13

Psichologams reikėtų gerai pamąstyti prieš paskelbiant savisaugos instinktą svarbiausiu organinės būtybės instinktu. Juk gyva būtybė visų pirma nori i š l i e t i savo energiją – pats gyvenimas yra galios valia, o savisauga tėra vienas iš netiesioginių ir dažniausiai pasitaikančių to p a d a r i n i ų. Trumpai tariant, čia, kaip ir visur, reikia saugotis n e r e i k a l i n g ų teleologinių principų, taigi ir savisaugos instinkto (už jį mes turime būti dėkingi Spinozos nenuoseklumui). Būtent to reikalauja metodas, neišvengiamai suponuojantis principų ekonomiją.

14

Kelių, gal penkių ar šešių žmonių galvose dabar brėkšta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko pasaulį (pagal mūsų mastelį! – jums leidžiant), bet jo n e a i š k i n a; tačiau kol ji grindžiama pojūčiais, ji yra laikoma kažkuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma – būtent pasaulio aiškintoja. Jai talkina akys ir pirštai, regėjimas ir lytėjimas, ir tai keri plebėjišką epochą, ją įtikina ir p a l e n k i a, nes epocha instinktyviai remiasi amžinai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aišku, kas „paaiškinta“? Tik tai, ką galima matyti ir liesti,- tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrinėjimą. Ir priešingai: būtent p a s i p r i e š i n i m a s jusliškumui lemia platoniškojo, a r i s t o k r a t i š k o j o mąstymo žavesį. Jis pakerėjo žmones, kurių jausmai stipresni ir reiklesni negu mūsų amžininkų ir kuriems didžiausią džiaugsmą teikė gebėjimas įvaldyti tuos jausmus, panaudojant blyškių, pilkų ir šaltų sąvokų tinklą, užmetamą ant chaotiško pojūčių verpeto – pojūčių tunto, kaip pasakytų Platonas. Toks platoniškas pasaulio įveikimas ir interpretavimas teikė visai kitokį m a l o n u m ą negu tas, kurį mums šiandien siūlo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su savo „minimalios energijos“ ir maksimalaus kvailumo principu. „Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, nėra ko žmogui ir ieškoti“,- žinoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platoniškasis, tačiau tvirtiems, darbštiems ateities mašinistams ir tiltų statytojams, kurie turės atlikti paprastą, j u o d ą darbą, jis kaip tik geriausiai tinka.

15

Norint tyrinėti fiziologinius procesus ramia sąžine, reikia remtis požiūriu, kad pojūčių organai n ė r a reiškiniai idealistinės filosofijos prasme: jeigu jie būtų reiškiniai, tai negalėtų būti priežastimis! Taigi reikia remtis sensualizmu – jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvinės hipotezės prasme.- Kaip? Juk kiti teigia, jog išorinis pasaulis – tai mūsų pojūčių organų kūrinys? Bet juk tada ir mūsų kūnas, kaip šio išorinio pasaulio dalis, būtų mūsų pojūčių organų kūrinys! O tada ir patys mūsų pojūčių organai būtų mūsų organų kūrinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus reductio ad absurdum, aišku, tarus, kad sąvoka causa sui 9 yra visiškai absurdiška. Taigi išorinis pasaulis n ė r a mūsų pojūčių organų kūrinys?-

16

Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja „betarpiškos tikrybės“, pavyzdžiui, „aš mąstau“, arba „aš noriu“ (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip „daiktas pats savaime“ ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad „betarpiška tikrybė“, kaip ir „absoliutus pažinimas“, ir „daiktas pats savaime“, yra contradictio in ad jecto 10 : pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas – tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: „Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu „aš mąstau“, iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai – a š, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra „Aš“ ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu „mąstymas“, ir kad aš ž i n a u, kas yra mąstymas. Juk jeigu aš negalėčiau pats viso to išsiaiškinti, tai kuo remdamasis galėčiau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra „mąstymas“, o ne, tarkime, „norėjimas“ ar „jutimas“? Žodžiu, kiekvienas „aš mąstau“ numato, kad dabartinį būvį aš gebu p a l y g i n t i su kitais iš asmeninės patirties man žinomais būviais ir nustatyti, koks tas būvis yra,- šis sprendinys remiasi kitu „žinojimu“ ir todėl bet kuriuo atveju man nėra „betarpiškai tikras“.“- Taigi „betarpiška tikrybe“ tegul sau tiki paprasti žmonės, o filosofui kyla daug metafizinių klausimų, galima pasakyti, intelekto sąžinės klausimų: „Iš kur aš imu mąstymo sąvoką? Kodėl aš tikiu priežastimi ir padariniu? Kas suteikia man teisę kalbėti apie „Aš“, juolab apie „Aš“ kaip priežastį ir pagaliau apie „Aš“ kaip minčių priežastį?“ Kas šiandien ryžtasi iškart atsakyti į tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita pažinimo i n t u i c i j a,- kaip kad žmogus, sakantis: „Aš mąstau ir žinau, kad tai mažų mažiausiai tikra, realu ir akivaizdu“,- iš to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. „Gerbiamas pone,- pasakys jis ar leis suprasti,- neįtikėtina, kad jūs neklystumėte, bet kodėl gi jums būtinai reikia tiesos?“-

9 – privedimas prie nesąmonės; būdas įrodyti, kad kuri nors tezė yra klaidinga. Savo paties priežastis, t.y. pirmoji priežastis (lot.).
10 – prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.)

Views All Time
Views All Time
1697
Views Today
Views Today
1
0 0