208

Jei šiandien koks nors filosofas leidžia suprasti, kad jis ne skeptikas – tikiuosi, tai aišku iš ką tik pateikto objektyvaus proto aprašymo? – tai jis nieko nepradžiugina; žmonės žiūri į jį su šiokia tokia baime, jie norėtų taip daug ko paklausti, paklausti… ir bailoki slapūnai, kurių šiandien daugybė, nuo šiol jį laiko pavojingu. Jiems atrodo, kad, kai jis atsisako skepticizmo, iš toli girdėti kažkoks piktas, grėsmingas triukšmas, tarsi kažkur būtų bandoma nauja sprogstamoji medžiaga, kažkoks dvasinis dinamitas, galbūt naujai atrastas rusiškas nihilinas, pesimizmas bonae voluntatis 46 , kuris ne tik sako „Ne“, nori „Ne“, bet – baisu ir pagalvoti! – d a r o „Ne“. Šiandien pripažįstama, kad prieš šią „geros valios“ rūšį – gyvenimo tikro, realaus neigimo valią – nėra geresnės migdomosios ir raminamosios priemonės, kaip skepsis, švelnus, malonus, užliūliuojantis aguonų skepsis; netgi Hamletą dabartiniai gydytojai prirašys kaip priemonę nuo „proto“ ir jo požeminio siautėjimo. „Argi visų mūsų ausys ne kupinos pikta lemiančio triukšmo? – sako skeptikas kaip ramybės draugas ir vos ne saugumo policijos bendradarbis.- Šis požeminis „Ne“ yra siaubingas! Nutilkite pagaliau, jūs pesimistiniai kurmiai!“ Skeptikas, ši švelni būtybė, išsigąsta labai lengvai; jo sąžinė taip išdresiruota, kad nuo kiekvieno „Ne“ ir netgi nuo ryžtingo, kieto „Taip“ ji sudreba ir pajunta kažką panašaus į įkandimą. „Taip“ ir „Ne“ – tai prieštarauja jo moralei; jis mėgsta priešingą dalyką – teikti džiaugsmą savo dorybei kilniu susilaikymu, sakydamas kartu su Montaigne’iu: „Ką aš žinau?“ Arba kartu su Sokratu: „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Arba: „Čia aš savimi nepasitikiu, čia man nėra atidarytų durų.“ Arba: „Sakykime, jos atviros, bet kam tuoj pat įeiti!“ Arba: „Kokia nauda iš visų skubotų hipotezių? Nekelti jokių hipotezių – tai juk beveik gero skonio ženklas. Argi būtina tuoj pat tiesinti viską, kas kreiva? Ar būtina užkimšti kiekvieną skylę pakulomis? Argi nėra laiko? Argi laikas neturi laiko? O jūs, velniūkščiai, argi negalite p a l a u k t i? Ir tai, kas nežinoma, yra žavu, ir Sfinksas kartu yra ir Kirkė, ir Kirkė buvo filosofė.“- Taip ramina save skeptikas, ir išties jam reikia šiokio tokio nuraminimo. Skepsis yra dvasingiausia išraiška vienos labai sudėtingos filosofinės savybės, kuri kasdienėje kalboje vadinama nervų silpnumu ir liguistumu; ji atsiranda kiekvieną kartą, kai ilgą laiką buvusios atskirtos rasės arba luomai staiga ryžtingai ima kryžmintis. Naujoji karta, kuri tarsi paveldėjo skirtingus matus ir vertybes, įkūnija nerimą, sutrikimą, abejonę, bandymą; geriausios jėgos veikia kaip stabdžiai, net dorybės neleidžia viena kitai augti ir stiprėti; kūne ir sieloje stokojama pusiausvyros, svorio centro, vertikalaus stabilumo. Bet labiausiai išsigimsta ir serga šių mišrūnų v a l i a: jiems visiškai svetimas sprendimų savarankiškumas, džiaugsmingas ir drąsus norėjimas,- jie abejoja „valios laisve“ net ir savo svajose. Mūsų šiandienos Europa tapo arena, kurioje daromi beprasmiški ir staigūs bandymai radikaliai sumaišyti