47

Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir a r čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo,- laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau – užsimerkti ir n u e i t i š a l i n.- Dar ir paskutinės, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religinės krizės ir atgimimo klausimas. Kaip g a l i m a paneigti valią? kaip galimas šventasis? – regis, tai iš tikrųjų buvo tas klausimas, kurį Schopenhaueris kėlė iš pat pradžių ir kuris padarė jį filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) – Richardas Wagneris būtent čia baigė savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amžiną tipą – Kundry, type vecu 24 , su visais būdingais jo bruožais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur, kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, „religingumas“- paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip epidemija, kaip „išganymo armija“. Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų ir tipų žmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė, tiesioginių p r i e š y b i ų, moralės požiūriu priešingų sielos būvių s e k a; žmonėms atrodė, kad čia galima „užčiuopti“, kaip „blogas žmogus“ akimirksniu tampa šventuoju, geru žmogumi. Ligšiolinė psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei, kad ji t i k ė j o netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įžvelgdavo tekste i r faktinėje dalykų padėtyje? – Kaip? „Stebuklas“ – tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas?-

48

Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose – tam tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįžimą prie rasės dvasios (arba bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbarų rasių, tai liudija ir mūsų religiniai gabumai – jie m e n k i. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas sužydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą! Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste’o Comte’o sociologija su savo romėniška instinktų logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port Rojalio, Sainte-Beuve’as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano žodžiai, – žmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus mėgstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos gražius žodžius – ir koks pyktis ir išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje gražioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje! -„disons donc hardiment que la religion est un produit de l’homme normal, que l’homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assure d’une destinee infinie… C’est quand il est bon qu’il veut que la vertu corresponde a un ordre eternel, c’est quand il contemple les choses d’une maniere desinteressee gu’il trouve la mort revoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c’est dans ces moments-la, que l’homme voit le mieux?..“ 25 Šie žodžiai tokie s v e t i m i mano ausims ir įpročiams, tokie a n t i p o d i š k i, kad, juos perskaitęs, aš įtūžęs įrašiau šalia: „la niaiserie religieuse par excellence!“ 26 – bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos žodžius, išreiškiančius ant galvos pastatytą tiesą! Taip miela, taip nuostabu turėti savo nuosavus antipodus!

49

Senovės graikų religingumas stebina neaprėpiama dėkingumo pilnatve, kuri iš jo spinduliuoja,- labai kilnus yra žmogus, kuris t a i p žiūri į gamtą ir gyvenimą! – Vėliau, kai plebsas Graikijoje įgijo persvarą, religijoje taip pat išsikerojo b a i m ė ir taip buvo parengta dirva krikščionybei.-

24 – atgyvenusį tipą (pranc.).
25 – Taigi drąsiai sakykime, kad religija yra normalaus žmogaus produktas; kuo žmogus reikalingesnis ir kuo labiau tiki amžinąja lemtimi, tuo jis teisesnis… Tik būdamas geras jis nori, kad dorybė prilygtų nuo amžių nusistovėjusiai tvarkai; tik vertindamas dalykus nešališkai, jis mirtį suvokia kaip absurdišką ir niekingą dalyką. Argi negalima teigti, kad tomis akimirkomis žmogus suvokia geriausiai?.. (pranc.).
26 – iš esmės religinė kvailystė! (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1840
Views Today
Views Today
1
0 0