207

Kad ir kokie dėkingi mes turėtume būti o b j e k t y v i a m protui,- ir kam gi mirtinai neįkyrėjo visa, kas subjektyvu, kartu su prakeikta solipsomeile (Ipsissimositat)! – tačiau galiausiai mes turime išmokti būti atsargūs reikšdami dėkingumą ir susilaikyti nuo perdėjimo, su kuriuo šiandien šlovinamas savojo „Aš“ atsisakymas ir proto nuasmeninimas kaip tikslas pats savaime, kaip išganymas ir aukščiausia palaima,- kaip tik tai ir būdinga pesimistinei mokyklai, kuri turi pakankamai rimtų motyvų garbinti „nesuinteresuotą pažinimą“. Objektyvus žmogus, kuris jau nebesikeikia ir nebesiplūsta, kaip pesimistas, i d e a l u s mokslininkas, kurio mokslinis instinktas po tūkstančių nesėkmių ir pusiau nesėkmių galiausiai išsiskleidžia ir sužydi, be abejonės, yra vienas iš brangiausių instrumentų,- bet jo vieta galingesniojo rankose. Jis tik instrumentas, sakome mes, jis – v e i d r o d i s, o ne joks „savitikslis“. Objektyvus žmogus išties yra veidrodis: įpratęs paklusti viskam, kas gali būti pažinta, neturintis kitų džiaugsmų, išskyrus tuos, kuriuos teikia pažinimas, „atspindėjimas“,- jis laukia, kol kas nors ateis, ir tada švelniai plečiasi, kad jo paviršiuje nedingtų netgi vos liečiančių žemę vaiduoklių kojų pėdsakai. Visa, kas jame dar lieka iš „asmenybės“, jam atrodo atsitiktinis, dažnai savavališkas, dar dažniau trukdantis dalykas: iš esmės jis tapo svetimų jam figūrų ir įvykių perėja ir atspindžiu. Jis prisimena „save“ su dideliu vargu, jo prisiminimai dažnai iškreipti, jis lengvai painioja save su kitais, jis klaidingai suvokia savo poreikius ir tik šiuo atveju yra neįžvalgus ir aplaidus. Galbūt jį slegia negalavimai arba žmonos ir draugo smulkmeniškumas ir namų atmosfera, arba bičiulių ir draugijos stoka,- jis prisiverčia pagalvoti apie tai, kas jį slegia,- bet veltui! Jo mintis nuskrieja šalin, link b e n d r e s n i ų atvejų, ir rytoj jis taip pat mažai žinos, kaip jam galima padėti, kaip ir vakar. Jis prarado sugebėjimą žiūrėti į save rimtai ir tam reikalingą laiką: jis linksmas ne todėl, kad n e t u r i poreikių, o todėl, kad neturi pirštų, kuriais galėtų apčiuopti s a v o poreikius. Įprotis pasitikti kiekvieną daiktą ir kiekvieną gyvenimo įvykį; šiltas, natūralus svetingumas, su kuriuo jis sutinka viską, su kuo susiduria; būdingas jam beatodairiškas geranoriškumas, pavojingas nerūpestingumas sakant „taip“ arba „ne“: ak, pakankamai daug atvejų, kai jam tenka gailėtis dėl šių dorybių! – ir kaip žmogus apskritai jis pernelyg lengvai tampa šių dorybių caput mortuum 42 . Jei iš jo bus pareikalauta meilės ir neapykantos,- turiu galvoje meilę ir neapykantą, kaip ją supranta Dievas, moteris ir gyvulys,- jis padarys, ką gali, ir duos, ką gali. Bet nereikia stebėtis, jei to bus nedaug,- jei būtent šiuo atveju jis pasirodys nenuoširdus, trapus, abejotinas ir glebus. Jo meilė įsikalbėta, neapykanta dirbtinė ir veikiau tour de force 43 , maža tuštybė ir afektacija. Jis būna tik tada nuoširdus, kai gali būti objektyvus; tik savo smagiame totalizme jis dar yra „natūra“, yra „natūralus“. Jo atspindinti ir nuolat besipoliruojanti siela nemoka nei teigti, nei neigti, jis neįsakinėja, jis ir nenaikina. „Je ne meprise presque rien“ 44 ,- sako jis kartu su Leibnizu: šio presque nereikia praleisti pro ausis ir nedera menkinti jo reikšmės! Jis nėra ir žmogaus pavyzdys; jis neina nei prieky kitų, nei paskui kitus, jis apskritai stovi pernelyg toli, kad turėtų motyvą pasirinkti gėrį arba blogį. Taip ilgai painiojant jį su filosofu, su cezarišku kultūros puoselėtoju ir prievartautoju, jam buvo daroma pernelyg didelė garbė ir jame nebuvo to, kas svarbiausia,- jis įrankis, vergo atmaina, nors, žinoma, ir aukščiausia atmaina, bet pats savaime – niekas,- presque rien! Objektyvus žmogus yra įrankis, brangus, lengvai gendantis ir blankstantis matavimo prietaisas, menininko darbo veidrodis, kurį reikia saugoti ir branginti; bet jis nėra tikslas, nėra išėjimas ir įėjimas, jis nepapildo kitų žmonių, jis ne žmogus, kuriame pateisinama likusi būtis, jis ne išvada, juolab ne pradžia, pradėjimas ir pirmoji priežastis; jis nėra tvirtas, galingas, savarankiškas, norintis viešpatauti: veikiau tai gležna, išpūsta, plona, judri liejimo forma, kuri turi laukti kokio nors turinio ir apimties, kad pagal juos „įgytą pavidalą“,- dažniausiai tai žmogus be turinio ir apimties, „beasmenis“ žmogus. Taigi neįdomus ir moterims, in parenthesi 45 .

42 – palaikais (lot.).
43 – gudrus pokštas (pranc.).
44 – „Aš beveik nieko neniekinu“ (pranc.).
45 – skliaustuose (lot.).

Views All Time
Views All Time
1836
Views Today
Views Today
1
0 0