luomus, t a i g i ir rases, todėl ji perpildyta skepsio: tai žaismingo, nekantriai ir geidulingai šokinėjančio nuo šakos ant šakos, tai niūraus kaip klaustukais perkrautas debesis,- ir dažnai jai iki gyvo kaulo įgrisusi jos pačios valia. Valios paralyžius – kur tik šiandien nesutiksi šio luošio! Ir dažnai taip išsipusčiusio! Taip gundomai išsipusčiusio! Šiai ligai yra pasiūti puikiausi blizgesio ir melo rūbai; ir tai, kad, pavyzdžiui, didesnė dalis to, kas šiandien vitrinoje rodoma kaip „objektyvumas“, „moksliškumas“, „l’art pour l’art“ 47 , „grynas laisvas pažinimas“, yra tik išsipustęs skepsis ir valios paralyžius,- už šią Europos ligos diagnozę aš laiduoju.- Valios liga paplitusi Europoje netolygiai: labiausiai ir įvairiausiomis formomis ja sergama ten, kur kultūra yra seniausia, ji silpnėja ten, kur „barbaras“ po besiplaikstančiais vakarietiško kirpimo rūbais dar – ar vėl – kovoja dėl savo teisių. Todėl dabartinėje Prancūzijoje – tai lengva suvokti ir net apčiuopti – valia serga sunkiausiai; ir Prancūzija, visada nuostabiai sugebėdavusi net ir lemtingiausias savo dvasios apraiškas paversti žaviomis ir kerinčiomis, kaip tikra visų skepsio žavesių mokykla ir paroda demonstruoja šiandien Europai savo kultūrinį pranašumą. Gebėjimas norėti ir būtent visomis valios jėgomis norėti šiek tiek stipresnis yra jau Vokietijoje, o šiaurės Vokietijoje dar stipresnis negu vidurinėje jos dalyje; daug stipresnis jis Anglijoje, Ispanijoje ir Korsikoje, vienur dėl flegmatiškumo, kitur – dėl kaukolių tvirtumo,- ką jau kalbėti apie Italiją, kuri yra per jauna, kad jau žinotų, ko nori, ir kuri iš pradžių dar turi įrodyti, ar ji gali norėti,- bet visų stipriausias ir nuostabiausias jis yra toje didžiulėje vidurio valstybėje, kurioje Europa tarsi persilieja į Aziją,- Rusijoje. Ten valios jėga atidedama ir kaupiama nuo seno, ten valia – nežinia, ar neigimo, ar teigimo valia – grėsmingai laukia, šiandienos fizikų pamėgtais žodžiais tariant, savo iškrovos. Kad Europa išsivaduotų iš savo didžiausio pavojaus, reikalingi ne tik Indijos karai ir komplikacijos Azijoje, tam reikalingi vidaus perversmai, reikia, kad imperija būtų suskaldyta į mažas dalis ir pirmiausia kad būtų įvestas parlamentinis idiotizmas ir kiekvienas būtų įpareigotas per pusryčius skaityti savo laikraštį. Aš tai sakau ne todėl, kad to trokštu: veikiau man mielesnis būtų priešingas dalykas,- turiu galvoje taip padidėjusią Rusijos grėsmę, kad Europa turėtų ryžtis tapti tokia pat grėsminga, t.y. naujos joje viešpataujančios kastos padedama į g y t ų v i e n i n g ą v a l i ą, ilgalaikę, baisią savo valią, galinčią nusibrėžti tikslus tūkstantmečiui į priekį, kad galų gale baigtųsi ilgai užtrukusi jos mažų valstybėlių komedija ir kartu išnyktų jos tiek dinastinių, tiek demokratinių valių įvairovė. Smulkios politikos laikai praėjo: jau ateinantį šimtmetį įsiliepsnos kova dėl viešpatavimo žemėje,- n e i š v e n g i a m a i prasidės didžioji politika.

46 – geros valios (lot.).
47 – menas menui (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1677
Views Today
Views Today
1
0 0