5

Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti – kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas – tikri vaikai! – bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie „inspiraciją“). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, „įkvėpimą“, abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami. Dažniausiai jie tik gudriai gina „tiesomis“ vadinamus savo prietarus,- jiems l a b a i trūksta drąsios sąžinės, kuri kaip tik to nebijo pripažinti, labai trūksta gero drąsos skonio, kuris taip pat leidžia tai suprasti,- kad perspėtų priešą arba draugą, pademonstruotų bravūrą ar tiesiog iš savęs pasišaipytų. Perdėtai mandagus ir didžiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos šunkeliais, vedančiais į kategorinį imperatyvą,- štai spektaklis, kurį matydami mes, išpaikintieji, šypsomės ir su dideliu malonumu stebime nusenusių moralistų ir pamokslininkų suktybes. Šypsomės regėdami matematinius fokusus, kuriais Spinoza savo filosofijai, teisingiau pasakius, „s a v o išminties meilei“ užmauna žalvario šarvus, norėdamas įbauginti būsimus užpuolikus, kurie drįstų žvilgtelėti į neįveikiamą skaistuolę, į šią Atėnę Paladę,- kiek daug jo paties drovumo ir silpnumo atskleidžia šis ligoto atsiskyrėlio maskaradas!

6

Pamažu man išaiškėjo, kas iki šiol buvo kiekviena didžioji filosofija,- tai jos kūrėjo išpažintis, savotiški memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia; be to, supratau, kad moralūs (ar amoralūs) ketinimai sudaro kiekvienos filosofijos užuomazgą, iš kurios kaskart išauga visas augalas. Iš tikrųjų, aiškinantis, iš kur kilo abstrakčiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir protingiausia) būtų pirmiausia paklausti savęs: kokia moralė turima galvoje (j i s turi galvoje)? Todėl aš manau, kad filosofiją pagimdė ne „pažinimo potraukis“, o visai kitas instinktas, pasinaudojęs pažinimu (ir nepažinimu!) tik kaip įrankiu. Kas panagrinės pagrindinius žmogaus potraukius štai kokiu aspektu – kokią įtaką jie gali padaryti kaip i n s p i r u o j a n t y s genijai (ar demonai ir koboldai), tas išsiaiškins, kad kiekvienas jų jau spėjo susidomėti filosofija,- ir kad kiekvienas jų mielai sutinka būti galutiniu būties tikslu ir teisėtu kitų potraukių v i e š p a č i u. Juk kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir p a t s bando filosofuoti.- Žinoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali būti kitaip ir, ko gero, „geriau“,- jie tikrai turi kažkokį ypatingą pažinimo potraukį, kažkokį mažą, nuo nieko nepriklausomą laikrodžio mechanizmą: užtenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi b e ryškesnės kitų mokslo vyrų potraukių įtakos. Tikrieji mokslininkų „interesai“ paprastai slypi kitur,- pavyzdžiui, šeimoje arba piniguose, arba politikoje; ir beveik visiškai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi „teikiančio vilčių“ jauno darbštuolio maža mašina ir kuo jis taps – geru filologu, mikologu ar chemiku,- jo n e a p i b ū d i n a tai, kuo jis taps. Priešingai, filosofas neturi nieko beasmeniško; ypač jo moralė aiškiai rodo, k a s j i s y r a, t. y. kokia jo slapčiausių potraukių hierarchija.

7

Kokie pikti gali būti filosofai! Aš nežinau nieko nuodingesnio už juoko strėlę, Epikūro paleistą į Platoną ir platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidžiui tai reiškia „Dionisijo pataikūnai“, t. y. tirono parankiniai ir padlaižiai, bet jis norėjo pasakyti dar ir tai, kad „jie visi yra aktoriai, juose nėra nieko tikra“ (nes Dionysiokolax buvo populiari bendrinė aktoriaus pravardė). Būtent čia ir slypėjo piktos pajuokos geluonis: Epikūrą erzino Platonui ir jo mokiniams būdinga iškilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui iš Samo, pasislėpusiam savo sodelyje Atėnuose ir parašiusiam tris šimtus knygų,- gal iš pasipiktinimo Platonu, gal iš garbės troškimo, kas žino? – Graikijai prireikė šimto metų, kad išsiaiškintų, kas buvo tas sodo dievas Epikūras.- Bet ar ji išsiaiškino? –

8

Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai į sceną įžengia filosofo „įsitikinimas“; kaip sakoma senoje misterijoje:

adventavit asinus
pulcher et fortissimus 3 .

3 – atkeliavo gražus ir narsiausias asilas (lot.).

Views All Time
Views All Time
1778
Views Today
Views Today
1
0 0