17

Apie logikų prietarus: aš visada akcentuosiu vieną menką faktą, kurį labai nenoriai pripažįsta prietaringieji, būtent kad mintis ateina, kai „ji“ nori, o ne kai „aš“ noriu. Todėl sakyti, kad subjektas „Aš“ yra predikato „mąstau“ sąlyga, reiškia i š k r a i p y t i dalykų padėtį. Mąstoma (es denkt), bet juk šis „tai“ (es) yra tas pats garsusis „Aš“- tai, švelniai tariant, tėra prielaida, teigimas, o ne „betarpiška tikrybė“. Pagaliau tame „mąstoma“ esama kažkokio nesaikingumo: jau šis „tai“ (es) reiškia įvykio i n t e r p r e t a v i m ą ir nėra paties įvykio dalis: Laikantis gramatinio įpročio, samprotaujama taip: „Mąstymas yra veikla, o veikla reikalauja veikėjo, taigi…“ Remdamasi analogiška schema, senoji atomistika ieškojo jėgai materijos, kruopelytės, kurioje jėga slypi, iš kurios ji ir veikia, atomo; bet geresnės galvos galiausiai išmoko išsiversti be tokios žemiškosios liekanos“, ir galbūt vieną gražią dieną logikai taip pat išmoks išsiversti be to mažo „es“, į kurį išsigimė senasis garbingasis „Aš“.

18

Tiesą sakant, visą teorijos žavesį sudaro tai, kad ją galima paneigti: kaip tik tuo ji masina šviesesnes galvas. Matyt, daugybę kartų paneigta „laisvos valios teorija vis dar egzistuoja tik dėl šio žavesio: nuolat atsiranda kas nors, manantis esąs pakankamai pajėgus ją paneigti.

19

Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome – visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė ž m o n ė s e paplitusį p r i e t a r ą. Man atrodo, kad valia – s u d ė t i n g a s d a l y k a s ir tik kaip žodis ji vientisa – būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime „nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų – ir būvio, iš kurio mes norime i š e i t i, jutimas, ir būvio, kurio s i e k i a m e, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų. O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog jį galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma a f e k t a s – būtent „komandavimo afektas“. Tai, kas vadinama „valios laisve“, iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. „Aš esu laisvas“, „jis“ turi paklusti – to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus žvilgsnis, fiksuojantis tik vieną dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas „dabar daryk tik tai ir nieko daugiau“, vidinis įsitikinimas, kad bus paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio žmogaus būvio. Žmogus, kuris n o r i (will), įsako kažkam savyje, kas paklūsta arba apie ką žmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje – šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti žmonės apibūdina tik vienu žodžiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, i r paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save, stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka „Aš“, tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdžiai tiki, kad veikimui p a k a n k a valios. Kadangi dažniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima l a u k t i, kad įsakymas bus įvykdytas, t.y. jam bus paklusta, tai susidaręs į s p ū d i s, jog v e i k s m a s e s ą s b ū t i n a s, virto jausmu. Žodžiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami,- sėkmę, noro įvykdymą jis priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. „Valios laisvė“ – šie žodžiai nusako įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą: Tokiu būdu valios reiškėjo pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam „žemesnės valios“ arba „žemesnės sielos“ – juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija. L’effet c’est moi 11 : vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje,- valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia – tai neišvengiamas įsakinėjimas ir paklusimas socialinės daugelio „sielų“ sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia būtų nagrinėjama moralės požiūriu, – moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems esant atsiranda „gyvenimo“ fenomenas.

Views All Time
Views All Time
1824
Views Today
Views Today
1
0 0