214

Mūsų dorybės? – Tikriausiai ir mes dar turime dorybių, nors, aišku, tai jau ne tos atviraširdės ir netašytos dorybės, už kurias mes gerbėme savo protėvius, bet kartu truputį ir vengėme jų. Mes, porytdienos europiečiai, mes, dvidešimtojo šimtmečio pirmagimiai, – su mūsų pavojingu smalsumu, mūsų daugiapusiškumu ir persirengimo sugebėjimais, mūsų glebiu ir tarsi persaldytu proto ir jausmų žiaurumu,- j e i jau mes turėtume dorybių, tai, matyt, tik tokių, kurios galėtų geriausiai sutarti su slapčiausiais ir mūsų širdžiai brangiausiais polinkiais, su mūsų aistringiausiais potraukiais: tada pirmyn, paieškokime jų savo labirintuose! – juose, kaip žinoma, daug kas pametama, daug kas visiškai prarandama. Ir ar yra kas nors gražesnio už savo dorybių i e š k o j i m ą ? Ar tai iš esmės nereiškia: t i k ė t i savo dorumu? O „tikėti savo dorumu“ – ar tai iš tikrųjų ne tas pat, kas kadaise buvo vadinama „ramia sąžine“, ar tai ne ta didžiai gerbiama ilgauodegė sąvokų kasa, kurią mūsų protėviai kabindavo prie pakaušio, o dažnai ir prie savo proto? Ir todėl, nors ir nesijaučiame senamadiški ir nejaučiame protėvių orumo naštos, vienu atžvilgiu mes vis dėlto esame verti savo senelių anūkai, mes, paskutiniai ramios sąžinės europiečiai: ir mes dar nešiojame jų kasas.- Ak! jei jūs žinotumėte, kaip greit, kaip greit – bus kitaip!..

215

Kaip žvaigždžių pasaulyje kartais vienos planetos kelią lemia dvi saulės, nušviečiančios ją tai raudona, tai žalia šviesa, o po to tuo pačiu metu išmarginančios ją margaspalviais blyksniais,- taip ir mes, šių laikų žmonės, veikiami sudėtingos mūsų „žvaigždėto dangaus“ mechanikos, patiriame s k i r t i n g ų moralių poveikį; mūsų poelgiai švyti besimainančiomis spalvomis, jie retai vienareikšmiai, – ir pakankamai dažnai mūsų poelgiai yra m a r g i.

216

Mylėti savo priešus? Aš manau, kad žmonės to gerai išmoko: šiandien tai matome labai dažnai ir smulkmenose, ir dideliuose dalykuose; kartais nutinka net kažkas aukštesnio ir rafinuotesnio – mes mokomės n i e k i n t i mylėdami ir kaip tik tada, kai mylime labiausiai: bet visa tai mes darome neįsisąmoninę, be triukšmo, be pompastiškumo, su tuo gėrio drovumu ir uždarumu, kuris draudžia lūpoms tarti iškilmingus žodžius ir dorybingas formules. Moralė kaip poza – mūsų skoniui šiandien atgrasi. Tai irgi pažanga: taip ir mūsų tėvai padarė pažangą, pajutę antipatiją religijai kaip pozai,- čia priskirtinas ir volteriškas priešiškumas bei kandumas (ir visa, kas kadaise priklausė laisvaminčių repertuarui). Tai muzika mūsų sąžinėje, šokis mūsų prote, su kuriais niekaip negali derėti puritoniškos litanijos, moralizuojantys pamokslai ir miesčionio dorumas.

217

Reikia saugotis tų, kuriems labai svarbu, kad mes pasitikėtume jų moraliniu taktu ir moralinių sprendimų subtilumu! Jie niekad mums neatleis, jei suklys mūsų akivaizdoje ar net mūsų a t ž v i l g i u,- jie neišvengiamai taps mūsų instinktyviais šmeižikais ir skriaudėjais, net ir likdami mūsų „draugais“. Palaiminti užmaršūs, nes jie užmiršta ir savo kvailystes.

218

Prancūzijos psichologams – o kur dar kitur šiandien rasi psichologų? – vis dar negana to kartaus ir įvairiapusio malonumo, kurį jiems teikia betise bourgeoise 52 , tarsi… žodžiu, tai kai ką išduoda. Pavyzdžiui, Flaubertas, šaunus Ruano buržua, nematė, negirdėjo ir galų gale neskanavo nieko daugiau: tai buvo savita savęs kankinimo ir subtilaus žiaurumo forma. Siūlau paįvairinimui – nes tai darosi nuobodu – kitą susižavėjimo objektą: neįsisąmonintą gudrumą, būdingą visų geraširdžių bukų dorų vidutinybių elgesiui su aukštesniaisiais protais ir požiūriui į jų uždavinius; tą subtilų vingrų jėzuitišką gudrumą, kuris tūkstantį kartų subtilesnis negu šio viduriniojo luomo protas ir skonis geriausiomis akimirkomis – ir netgi subtilesnis už jų aukų protą: tai dar kartą įrodo, kad tarp visų iki šiol atrastų inteligencijos formų „instinktas“ yra inteligentiškiausia. Žodžiu, studijuokite jūs, psichologai, „taisyklės“ filosofiją, kovodami su „išimtimi“: tai dievų ir dieviško piktavališkumo vertas spektaklis! Arba dar aiškiau: užsiiminėkite „gero žmogaus“, „homo bonae voluntatis“ 53 , … s a v o vivisekcija!

219

Moralinis vertinimas ir pasmerkimas yra mėgstamiausias riboto proto žmonių kerštas ne tokiems ribotiems žmonėms, tam tikra kompensacija už tai, kad gamta buvo jiems šykštoka, galiausiai proga p a s i d a r y t i protingesniems ir subtilesniems,- pyktis ugdo protą. Širdies gilumoje jiems labai malonu, kad egzistuoja mastelis, kuriuo matuojant žmonės, apdovanoti proto turtais ir privilegijomis, yra jiems lygūs,- jie kovoja dėl „visų lygybės prieš Dievą“ ir jau vien todėl jiems r e i k a l i n g a s tikėjimas Dievu. Tarp jų rasime atkakliausius ateizmo priešininkus. Išgirdę, kad „iškilus protas nesulyginamas su visokiu tik moralinio žmogaus padorumu ir garbumu“, jie įnirštų,- ir aš pasistengsiu to nesakyti. Veikiau pataikaudamas jiems pasakysiu, kad iškilus protas pats tėra paskutinis moralinių savybių vaisius; jis yra sintezė visų būvių, priskiriamų „tik moraliniams“ žmonėms, pasiekusiems juos griežta drausme ir ilgomis pratybomis, galbūt tik daugelio kartų pastangomis; kad iškilus protas yra teisingumo ir geranoriško griežtumo sudvasinimas,- to griežtumo, kuris jaučiasi pašauktas saugoti h i e r a r c h i j ą pasaulyje ir tarp daiktų,- o ne tik tarp žmonių.

Views All Time
Views All Time
1790
Views Today
Views Today
1
0 0