sukurtas šio amžiaus viduryje, buvo ir yra tinklinio planavimo ir valdymo metodas. Pagal šį metodą projektai nagrinėjami kaip atliktų darbų įvykiai, jų tinklas. Ieškant optimaliausio sprendimo šiems darbams atlikti, sudaromi trys jų variantai:

1. labiausiai tikėtinas, optimistinis.
2. labiausiai neįtikėtinas, pesimistinis.
3. optimaliausias arba kritinis kelias.

Operatyvinis gamybos valdymas suplanuotus projektinius rezultatus koreguoja priklausomai nuo paklausos pokyčių. Nukrypimų pokyčių kontrolė ir koregavimas daromi sistemingai, nuolatos, siekiant aukštos gaminio kokybės ir minimalių išlaidų. Gamybos operatyvinis valdymas daugumoje įmonių kompiuterizuotas.

Views All Time
Views All Time
6967
Views Today
Views Today
1
0 0