62

Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos, n ė r a filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir n e p r i k l a u s o m a i, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus – tai dar nesusiformavęs gyvūnų tipas,- net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis, n u s i s e k s; atsitiktinumas, absurdo dėsnis, veikiantis žmonijos ūkyje, siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia aukštesniuosius žmones, kurių egzistavimui būtinos subtilios, komplikuotos ir sunkiai apibrėžiamos sąlygos. Koks yra abiejų minėtų didžiųjų religijų požiūris į nevykusių individų p e r t e k l i ų? Jos siekia remti, palaikyti gyvybę visų, ką tik galima palaikyti, jos netgi iš esmės stoja į jų pusę kaip k e n č i a n č i ų j ų religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenčia nuo gyvenimo kaip nuo kokios ligos, ir norėtų pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas būtų laikomas klaidingu ir būtų neįmanomas. Kad ir kaip gerai vertintume tą tausojantį, palaikantį rūpestį, globusį greta visų kitų taip pat ir aukščiausią, iki šiol beveik visada labiausiai kenčiantį žmonių tipą, vis tiek, suvedus visas sąskaitas, ligšiolinės n e p r i k l a u s o m o s religijos turi būti laikomos svarbiausiomis priežastimis, kurios „žmogaus“ tipą laikė žemutinėje pakopoje,- jos išlaikė pernelyg daug to, k a s t u r ė j o p r a ž ū t i. Reikia būti dėkingam joms už neįkainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek dėkingumo, kad nepasijaustų vargšas, matydamas visa tai, ką, pavyzdžiui, krikščionybės „dvasios žmonės“ iki šiol padarė Europos labui! Ir vis tiek, jei kenčiantiems jos teikdavo paguodą, prispaustiems ir nusivylusiems įkvėpdavo drąsos, nesavarankiškiems duodavo atramą ir paramą, o draskomus vidinių prieštaravimų ir sulaukėjusius išviliodavo iš visuomenės į vienuolynus ir sielos kalėjimus, ką dar jos turėjo padaryti, kad su ramia sąžine taip nuodugniai pasidarbuotų siekiant išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius, t.y. iš esmės p a b l o g i n t i e u r o p i e t i š k ą j ą r a s ę? Pastatyti a n t g a l v o s visus vertinimus – š t a i k ą jos turėjo padaryti! Taigi palaužti stipriausius, pakirsti didžiąsias viltis, įtarti laimę, randamą grožyje; viską, kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam „žmogaus“ tipui, transformuoti į netikrumą, sąžinės graužatį, savęs naikinimą; visą meilę žemiškiems dalykams ir viešpatavimui žemėje paversti neapykanta žemei ir tam, kas žemiška,- t o k į uždavinį sau kėlė ir turėjo kelti Bažnyčia, kol, jos vertinimu, „atsisakymas nuo pasaulio“, „atsisakymas nuo jausmų“ ir „aukštesnysis žmogus“ nesusilydė į vieną jausmą. Tarus, kad būtų įmanoma ironiškomis ir nešališkomis kokio nors epikūrietiško dievo akimis apžvelgti keistai skausmingą ir tokią pat šiurkščią, kaip ir subtilią Europos krikščionybės komediją, manau, būtų galima stebėtis ir juoktis be galo: ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras – padaryti iš žmogaus s u b l i m u o t ą a p s i g i m ė l į. Bet jeigu kas nors, turintis priešingų, ne epikūrietiškų polinkių, prieitų su dievišku kūju rankose prie šio beveik savavališkai išsigimusio ir sunykusio žmogaus,- toks yra Europos krikščionis (pavyzdžiui, Pascalis),- ar nesušuktų jis su įtūžiu, užuojauta ir pasibaisėjimu: „O bukagalviai, jūs pretenzingi apgailėtini bukagalviai, ką jūs pridarėte! Ar tai buvo darbas jūsų rankoms! Kaip jūs sugadinote ir sudarkėte mano gražiausią akmenį! Kaip j ū s drįsote!“ Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti ž m o g ų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai, kad su iškilia savitvarda l e i s t ų veikti pirminiam gamtos dėsniui, pagal kurį gimsta ir miršta tūkstančiai būtybių; žmonės, nepakankamai aristokratiški, kad įžvelgtų labai skirtingus žmonių rangus ir juos skiriančią bedugnę,- t o k i e žmonės su savo „lygybe prieš Dievą“ iki šiol sprendė Europos likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį…

Views All Time
Views All Time
1684
Views Today
Views Today
1
0 0