20

Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę g a l i m ų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą – minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą. Nuostabų šeimyninį viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo panašumą galima paaiškinti ganėtinai paprastai. Kalbinės giminystės atveju dėl bendros gramatikos filosofijos – aš turiu galvoje nesuvoktą tų pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą – iš anksto viskas paruošta neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimybėms kelias yra užkirstas. Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai: tam tikrų gramatinių funkcijų prievarta galiausiai yra ir f i z i o l o g i n i ų vertinimų, ir rasės ypatybių prievarta.- To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad įsitikintume, kaip paviršutiniškai Locke’as aiškina idėjų kilmę.

21

Causa sui 12 – geriausias iš iki šiol išgalvotų vidinių prieštaravimų, kažkuo panašus į priešingą prigimčiai loginį savęs prievartavimą, bet dėl beribio išdidumo būtent šioje beprasmybėje žmonės baisiausiai susipainiojo. Metafiziškai superlatyvine žodžių prasme suvokiamos „valios laisvės“ poreikis, deja, iki šiol tebevyraujantis pusmokslių galvose, poreikis visiškai atsakyti už savo poelgius, nuėmus šią naštą nuo Dievo, pasaulio, protėvių, atsitiktinumo, visuomenės, yra ne kas kita, kaip noras būti causa sui ir su Miunhauzeną pranokstančiu įžūlumu už plaukų ištraukti save iš Nieko pelkės į Būtį. Taigi jei kas nors sugebės įžvelgti šios garsiosios „laisvos valios“ sąvokos prasčiokišką naivumą ir išbrauks ją iš savo galvos, aš prašysiu jį žengti dar vieną žingsnį ir nuo šiol išbraukti iš savo galvos ir „laisvos valios“ priešybę -„nelaisvą valią“, kuri kyla iš piktnaudžiavimo priežastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai s u d a i k t i n t i „priežastį“ ir „padarinį“, kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mąstantys natūralistiškai), remdamiesi viešpataujančiu bukaprotišku mechanicizmu,- jų priežastis sukelia padarinį spausdama ir stumdama. „Priežastį“ ir „padarinį“ reikia vartoti tik kaip grynąsias s ą v o k a s, t.y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas pažymėti, susitarti, o n e paaiškinti. Daiktuose (An-sich) nėra nei priežastinių ryšių“, nei „būtinumo“, nei „psichologinės nelaisvės“, čia veiksmas n e s e k a paskui priežastį ir neveikia joks „dėsnis“. Tik m e s vieni išgalvojome priežastis, seką, priklausomybę, santykinumą, prievartą, skaičių, dėsnį, laisvę, pagrindą, tikslą; įtraukdami į daiktų pasaulį šį ženklų – traktuojamų kaip savarankiškų esybių – pasaulį, persmelkdami pirmąjį antruoju, mes dar kartą elgiamės taip, kaip visada elgėmės,- mes m i t o l o g i z u o j a m e. „Nelaisva valia“ yra mitologija, realiame gyvenime valia būna tik s t i p r i arba s i l p n a. Jei mąstytojas visuose „priežastiniuose ryšiuose“ ir „psichologinėje būtinybėje“ įžvelgia ar jaučia prievartą, privalėjimą, neišvengiamybę, spaudimą, nelaisvę, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko trūksta jam pačiam; taip jausti – reiškia išsiduoti. Ir apskritai, jei tik aš teisingai pastebėjau, „valios nelaisvės“ problema suvokiama dviem priešingais, bet visada labai a s m e n i š k a i s būdais: vieni nė už ką nenori išsiskirti su savo „atsakomybe“, tikėjimu s a v i m i, asmenine teise į nuopelnus (tai būdinga tuščiagarbėms nacijoms), o kiti priešingai – už nieką nenori atsakyti, dėl nieko nenori būti kalti ir, sielos gelmėse niekindami save, norėtų turėti galimybę kam nors save u ž k r a u t i. Jei pastarieji rašo knygas, jie gina nusikaltėlius; savotiškas socialistinis gailestingumas – mėgstamiausia jų kaukė. Ir iš tikrųjų: silpnavalių žmonių fatalizmas nepaprastai išgražėja, jeigu jis sugeba save pavaizduoti kaip „la religion de la souffrance humaine“ 13 – tai jo „geras skonis“.

13 – žmogaus kančios religija (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1881
Views Today
Views Today
1
0 0