203

Mes, kito tikėjimo žmonės,- mes, demokratiniame judėjime matantys ne tik politinės organizacijos nuopuolio formą, bet paties žmogaus nuopuolio, būtent suvaikėjimo, formą, jo vertės sumažinimą ir nužeminimą iki vidutinybės lygio,- į ką m e s turime dėti viltis?- Į n a u j u s f i l o s o f u s – pasirinkimo nėra; į žmones, turinčius pakankamai tvirtą ir nepriklausomą protą, kad duotų akstiną priešingiems vertinimams ir „amžinų vertybių“ perkainojimui, apvertimui; į naujo amžiaus pradininkus, ateities žmones, kurie dabartyje sumezga mazgą ir priverčia tūkstantmečių valią judėti n a u j u keliu. Norint išmokyti žmogų žvelgti į žmogaus ateitį kaip į jo v a l i ą, kaip į kažką priklausomą nuo jo valios, norint parengti didžius rizikingus žygius ir plėtoti kolektyvinius ugdymo ir drausminimo bandymus, kad būtų galima užbaigti tą siaubingą begalviškumo ir atsitiktinumo viešpatavimą, kuris iki šiol vadinosi istorija,- „didžiausio skaičiaus“ absurdas tėra paskutinė jos forma,- tam kada nors prireiks naujos filosofų ir įsakinėtojų padermės, tokių filosofų ir įsakinėtojų, kurių akivaizdoje pasirodys blyšku ir menka visa, kas egzistavo žemėje užslėptų, grėsmingų ir geranoriškų protų pavidalu. Tokių vadų vaizdas plevena prieš m ū s ų akis – ar galiu tai garsiai pasakyti, jūs, laisvi protai! Aplinkybės, kurios iš dalies turi būti sukurtos, iš dalies panaudotos jų sukūrimui; spėjami keliai ir išbandymai, dėl kurių siela galėtų pasiekti tokių aukštumų ir galios, kad jaustų p r i e v o l ę imtis šių uždavinių; vertybių perkainojimas, po kurio nauju spaudimu, po kurio kūju grūdintųsi sąžinė, širdis virstų bronza, kad galėtų pakelti tokios atsakomybės svorį; kita vertus, tokių vadų būtinumas, siaubingas pavojus, kad jie gali nepasirodyti arba nepasisekti ir išsigimti,- tai kelia m u m s rūpestį ir temdo mūsų veidus,- ar žinote tai jūs, laisvi protai? Tai sunkios, tolimos mintys ir perkūnijos, audros debesys, slenkantys m ū s ų gyvenimo horizontu. Vargu ar kas nors gali sukelti didesnį skausmą negu tas, kurį patiriame matydami, kaip išskirtinis žmogus išsimuša iš savo vėžių ir išsigimsta. Tačiau tas, kas apdovanotas sugebėjimu įžvelgti bendrą pavojų – „žmogaus“ apskritai i š s i g i m i m ą, kas, kaip mes, pažino tą siaubingą atsitiktinumą, kuris iki šiol žaidė su žmogaus ateitimi,- žaidė žaidimą, kuriame nedalyvavo ne tik „Dievo ranka“, bet ir „Dievo pirštas“! – kas įspėja lemtį, slypinčią „modernių idėjų“ silpnaprotiškame geranoriškume ir patiklume, o dar labiau visoje krikščioniškoje europietiškoje moralėje, tas kenčia nerimą, kuriam negali prilygti joks kitas. Jis vienu žvilgsniu aprėpia visa tai, ką, sukaupus jėgas ir uždavinius, dar būtų galima p a d a r y t i i š ž m o g a u s, jis žino visomis savo sąžinės žiniomis, kokios didžiulės ir neišnaudotos yra žmogaus galimybės ir kiek daug kartų „žmogaus“ tipas jau stovėjo slėpiningų sprendimų ir naujų kelių kryžkelėje; iš skausmingiausių prisiminimų jis dar geriau žino, į kokias menkas kliūtis atsitrenkusios praeity palūždavo, perlūždavo, nusmukdavo, sumenkdavo aukščiausio rango būtybės. V i s u o t i n i s ž m o g a u s i š s i g i m i m a s į tą „ateities žmogų“, kurį bukapročiai, tuščiagalviai socialistai laiko savo idealu! – toks žmogaus sumenkimas ir išsigimimas į tobulą bandos gyvulį (arba, kaip jie sako, „laisvos visuomenės“ žmogų), toks žmogaus pavirtimas nykštukiniu lygių teisių ir siekių gyviu yra g a l i m a s,- tai neabejotina! Kas nuodugniai apmąstė šią galimybę, tas žino viena bjaurastimi daugiau negu visi kiti žmonės,- ir galbūt suvokia ir naują u ž d a v i n į!..

Views All Time
Views All Time
1696
Views Today
Views Today
1
0 0